Laimingų skaičių nesivaiko

2021 m. rugsėjo 21 d. 22 val. Šie skaičiai sporto žurnalistui ypatingi. Tądien įvyko jo debiutas LNK studijoje. Apie patirtą jausmą naujai iškeptas LNK sporto žinių vedėjas po premjeros išsitarė: „Galbūt kažkada vėliau suprasiu, kad vedu sporto žinias.“

Daug komentarų po savo debiuto A. Grinius nesulaukė, tačiau vienas labai prajuokino: „Buvau pavadintas azijietiškų šaknų turinčiu čiuvu.“ Paklaustas, ar skaičius 21 jam ką nors reiškia, vaikinas giliai atsidūsta. Sako, kad vieno skaičiaus, kuris jį lydėtų per visą gyvenimą, neturi. „Du labai gražūs skaičiai man yra 88 ir 90, bet su jais nesusiję jokie mano gyvenimo įvykiai. Tiesiog gražūs skaičiai, ir tiek“, – aiškina jis ir priduria, kad jie galėtų priminti nebent pirmąjį automobilio numerį 008.

Išbandė daug sporto

A. Grinius prisipažįsta labai anksti susidomėjęs sportu. Nuo pirmos klasės lankė futbolo mokyklą.

„Tačiau visada kažkur kirbėjo mintis, kad man kur kas geriau sektųsi ne jį žaisti, o apie jį kalbėti. Pamenu, 2006 m. tėtis nusivedė mane į buvusį legendinį Vilniaus „Žalgirio“ stadioną, kur lietuviai žaidė su ispanais. Prieš rungtynes dar spėjau pasigaminti Lietuvos vėliavą iš mažų įvairiaspalvių popieriaus lapelių – lyg tokio dydžio ji matytųsi. Patirtis buvo tokia, kurią atsimenu iki šiol, – pilnas stadionas ir lietuvių iškovotos sensacingos lygiosios“, – po mielus širdžiai prisiminimus nardo LNK sporto žinių vedėjas.

Asmeninio archyvo nuotr. 

Sportui jis ligi šiol skiria išskirtinį dėmesį. Neseniai su bičiuliais Elektrėnų baseine pirmą kartą išbandė vandensvydį, o prieš gerą mėnesį pirmą sykį mėtė diską. Ne su bet kuo, o su 1992 m. Barselonos vasaros olimpinių žaidynių laimėtoju Romu Ubartu. Paprašytas išvardyti visas bent truputį čiupinėtas sporto šakas, vaikinas beria kaip žirnius: vandensvydis, disko metimas, automobilių lenktynės, smiginis, stalo tenisas, boulingas, futbolas, krepšinis, tinklinis, tenisas, bėgimas ir kt.

Bėgimas šviežina galvą

Kiekvieną dieną Adomas bėgioja. Kadangi šiuo metu gyvena už Vilniaus, bėgimo trasos dažniausiai nusidriekia į miškus arba palei gatvę. Bandė tai daryti ir su savo vokiečių aviganiu. Deja, po kelių kartų pamatė, kad keturkojui draugužiui per sunku: ėmė atsilikti, lekuoti.

Žingsnis po žingsnio siekiu savo svajonės ragauti žurnalistinį pyragą po mažą kąsnelį. Kiekvieno kąsnio skonis vis skirtingas.

„Daviau sau žodį kas mėnesį nubėgti po 100 km, o per visus 2023-iuosius įveikti net 1 000 km“ – dalijasi planais A. Grinius, turintis ir dar ambicingesnių užmojų. Su draugu pusiau juokais, pusiau rimtai susilažino, kad abu aktyviai treniruosis, o rugsėjo gale bandys dalyvauti Berlyno maratone. Kaip jau nubėgusiam tris pusmaratonius, gal tai nebus pernelyg sunki užduotis? Anot Adomo, iššūkis vertas pastangų. Todėl nuo šiol kasdien bėgte jis įveikia maždaug po 6–7 km. Jei jaunatviškas maksimalizmas paskatina nubėgti dvigubai tiek – kitą dieną į sportinių batelių pusę nenori nė pažiūrėti. Per sunku?

Asmeninio archyvo nuotr. 

