Didžiulio susidomėjimo Lenkijoje sulaukusio projekto "Lietuvos šiuolaikinis menas naujai" paroda aplenks Kauną. Priežastis – čia nėra pakankamai didelės erdvės ekspozicijai.

Vienas žymiausių parodų kuratorių Lenkijoje, meno kritikas Krzysztofas Stanislawskis, Klaipėdoje pristatė parodą "Lietuvos šiuolaikinis menas naujai", Kaune – tik išsamų projekto katalogą. 34 lietuvių autorių kūriniai prieš tai keliavo į Lenkiją – surengtos parodos Bydgoščiuje, Katovicuose ir Olštyne. Projektas sulaukė didžiulio žiniasklaidos, visuomenės susidomėjimo. Paroda, kurioje eksponuojami daugiausia Kauno ir Vilniaus menininkų darbai, nepasieks Kauno – čia nėra tinkamo dydžio parodų salės. Anot K.Stanislawskio, kad projekto darbai būtų tinkamai eksponuojami, reikia ne mažesnio kaip 1 tūkst. kv. m ploto ekspozicijai.

Per pokalbį lenkų kuratorius į lietuvių dailę metė žvilgsnį iš šalies.

– Viename straipsnių apie projekto parodas Lenkijoje rašoma, kad čia pateikiamas lietuvių menas yra "trendy, cool and sexy" (angl. – "madingas, kietas ir seksualus"). Ar jūs tokiais pat žodžiais apibūdintumėte šiuolaikinį lietuvių meną?

– "Cool and sexy" – tai žodžiai, labiau tinkantys popkultūrai – jaunai merginai, aktorei ar popatlikėjai apibūdinti. Jei šie žodžiai naudojami apibūdinti menui, matyt, norima pabrėžti, kad tas menas yra labai atraktyvus – panašiai kaip kino žvaigždė. O šiuolaikinis Lietuvos menas yra labai patrauklus – panašiai, kaip sukurtas vokiečių ar švedų.

– Kokiais kriterijais vadovaudamiesi šiam projektui rinkotės autorius ir jų darbus?

– Svarbiausia – kuriamo meno kokybė. Antra – originalumas. Man patinka atrasti neįprastus, išskirtinius dalykus mene. Trečia – kūrinys turi patraukti žmones vizualiai. Ketvirta – man patinka, kai viename darbe naudojamos ne vienos, o skirtingų meno šakų – tapybos, fotografijos, videomeno, skulptūros, instaliacijos ar kitos – priemonės. Be to, kadangi tai buvo projektas, skirtas lenkų auditorijai, norėjau parodyti kažką naujo. Pavyzdžiui, tekstilę. Lenkijoje turime gerą tradicinę tekstilę, tačiau šiuolaikinė mūsų tekstilė nėra labai įdomi. Lietuvių tekstilininkių darbus Lenkijoje norėjau pristatyti kaip gerą šios medijos naudojimo pavyzdį – čia įprastos tekstilės priemonės maišomos su fotografija, objekto menu ir panašiai.

– Jūsų akimis, kuri Lietuvos vaizduojamųjų menų sritis dabar yra stipriausia?

– Tapyba. Lenkijoje ta pati situacija – mes turime kelias stiprias menų akademijas su geromis programomis, bet jos jau pernelyg tradicinės – ne tokios, kaip, tarkim, Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje. Vokietija ypač išsiskiria savo naująja tapyba – iš čia po 2005 m. į tarptautinį meno pasaulį atsirito labai įdomi naujosios tapybos banga. Ji gimė buvusioje Rytų Vokietijoje, Leipcige, vadinasi "Naujoji Leipcigo mokykla" ("Die Neue Leipziger Schule"). Jos atstovų kūryba sulaukė didelio pasisekimo visame pasaulyje. Pavyzdžiui, vienas didžiausių pasaulio galerininkų ir kolekcininkų britas Charles Saatchi nupirko 200 šių jaunų menininkų kūrinių. Kodėl? Manau, pasaulio publika jau šiek tiek pavargo nuo šaltų medijų, tokių kaip videomenas, fotografija, instaliacija. Tapyba – paslaptinga meno šaka. Ji seniausia iš vaizduojamųjų menų – Europoje skaičiuoja 2,5 tūkst., Rytuose – 5 tūkst. metų istoriją. Ir ši tradicija vis dar gyva! Nors naudojamos tos pačios medžiagos. Videomenas skaičiuoja 45 metų istoriją – palyginti su visa vaizduojamojo meno istorija, tai yra tik akimirka.

– Ar lietuvių tapyboje matote vadinamosios Naujosios Leipcigo mokyklos įtaką?

– Mano tautiečių lenkų tapyboje – matau, lietuvių – ne. Galbūt tik Andriaus Zakarausko tapyboje. "Naujosios Leipcigo mokyklos" atstovai kuria figūrinius darbus su socialinio gyvenimo elementais – pavyzdžiui, jaunais žmonėmis gatvėse. Lietuvių tapyboje daugiau juntama ekspresionistų įtaka, dominuoja abstrakcijos su tam tikra ekspresionizmo įtaka.

