Keliautojas ir programuotojas kaunietis Vidmantas Dapkus, kalbėdamas apie Lotynų Ameriką, šyptelėjo ir prisipažino: „Labai myliu šį magišku realizmu dvelkiantį ir antraisiais namais tapusį žemyną.“

Kaip iš G.G.Márquezo romanų

42-ejų V.Dapkus iš pradžių Lotynų Amerikoje gyveno vienas, po to apie devynerius metus – su žmona tapusia mylimąja Giedre.

„Viskas kaip Gabrieliaus Garcíos Márquezo romanuose, – apibūdino šį kraštą vyras. – Magiškasis realizmas. Meilė, neapykanta, draugiškumas, aistra, emocijos, apgavystės, nuostabi gamta, spalvos. Daug, daug ryškiau nei pas mus. Užpuolimai ir apiplėšimai meilės šiam žemynui nesunaikino. Tai – to magiškojo realizmo dalis. Be to, pribloškiantis natūralus gamtos grožis.“

Iguazų kriokliai prie Argentinos, Brazilijos ir Paragvajaus sienos – pats įspūdingiausias matytas vaizdas. Antroje vietoje V.Dapkus išskyrė majų, actekų, zapotekų, inkų piramides, kurias su Giedre ir sūnumi aplankė per paskutinę kelionę po visam gyvenimui pamiltą žemyną.

„Ypač grožiu pribloškia majų miestas Tikalis Gvatemaloje, kai užlipi ant 60 m aukščio laiptuotų piramidžių virš džiunglių ir sulauki saulėlydžio, o aplink – žaluma ir stūksančios piramidės“, – neatsižavėjo V.Dapkus, kuris iš meilės šiam žemynui sukūrė interneto svetainę „vivasamerica.com“.

Galapagai pasikeitė

„Prieš dešimt metų jau buvo asfaltas, keli automobiliai, tačiau vis dar reikėjo peržengti žmonių nebijančius varanus, iguanas ir galėjai gėrėtis nepaprasto grožio gamta, vandeniu, spalvomis, – Vidmantas pasakojo pasigardžiuodamas, tarsi valgytų skaniausią desertą. – Sugrįžę išvydome daug turistų, automobilių spūstis. Vis dėlto reikia nukeliauti į tolimesnes salas ir Galapagai – vis dar rojus žemėje.“

Nuotykiai pakeliui į druskyną

Prie nuostabiausių vietų Vidmantas priskiria ir didžiausią pasaulyje, 3650 m virš jūros lygio esančią, 10,5 tūkst. kv. km užimančią lygumą – Uyuni druskyną Bolivijoje.

„Trys dienos visureigiais nuo Čilės sienos atrodė tarsi kelionė skirtingose planetose. Žalia, geltona, ruda, raudona, mėlyna spalvos buvo itin ryškios, o baltutėlis Uyuni druskynas ir tamsiai mėlynas ryškus dangus atrodė beprotiškai gražiai“, – pasakojo Vidmantas.

Dieną oro temperatūra siekė 20 laipsnių šilumos, naktį – 15 laipsnių šalčio. Visureigis buvo nešildomas, o apie 150 ūgio vairuotojas buvo nuo nemigos raudonomis akimis.

„Jis buvo mūsų vairuotojas ir gidas, kasnakt miegodavo po kelias valandas, nes po vakarienės su kitais vairuotojais dar gerdavo degtinę. Šis vyrukas be atostogų dirba15 metų!“ – stebėjosi vietinio vairuotojo ištverme V.Dapkus.

Turistai nakvodavo iš keramzito blokelių pastatytuose nameliuose: viduje – surūdijusios spyruoklinės lovos, apsikloti – neplauti skudurai, tualetas – skylė ir statinė su vandeniu nusiprausti.

„Naktį vanduo užšaldavo, o penktą ryto visureigiai viduje būdavo apšerkšniję. Druskynuose, kur beveik nelieka jokių pėdsakų, pasiklydome ir klajojome iki vakaro. Vairuotojai neturėjo nei GPS, nei telefono, o maistas buvo kitame visureigyje. Beje, mums sakė, kad vienas vairuotojas buvo pramintas Uyuni – druskyno Vilku, kai su turistais be maisto ten klajojo tris dienas“, – lietuvių kelionės pabaigą vainikavo nakvynė viešbutyje, kur viskas, netgi lovos, kėdės – iš druskos.

Apiplėšė po trijų valandų

V.Dapkus tikina, kad tai, jog Lotynų Amerikoje baisu, tėra mitas. Tik keliaujant nereikia lankytis kai kuriuose vietose, nesipuikuoti prabangiais papuošalais, nevaikščioti vakarais Montevidėjo uosto arba Buenos Airių Bokos rajone, vilkėti „Boca Juniors“ futbolo komandos mirtinų priešų „River Plate“ marškinėliais: ten futbolas išties antroji religija, netgi – fundamentalizmas.

Lietuvis nesureikšmina, kad per beveik devynerius metus, praleistus šiame žemyne, juos užpuolė ar bandė apiplėšti penkis kartus. Vidmantas sako, kad kišo nosį ne ten, kur reikėjo.

Jį apiplėšė jau po trijų valandų, kai lėktuvas nusileido Kolumbijos sostinėje Bogotoje. Laimė, vyras buvo pasidėjęs dalį pinigų, asmens dokumentus.

„Vėliau jau žinojau, kur negalima vaikščioti“, – šypsojosi nesureikšminęs tų įvykių V.Dapkus. Tuo metu jis spėjo išsimaudyti viešbutyje ir išėjo pasivaikščioti.

