Nuostabios Nemuno pakrantės, Dievo užmirštas upės vingio ruožas, kepinanti vasaros saulė, audra, žaibai, katerio link lekiančios medžių šakos, nesklandumai su pasieniečiais. Tiek visko per trijų dienų kelionę Nidos link patyrė vilnietis vairavimo instruktorius Juozas Šukšta.

Naktį draudžiama plaukti

Prieš savaitę J.Šukšta su draugais leidosi į dar pernai suplanuotą trumpą poilsinę kelionę – nuosavu kateriu iš Kauno į Nidą. Trumpai ją apibūdinęs pašnekovas sakė, kad kelionėje užteko visko: ir gražių vaizdų, gerų emocijų, ir nemalonumų. Pirmieji, J.Šukštos teigimu, prasidėjo pasiekus Kauną. Vadinamasis slipas, kur nuleidžiami laivai, pasak vyro, tinkamai nesutvarkytas. Apačioje prižėlę žolių, todėl jiems teko nemažai pavargti, kol išplaukė.

Tačiau leidusis į kelionę Nemuno apylinkių grožis atperka visus nepatogumus. Pirmą dieną jie nuplaukė apie 40 km. Nakčiai išsilaipino krante. „Pamatėme gražią vietą ir sustojome. Pasistatėme palapines. Stoti nakvoti būtina, nes naktį plaukti neleidžiama“, – kalbėjo pašnekovas.

Vijosi pasieniečiai

Antroji diena keliautojams pateikė staigmenų. Plaukiant Nemunu pasiekiamas Lietuvos ir Rusijos pasienis, čia reikalingi leidimai. Katerio keleiviai juos turėjo. Ir net buvo paskambinę duotu telefono numeriu bei įspėję pasieniečius, kad pradeda savo kelionę. „Viskas buvo patvirtinta, palinkėjo mums gero kelio, atsisveikinome. Ir ką sau manote, įplaukus į pasienio zoną pasigirdo keistas garsas, primenantis ančių kvyksėjimą. Draugas sako: žiūrėk, ar tik ne pasieniečiai mus vejasi krante? Aš jam sakau: stojam, kol nevėlu“, – pasakojo J.Šukšta.

Jie sustojo. Krante sulaukė pareiškimo, kad esą plaukia niekam apie tai nepranešę. Nors ir aiškinosi, kad viską įvykdė, buvo išlaipinti į krantą.

„Atėmė visų mūsų dokumentus ir beveik valandą laukėme, kol jie viską išsiaiškino, patikrino. Klausinėjo įvairiausių smulkmenų: kokiu numeriu skambinome pasieniečiams, kada skambinome. Gerai, kad telefone buvo likę visi rinkti numeriai“, – faktu, kuris greičiau padėjo išspręsti šį nesusipratimą, džiaugėsi pašnekovas. Jo teigimu, veikiausiai žmogus, su kuriuo buvo kalbėta telefonu, neperdavė šios informacijos kitiems. O tų, kuriems neva taip pat turėjo paskambinti, jie net neturėjo numerių.

Tačiau viskas gerai, kas gerai baigiasi. Įspėti apie dar du laukiančius pasienio postus ir tai, kad jiems turi paskambinti ir pranešti apie savo kelionę, lietuviai buvo paleisti. Jiems buvo leista nakvoti pasienio ruože. Taigi, antrą dieną nuplaukę apie 80 km, jie vėl įsikūrė palapinėse. Kad nekiltų daugiau nemalonumų, likusiems dviem postams iš anksto pranešė, jog leidosi į kelionę.

Užklupo audra

Kalbėdamas apie kelionę J.Šukšta pasakojo, kad plaukiant Lietuvos upių tėvu vaizdas iki Jurbarko ir nuo jo labai skiriasi. „Nuo Kauno iki Jurbarko – nuostabios vietos: Piliuona, Raudonės pilis. Tikrai verta keliauti Nemunu, pamatyti mūsų gamtos grožį iš kitos pusės. O štai praplaukus pasienį, už Jurbarko atsivėrę vaizdai priminė Dievo užmirštą kampelį: nė vieno laivelio, nė vieno žvejo, visiška ramuma. Vienoj pusėj – mūsų siena, kitoj – rusų, ir nuolat esi stebimas ant stulpų įtaisytų kamerų. Jausmas ne itin malonus“, – teigė pašnekovas.