„Tikrai ne. Tačiau viskam turi būti saikas. Kaskart parbėgęs namo suprantu, kodėl tai darau. Pirma, iki soties prisikvėpuoju gryno oro, antra – išjudinu kūną. Dabar kalbamės, o aš jau matau save, kaip po mūsų pokalbio šoksiu į sportinę aprangą ir bėgsiu“, – juokiasi Adomas. Bėgimą jis vadina sportu ne tik kūnui stiprinti, bet ir galvai šviežinti. Iš pradžių, vos išbėgus, jo galvoje dar sukasi įkyrios mintys, tačiau maždaug po valandos jos visos dingsta. Bėgimas padeda išspręsti ir tam tikrus kasdienius, kaip pats sako, einamuosius klausimus, pašalinti jaudulį prieš kokį nors svarbų įvykį. „Prasibėgi ir pagalvoji: gyvenimas yra gražus!“

Žurnalistų vaikas

Adomas pasakoja istoriją, kad jo tėvai susipažino tame pačiame Žurnalistikos institute, kurį vėliau, po 20 metų, baigė jis pats. Ar buvo šansų pasukti kitu profesiniu keliu, jei dažnai dienas leisdavo įvairių žiniasklaidos priemonių redakcijose? Ten laukdavo, kol tėvai baigs darbus.

„Augau matydamas žurnalistinį darbą iš labai arti. Arčiau turbūt net neįmanoma. Jei nereikėdavo eiti į darželį ar mokyklą, visuomet sėdėdavau pas tėtį arba mamą. Puikiai prisimenu „Lietuvos ryto“ redakciją Gedimino prospekte, kurioje dirbo tėtis. Pamenu ir kitas redakcijas.“ Poelgio, kad pasekė tėvų pėdomis, Adomas nevadina likimu: veikiau natūralia gyvenimo išdava. „Jei į klausimą „Kodėl vis dėlto žurnalistika?“ reikėtų atsakyti dabar, maždaug po šešerių metų darbo šioje srityje, sakyčiau, kad daryti kitų dalykų nelabai ir moku – tik rašyti“, – kuklinasi jis.

Asmeninio archyvo nuotr. 

Kaip tuomet futbolas? Anot Adomo, futbolo mokyklą lankė norėdamas labiau išsibėgioti, nei tapti profesionaliu sportininku. Tikina, kad dauguma vaikų tuo metu spardė kamuolį kur kas geriau už jį. „Futbolo aikštelė man buvo labiau susitikimo su draugais vieta nei startas į būsimas sporto aukštumas.“

Kai tik pradėjo žurnalistikos studijas, Adomas mėgo kartoti, kad neįsivaizduoja savęs vien dirbančio redakcijoje ir rašančio tekstus. Žurnalistika jo jaunatviškose vizijose apėmė kur kas didesnius ir platesnius horizontus. „Tuo metu grupiokai mane mažai suprato, – juokiasi Adomas. – Tačiau aš ir toliau žingsnis po žingsnio siekiu savo svajonės ragauti žurnalistinį pyragą po mažą kąsnelį. Kiekvieno kąsnio skonis vis skirtingas. Esu dirbęs ir redakcijoje, ir radijuje, o štai dabar – televizijoje“, – aiškina A. Grinius ir turi viltį, kad net 95 proc. žurnalistinio darbo magijos dar liko neišbandyta.

Ateityje norėtų keliauti su Lietuvos sportininkais, rengti karštus reportažus iš varžybų išvykose. „Šito daryti dar neteko – nebent vykti iš Vilniaus į Kauno „Žalgirio“ areną ir rengti reportažus iš ten. Su baltu pavydu stebiu kolegas sporto žurnalistus, kurie keliauja, tarkim, paskui Kauno „Žalgirį“ į varžybas. Kas savaitę aplanko po naują Europos (ir ne tik) miestą, o darbą smagiai derina su pramoga. Toks derinukas – irgi viena iš mano svajonių“, – kalbėjo LNK sporto žinių vedėjas.

Šturmanas nuo dvylikos metų

Paprašytas pafantazuoti, į kokias svarbias sporto varžybas labiausiai norėtų nuvykti, Adomas renkasi Dakaro ralį. Nenustebina, nes juk „Press ralyje“ šturmanauja jau nuo dvylikos metų. („Press ralis“ – kasmetis pirmąjį birželio savaitgalį rengiamas ralis, kurio vairuotojas privalo būti žurnalistas, – aut. past.)

