Pakeliui į Kauno valstybinio lėlių teatro sceną – istorija vaikams ir ne vaikams apie Daktarą Kripštuką, raganą Brumbienę, velnią juoduodegį, lėlę, vaistininką Čičiuką.

Personažus, žinomus iš JAV kūrusio rašytojo Juliaus Kaupo pasakų knygos "Daktaras Kripštukas pragare", naujai surikiavo, jų kalbą savaip padailino ir teatro scenai pritaikė poetas, eseistas Kęstutis Navakas. Gydyti sergančio direktoriaus Daktaras Kripštukas šioje kaunietiškų užuominų turinčioje pasakoje leisis į pragarą, čia susiras draugų, kurių pasiges grįžęs atgal į žemę, ir vėl iš ilgesio leisis į požemius. Spektaklyje vaidinančių aktorių beveik nematysime – jie slėpsis už šešėlių teatro ekrano, dekoracijų ir iš apačios valdomų lėlių.

K.Navako pjesę, tinkamą scenos veikalui suaugusiesiems, teatre buvo nuspręsta pritaikyti vaikiškai auditorijai. Spektaklio režisierė ir dailininkė Jūratė Januškevičiūtė prisipažino, kad pjesės tekstą nemažai kupiūravo, siekdama palikti tik tai, kas tinka ir šešiamečiams.

– Šeštadienį – pirmoji spektaklio premjera. Ar visi taškai ant "i" jau sudėti?

– Oi, dar ne. Viskas labai greitai vyko. Aš mėgstu apmąstyti tekstą, kad viskas nusistovėtų, vanduo nuskaidrėtų ir išaiškėtų svarbiausi sprendimai. Čia tam nebuvo laiko. Ši pjesė man dar tokia neprisijaukinta. Liepos mėnesį gavau tekstą – skaičiau, daug braukiau – trumpinau. Visgi spektaklis skirtas vaikams. Rugsėjį prasidėjo intensyvios repeticijos. Nors esu klaipėdietė, pastarąjį mėnesį dėl darbų intensyvumo gyvenu Kaune.

– Kaip vertintumėte pačią pjesę?

– Pjesė tikrai specifinė – yra kaunietiškų aktualijų, buvo nemažai dviprasmiškų užuominų, juokelių, skirtų suaugusiųjų auditorijai. Jei atvirai, pati nebūčiau sugalvojusi tokio veikalo imtis. Dažniausiai statau savo rašytus veikalus, pati darau viską nuo pradžios iki galo. Tada gali laisvai elgtis su tekstu. Sau pasakai: "Netinka", ir išbrauki. Net repeticijose tvarkau pjesę. O čia su tekstu reikia elgtis atsargiau – reikia prisitaikyti prie autoriaus minčių. Bet man tai buvo iššūkis: ar pavyks susitvarkyti su medžiaga.

– Na ir kaip, susitvarkėte?

– Nesakysiu (juokiasi).

– K.Navako pjesę skaičiau tikėdama, kad pagal ją pastatytas spektaklis bus skirtas suaugusiesiems.

– Statyti spektaklį vaikams buvo ne mano – teatro sprendimas. Pasikartosiu, užuominų su seksualine potekste tekste nebeliko. Tos detalės buvo tarsi karoliukai suaugusiesiems, tačiau pjesės vystymuisi esminės įtakos neturėjo. Saikingas dviprasmybes palikom – vaikai supras vienaip, suaugusieji – kitaip.

– Vadinasi, žiūrėti spektaklį neturėtų būtų nuobodu ir suaugusiesiems?

– Norėtųsi, kad taip būtų. Tačiau ją supras ir pradinukai.

– Spektaklyje matysime šešėlių teatro elementų ir sovietmečiu įprastas iš apačios valdomas, arba lazdelines, lėles. Šį variantą pasirinkote taupydami – tam, kad nereikėtų gaminti didelių, brangiai kainuojančių dekoracijų?

– Tokias lėles rinkomės dėl kitų priežasčių. Visų pirma spektaklis pritaikytas Mažajai salei – taigi didelės dekoracijos čia ir netilptų. Be to, spektaklio veiksmas vyksta trijose vietose – pragare, žemėje ir danguje. Kad ir kaip tu darytum, dangus – viršuj, pragaras – apačioj. Pjesėje yra labai geras pastebėjimas, kurį, sukūrus scenografiją, mes beveik įgyvendinome realiai: nuo pragaro iki dangaus – vienas žingsnis. Žengsi į kairę – pateksi į dangų, žengsi į dešinę – pateksi į pragarą, ir atvirkščiai.

O šešėlių teatras – net nežinau, kaip jis čia atsirado. Gal atskridusios mūzos man taip pakuždėjo… Man buvo įdomu sugretinti šešėlių ir vadinamąjį apimtinį teatrą.