Vieta, kurią keliautojai įvardijo kaip Dievo pamirštą, tęsiasi beveik iki Karalienės Luizos tilto. Nuo ten iki pat Rusnės trijų draugų akis vėl džiugino gražios vietos. „Nemunas link Rusnės platus ir seklus. Bet katerio stumti neteko“, – pajuokavo vyras. Tačiau teko nerti po juo ir mėginti sutvarkyti bėdą – kaito variklis.

Lyg dar būtų buvę negana, birželio 30-ąją netoli Rusnės juos pasitiko škvalas. „Per šią trumpą kelionę paragavome visko: ir gero karšto oro, ir krušos. Ir medžiai nuo vėjo lūžo, link mūsų krito šakos. Draugui siūliau sukti į krantą, stoti, tačiau jis tos minties nepalaikė. O per škvalą griaustinis su žaibais praslinko visiškai pro šalį“, – patirtus nuotykius prisiminė J.Šukšta.

Išgyvenę audrą, likę sveiki ir gyvi, savo kelionę jie baigė Šilutės uoste. Iki Nidos, nors buvo likę visai nedaug, nutarė nebeplaukti. Gražiai sutvarkytame Šilutės uoste juos pasitiko draugai ir automobiliu parvežė namo.

Kelionė kateriu – jau trečia

Iš viso kateriu trijulė nuplaukė 206 km. Vien plaukimo išėjo 22 valandos. J.Šukštos draugo kateris nedidelis, jo greitis kelionėje siekė apie 8 km/val. Kadangi jam nereikia daug degalų, kelionė atsiėjo gana pigiai. Viską įskaičiavus – ir keliones mašina iki Kauno, iš Šilutės į Vilnių, ir maistą, trims žmonėms ji kainavo apie 700–800 litų. Katerį vairavo pasikeisdami su draugu, nes abu turi laivavedžio pažymėjimus.

„Tikrai geras poilsis, nepaisant visų nesusipratimų pasienyje, oro sąlygų. Labai malonu, kad sustatyti vandens navigaciniai ženklai, matai, kur tau reikia plaukti“, – sakė vyras. Kelionė jiems taip patiko, kad pačią pirmą dieną visi nutarė plaukti ir kitąmet, tik jau ilgesniam laikui – savaitei.

„Kad galėtume daugiau laiko neskubėdami praleisti sausumoje: ir ant Rambyno kalno užsiropšti, ir pilis aplankyti. Prieš Raudonės pilį praplaukdami matėme gražią poilsiavietę. Tiesa, nežinome, ar ji nėra privati. Nesustojome joje dėl laiko stokos. Bijojome, kad užtrukę kelionėje galime nespėti pirmadienį grįžti į darbą“, – juokėsi pašnekovas.

Kelionė kateriu upe J.Šukštai buvo ne pirma. Prieš 15 metų vyras yra plaukęs iš Druskininkų iki Kauno, o prieš 25 metus – iš Vilniaus į Baltarusiją ir atgal. Taigi didžiosiomis Lietuvos upėmis, kaip teigė vairavimo instruktorius, jau plaukiota, taigi, turįs ką prisiminti.

Mieliau poilsį gamtoje, plaukti baidarėmis, nei gulėti pajūryje besirenkantis vyras visiems patarė pakeliauti Nemuno vingiais.

„Plaukti upe, aišku, yra kur kas didesnė atrakcija. Nebūtinas kateris, galima tai daryti baidarėmis. Iki Nidos nenuplauksite, bet iki Jurbarko – tikrai taip. Žinoma, galima palei Nemuną keliauti ir automobiliu, ir neturintiems kitokių galimybių, labai patarčiau į tokią kelionę išsiruošti“, – siūlė J.Šukšta.