– Ar tai galime pavadinti tam tikrais nacionaliniais lietuvių tapybos bruožais?

– Aš nemąstau tokiomis kategorijomis kaip "nacionaliniai bruožai". Negalėčiau įvardyti ir lenkų nacionalinių tapybos bruožų. Manau, lietuvių meno kūriniai, patekę į mano kuruojamą projektą, pasižymi universaliais šiuolaikinio meno bruožais. Jie gali būti eksponuojami bet kurioje pasaulio šalyje ir būtų suprantami. Tai ne toks menas, kurį, kad suprastum, reikia studijuoti šalies istoriją, – tai yra tiesiog geri meno kūriniai. Projekto kataloge aš pristatau šio meno kontekstą, Lietuvos meno istoriją. Tačiau tie kūriniai gali būti "perskaitomi" ir be konteksto.

– Projektui specialiai parinkote kūrinius, kuriems suvokti nereikia išmanyti šalies, meno istorijos?

– Tai nepolitinė ir netgi nepasižyminti politiniu korektiškumu paroda. Manęs klausė, kodėl aš nepristatau menininkų iš 1990-ųjų. Tačiau iš to laikotarpio atėjusi menininkų karta yra labai ryški, jie gauna stiprią paramą iš tokių institucijų kaip Šiuolaikinio meno centras, Kultūros ministerija, taip pat įvairiuose rimtuose meno renginiuose. Žinau, kad nemažai meno kritikų ir istorikų Lietuvos šiuolaikinio meno pradžia laiko 1990-uosius. Manau, ta data per daug sureikšminama. Tos kartos atstovai Gediminas Urbonas, Paulius Stanikas – puikūs menininkai, bet aš noriu parodyti kitus, dabar dominuojančia tampančios srovės atstovus.

– Ar, žiūrėdamas į pačių jauniausiųjų, dabar ateinančiųjų į Lietuvos meno sceną kūrybą, ar galite pasakyti, koks artimiausiu metu bus šiuolaikinis lietuvių menas? Gal ryškėja naujos tendencijos?

– Ateities nežinau, tačiau manau, kad tapyba gali tapti vis stipresnė. Pavyzdžiui, Konstantinas Gaitanži gali tapti įdomiu ne šaltų, o karštų medijų menininku. Jis kuria kitokią tapybą – jis naudoja kompiuterį, kuria ant plastiko. Bet tai vis dėlto yra tapyba – juntamas šiltas žmogaus prisilietimas.

– Tikite tekstilės ateitimi?

– Aš esu tikras dėl šiuolaikinės lietuvių tekstilės ateities. Suprantu, kodėl japonai, vokiečiai ar amerikiečiai taip entuziastingai sutinka šiuolaikinę lietuvių tekstilę. Lietuviai kuria unikalią tendenciją pasauliniame tekstilės meno kontekste. Manau, Lietuva šiuo metu yra svarbiausia šios meno rūšies kūrybos vieta pasaulyje. Dvi pagrindinės Lietuvos tekstilės damos, kaunietė Laima Oržekauskienė ir vilnietė Eglė Ganda Bogdanienė, diktuoja ne tik Lietuvos šiuolaikinės tekstilės tendencijas. Ateityje šiuolaikinė lietuvių tekstilė gali tapti stipriu meno judėjimu. Kauno tekstilės bienalė ir panašus renginys Vilniuje gali padėti paskleisti konceptualias lietuvių tekstilininkų idėjas visame pasaulyje.

– Ar Lietuvos ir Lenkijos menas turi daug panašių bruožų?

– Mūsų regiono menas vis dar ieško formos ir siekia pripažinimo. Troškimas būti aktualiam, šiuolaikiniam, atitinkančiam naujausias mados tendencijas nė vieno menininko neapsaugojo nuo daugiau ar mažiau akivaizdaus pamėgdžiojimo (mėgdžiojimo laipsnis proporcingas meno albumų, žurnalų prieinamumui ar išvykoms į užsienį). Tiesą sakant, tai atsitikdavo ne tik kūrėjams šioje Berlyno sienos pusėje, kuri dar ilgai gyvuos europiečių sąmonėje. Tai tam tikra prasme yra ir laikotarpio ženklas – šiandien būti aktualiam ir madingam yra svarbiau nei būti originaliam.

Originalumą menininkai gali atrasti tik savyje. Tik tokiu atveju senosios Abiejų Tautų Respublikos šiuolaikinis menas sugebės prasimušti į pirmąsias gretas ir sudominti pasaulį.

– Kur projekto "Lietuvos šiuolaikinis menas naujai" paroda keliaus iš Klaipėdos?

– Kaune nėra parodai tinkamo dydžio ekspozicinių erdvių. Norėtume projekto parodą surengti Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, bet centras turi savo programas – dar nežinia, ar mums pavyks ten papulti. Anksčiau planavome parodą vežti į Vokietiją, Slovakiją, Bulgariją – neabejoju, kad ten ji sulauktų visuomenės dėmesio. Tačiau viską lemia lėšos, kurių, deja, mes neturime.