– Spektaklyje daug veikiančių personažų, o vaidina tik keturi aktoriai. Kaip jiems tai pavyksta?

– Dirba puikūs aktoriai: Andrius Žiurauskas, Laima Rupšytė, Remigijus Endriukaitis ir Darius Krapikas. Aktoriams šiame spektaklyje tenka didžiulis fizinis krūvis. Kadangi šiuo atveju mūsų scena, dekoracijos ir lėlės – minimalių dydžių, aktoriai vaidins ir atsiklaupę, ir atsigulę ant nugaros. Bus tokių situacijų, kur abiejose rankose jie turės po lėlę, o trečią gal bus įsikandę. Žiūrovai niekada neišvysta to, kaip aktoriui už širmos tenka išsiraityti, kažką patraukti, kažką pastumti, kad lėlės vaidintų taip, kaip reikia. Be to, padėję vieną lėlę, aktoriai tuoj pat turi įsigyventi į kitą personažą. Palyginti su dramos, lėlių teatro aktorių darbas labai nedėkingas – scenoje, afišose – visur jie tarsi ištirpsta už lėlės.

– Lazdelinių lėlių dabartiniuose teatrų pastatymuose vaikams beveik nebeliko. Kodėl taip atsitiko?

– Lėlių spektakliai nuėjo ilgą istoriją. Buvo ir širminiai spektakliai, ir aktoriai vaidino gyvame plane. Prasidėjo ieškojimai, visi pradėjo nešioti lėles save šalia savęs – nebesislėpti už širmos. Trisdešimt metų dirbdama Klaipėdos lėlių teatre, išbandžiau visokias darbo tokiame teatre formas. Man labiau prie širdies tradicinis lėlių teatras. Jei tai yra lėlių teatras, tegu vaidina lėlės.

– Galbūt lazdelinės lėlės buvo primirštos dėl to, kad žiūrovas norėjo matyti ir aktorius?

– Žinoma. Aš už tai, kad tame pačiame teatre būtų visokių spektaklių – vienas spektaklis su gyvais planais, kitas – už širmos, trečias – marionečių spektakliukas. Nors pasaulyje yra ne vienas tik marionečių arba tik šešėlių teatras.

– Istorijų vaikams pabaigoje esame įpratę išgirsti tam tikrą moralą. Čia jo nebus. Tai spektaklio pliusas ar minusas?

– Spektaklis ne patiems mažiausiems. Gal mažiukams reikėtų labiau paaiškinti, kas ir kaip. O pabaigą mes padarėme gerą.

– Statomuose spektakliuose dažniausiai esate ir dramaturgė, ir režisierė, ir dailininkė – kuriate lėles ir visą scenografiją. Kas esate pirmiausia?

– Jei kas leistų pasirinkti, norėčiau būti dailininkė. Bet kas gi tada režisuos mano sugalvotus spektaklius? Lėlininkai Lietuvoje dažnai būna ir režisieriai, ir dailininkai – jų darbas tiesiog susipina. Ir mūsų didysis maestro Vitalijus Mazūras (garsiausias sovietmečio Lietuvos lėlininkas, buvęs ilgametis Vilniaus teatro "Lėlė" vadovas – aut. past.) taip dirbo.

– Lengviau dirbti, kai esi pats sau ir dailininkas, ir režisierius?

– Svajonė, kad atsirastų toks dailininkas, kuris suprastų tave, kad su juo vienodai mąstytum. Taip atsitinka labai retai. Tačiau kūrybinių receptų nėra. Kai dirbti vienas, trūksta žvilgsnio iš šalies, nėra su kuo pasitarti.

– Esate ir teatro dailininkė. Ar esate skaičiavusi, kiek per visus darbo Klaipėdos lėlių teatre metus sukurta lėlių?

– Oi, ne. Tikrai labai daug. Siaubas būtų, jei jos visos atsigautų… Mėgstu pajuokauti, kad, kai miršta lėlininkas, susirenka visos jo sukurtos lėlės. Nežinia, ar jos liūdi – gal džiaugiasi, kad šitas pagaliau nebekurs naujų, nes ir senosioms teatre nedaug vietos.

– Iš tiesų kur iškeliauja lėlės spektakliui nuėjus nuo scenos – į rekvizito sandėlius?

– Priklauso nuo teatro. Kauno lėlėms pasisekė – jos turi galimybę gyventi teatro muziejuje. Mūsų teatras tokios galimybės neturi. Lėlių likimai labai įvairūs. Dažnai lėlė yra praktiškai nužudoma – kažkuri jos dalis galbūt panaudojama kitam personažui. Kad nesimėtytų, esu savo sukurtų lėlių ir sukūrenusi.

Kas: spektaklio vaikams "Daktaras Kripštukas pragare" premjera.

Kur: Kauno valstybinio lėlių teatro mažojoje salėje (Laisvės al. 87A).

Kada: spalio 10 d. 14 val.