„Ir pačiam dabar sunku patikėti, kad jau tokio amžiaus buvau tėčio šturmanas. Juk tai – ne vien tik sėdėti šalia. Dvi dienas tu patiri didelę įtampą, atsakomybę, nuolat skubi. Neįsivaizduoju, kokias drąsos ribas turėjau perlipti, kad juo tapčiau“, – stebisi savimi A. Grinius ir priduria, kad už tokią patirtį ir pasitikėjimą liks dėkingas tėčiui visą gyvenimą.

Iš pradžių Adomas žurnalistų ralyje atlikdavo tik šturmano vaidmenį, o kai gavo vairuotojo pažymėjimą, pats sėdo prie vairo. Paklaustas, koks yra jo svajonių automobilis, vaikinas mini du pavadinimus: „Porsche 911“ ir „Subaru Wrx Sti“. Pirmasis galėtų būti baltos spalvos, o „Subaru“ – būtinai mėlynos.

LNK nuotr. 

Ką šiandien rastume Adomo automobilyje? Pasirodo, nieko. „Šiandien nerastumėte net ir paties automobilio! Pernai jį pardaviau, kad prisidurčiau kelionei į Ameriką, o naujo dar neįsigijau“, – atvirauja keliauti mėgstantis žurnalistas. Prieš skrisdamas už Atlanto jis buvo užsibrėžęs tikslą, kad savo hobiui – bėgimui – liks ištikimas ir ten. Todėl bėgo pusmaratonį Kalifornijoje, ypatingoje Venice Beach vietoje, kur nufilmuota labai daug filmų. Į klausimą, kodėl kelionei rinkosi Ameriką, Adomas turi aiškų atsakymą: puikūs keliautojų atsiliepimai, kitas pasaulio kraštas. Apie Ameriką svajojo jau seniai, tik vis neišgalėjo jos pasiekti finansiškai. Galiausiai pasiryžo ir liko be galo patenkintas. „Vykdamas į priekį dar nesupratau, ko ten turiu tikėtis. Dabar turbūt visą likusį gyvenimą dalysiuosi atsiminimais, kaip ten gražu, šilta ir atsipūtėliška“, – juokėsi jis.

Debiutą stebėjo su tėvais

Adomas prisipažįsta, kad baimė prieš pirmąjį tiesioginį eterį jį aplankė ne išvakarėse ir net ne prieš valandą, o likus savaitei iki lemtingo starto.

„Pamenu, jau sukirtome delnais, kad tapsiu sporto žinių vedėju, ir tądien, grįžęs namo, įsijungiau LNK, pasižiūrėjau žinias ir... Jausmas, kad po savaitės TV ekrane būsiu aš ir skaitysiu sporto naujienas iš suflerio, stingdė kraują. Atrodė, kad per tą savaitę dar kažkas tokio nutiks, ir mano debiutas nesusiklostys“, – prisipažįsta A. Grinius.

Bėgimą jis vadina sportu ne tik kūnui stiprinti, bet ir galvai šviežinti.

Anot jo, patį pirmą kartą jis gavo galimybę nusifilmuoti iš anksto. Tai įvyko likus kelioms valandoms iki tiesioginio eterio. „Kai jau atsisėdau skaityti sporto naujienų, išsyk pajaučiau, kad viskas gerai. Jaudulys dingo, o aš toms kelioms minutėms tapau vos ne geriausia savo versija“, – kalbėjo jis. Po filmavimo Adomas dar spėjo sugrįžti namo pas tėvus, kur visi drauge su dideliu smalsumu ir malonumu pasižiūrėjo jo debiutą LNK eteryje.

Blogiuku būti nenorėjo

Ne viename savo interviu Adomas yra kartojęs, kad žurnalistas, visų pirma, turi būti geras žmogus. Paklaustas, ar maištingosios paauglystės laikotarpiu nebuvo nutrūkęs ir nurūkęs laukais, plevėsuodamas plaukais, LNK sporto žinių vedėjas gardžiai kvatojasi. Iš tiesų vaikino gyvenimo metraštyje nėra jokių muštynių, jaunatviško chuliganizmo, nepateisinamo elgesio pasiekimų knygelėje, blogų pažymių? Žodžiu, tipiškas geruolis?

„Blogiuku būti niekada nenorėjau, o ir aplinka, kurioje augau, nesudarė tam sąlygų. Priešingai – visą laiką stengiausi būti geru žmogumi, pasitikėti kitais, šypsotis tiems, kurie man šypsosi. Kas čia blogo? Mano visi draugai buvo geruoliai. Jie elgėsi ir rengėsi tvarkingai. Aišku, futbole visko pasitaikydavo. Tačiau sukandęs dantis nesiveldavau į ginčus. Keletą kartų esu patekęs į muštynių epicentrą, kur mačiau daug kraujo ir iki šiol neužgijusių žaizdų. Tada supratau, kad keli smūgiai gali visiems laikams pakeisti net ne vieno, o kelių žmonių likimus“, – kalbėjo jis.

Svajonės greitai keičiasi

Adomas juokiasi, kad šiuo metu jis išgyvena labai nepastovų laikotarpį, kai svajonės kinta vos ne kasdien. Kažkada yra išsitaręs, kad norėtų televizijoje vesti autorinę laidą. Šiuo metu jo norų sąrašo pirmose pozicijose – niūrias, šlapias lietuviškas žiemas leisti šiltuosiuose kraštuose.

Asmeninio archyvo nuotr. 

„Smagu būtų rasti gerą pusiausvyrą tarp profesinių svajonių ir tų kitų, užkadrinių, reikalų, kaip antai keliavimas, sveikata, sveika žmona ir sveiki vaikai“, – kuo rimčiausiai dėstė jis.

Jei už gerą darbą gautų superprizą – pokalbį su bet kuria sporto pasaulio įžymybe, ką jis rinktųsi? Ilgai sukęs galvą Adomas pagaliau pasirenka Michaelį Schumacherį. Automobilių sportas, anot jo, retesnis ir kelia daugiau aistrų nei nuo vaikystės jį lydėjęs futbolas. „Pagalvokite, kiek yra futbolininkų, o kiek lenktynininkų? Skaičiai skiriasi net tūkstančiais kartų!“

Kasdienė rutina

Prieš metus LNK sporto žinių vedėju tapusio A. Griniaus kasdienė rutina priklauso nuo to, ar dirba televizijoje, ar savaitė laisva. Kai dirba, po paskutinių žinių namo grįžta gana vėlai, apie 23 val.

„Užmigti iš karto – jokių šansų. Esu kupinas adrenalino nuo tiesioginio eterio. Todėl visuomet išsiverdu arbatos, palendu po dušu“, – dalijasi kasdiene rutina. Po darbingų vakarų vaikinas mėgsta pamiegoti, todėl be 10 val. ryto jo geriau nežadinti. Vos pabudęs griebiasi kavos ir lekia į trasą pabėgioti. Grįžęs turi pasirūpinti savo augintiniais. Adomas augina šunį, katę ir vėžlį. „Daug kas domisi, kaip pas mane atsirado vėžlys. Iš tiesų – labai komiškai. Močiutė, grįždama iš Tuniso, man jį parvežė batų dėžėje. Paskui pasveikino su gimtadieniu. Anuomet buvo mažiukas, o dabar jau didesnis už delną. Turi du vardus: vieną oficialų, kurį davėme su šeima, o kitu jį pakrikštijo mano draugai. Pirmasis yra Veržlys, o kitas – Egis“, – juokiasi Adomas ir sako, kad Veržlys-Egis visuomet yra vakarėlių, rengiamų jo namuose, žvaigždė.

Grįždamas prie pokalbio apie kasdienį sportą Adomas pabrėžia, kad daug dėmesio stengiasi skirti maistui. Gali kiek nori sportuoti, bet jei valgysi bet ką, niekada nesimėgausi norimais rezultatais. „Todėl pabėgiojęs užsiimu maisto gaminimu, nes turiu pasiruošti ir pusryčius, ir pietus, ir vakarienę. Nemažai laiko praleidžiu prie puodų: mėgstu eksperimentuoti. Niekada nemaniau, kad man tai patiks. Testuoju ne tik maisto gamybos įgūdžius, bet ir savijautą, t. y., kaip jaučiuosi, kai sveikai valgau“, – prisipažįsta jis.

Sau Adomas palinkėtų sveikatos, patikimų žmonių ir bereikšmių problemų nesureikšminimo. „Problemų mūsų gyvenime visuomet buvo ir bus. Todėl geriau galvokime, kad viskas bus gerai ir, kaip liaudis sako, nesiparinkime!“