Paėjęs du kvartalus už pagrindinės Bogotos aikštės „Plaza de Bolívar“, kaunietis pamatė iš abiejų gatvės pusių į jį bėgančius vyrus.

„Jie buvo septyni. Griebė už kojų, rankų, kiti nuplėšė kuprinę, pagriebė fotoaparatą, – pažintis su Lotynų Amerika V.Dapkų šokiravo tik trumpam. – Netrukus atvyko sukarinta policija, užtvėrė kvartalą ir, išsiaiškinę, kokios spalvos marškinėliais vilkėjo užpuolikai, griebė tuos, kurie neturėjo dokumentų ir vilkėjo panašiais drabužiais, sodino į grotuotą autobusą, ir išvažiavome į nuovadą.“

Nekišti nosies, kur nereikia

„Lengviau pasakyti, kokioje Lotynų Amerikos šalyje nebuvau. Gal tik kai kuriose salose, Suriname ir Salvadore“, – paklaustas apie aplankytas šalis, šyptelėjo aštuonerius metus Ekvadore gyvenęs ir antraisiais namais šią šalį vadinantis kaunietis.

Po mėnesio Ekvadore Vidmantas ieškojo darbo. Itin draugiški vietiniai padėjo rasti programuotojo darbą: lietuviui užteko pasiūlytos nakvynės, maisto ir šiek tiek pinigų kelionėms.

Ekvadoro sostinėje Kite Vidmantą su būsimąja žmona Giedre užpuolė antrą kartą, tačiau netrukus keliolika žmonių su pagaliais rankose atbėgo į pagalbą turistams.

„Jie mus nustūmė į laiptinę, patys užpuolė nusikaltėlius, o vienam surengė baisų linčo teismą. Atvažiavę policininkai nereagavo ir vagį paliko gyventojams“, – pamena Vidmantas.

Jis saugiai autobusais pasiekė Kolumbiją, nors tuo metu klestėjo turistų grobimo verslas, o kas kelis šimtus kilometrų sustojus prie posto su ginkluotais kareiviais girdėdavo „Farc“ (taip vadina grobiančiuosius turistus, prekiaujančiuosius narkotikais, teroristus).

Vėliau Vidmantas suprato, kad susidurti su nusikaltėliais Lotynų Amerikoje – didelis atsitiktinumas, tik nereikia kišti nosies į kai kurias vietas su pusmetriniu objektyvu.

Brazilijos paplūdimiuose su automatais vaikščiojantys vyrukai, Hondūro sostinės Tegusigalpos autobusų stoties picerijoje tarpusavyje konfliktuojantys ir ginklus išsitraukę vietiniai – tik mažytė nuostabios, užburiančios ir viliojančios Lotynų Amerikos dalis.

Ritualai ir ekologija

Šamanizmas Lotynų Amerikoje, ypač kaimuose, vis dar populiarus: šamanai vietinius gydo ir jūrų kiaulytėmis, ir kiaušiniais, o ateities klausimus sprendžia atlikdami ritualus.

Vidmantas neslepia, kad užburiančiuose Ekvadoro kalnuose išbandė ir kastanedišką realizmą, kai bumbsint būgnams, degant laužui, dalyvavo rituale ir gėrė iš San Pedro kaktuso padarytą nuovirą: „Žmogus laukia pojūčio, gali matyti vaizdus, ateitį. Man tik išvalė kūną, kiti matė vaizdus. Dalyvavau ir apsivalymo rituale.“

Daug stipresniame ajavaskos rituale lietuvis nedalyvavo. Vis dėlto dalyvauti ir išbandyti ritualus lietuvis patarė tik ilgiau pagyvenus ir giliau pažinus Lotynų Ameriką.

Vidmantas su Giedre gyveno ir Ekvadoro džiunglėse, kur nukeliavo Napos upe laiveliu, po to maža valtimi perplaukė į lagūną, supamą džiunglių.

„Nors net tokiose vietose jau naudojasi kompiuteriais, vietiniai stengiasi išlaikyti autentiškumą, Ekvadoras skelbia save ekologine šalimi, tačiau prie Amazonės baseino naftos kompanijos itin užteršė kai kurias vietas, susargdino daug žmonių, kurie išsikėlė į kitas vietas“, – pasakojo V.Dapkus.

Lietuviai – liūdnai pagarsėję

„Ai, skrendame, tik greitai“, – staiga pašoko pilotas, kuris ilgai tvirtino, kad dėl prastų oro sąlygų į dangų nekils. Nedideliu lėktuvu jis lietuvius skraidino virš nuostabių Naskos peizažų ir gurkšnojo alų.

O narkotikai, kuriais taip pat garsėja Lotynų Amerika? Jų dvasia tvyrojo visur ir siūlomi jie buvo dažnai. Labiausiai narkotikų egzistavimo faktas jautėsi oro uoste, kai pareigūnai sužinodavo, kad V.Dapkus – iš Lietuvos.

„Iškraustydavo, apžiūrėdavo kiekvieną siūlę, – po kelių kartų neiškentęs Vidmantas pasiteiravo, kodėl toks dėmesys, ir išgirdo atsakymą, kad lietuviai šioje srityje itin pasižymėję. – Tuomet sužinojau, kad vien Ekvadoro sostinėje dėl narkotikų gabenimo kalėjo daugiau nei 20 mūsų tautiečių. Ir tokių daug kitose Lotynų Amerikos šalyse.“

Serialai – ne fantazija

„Lotynų Amerikos gyventojai – ir nuostabūs draugai, ir baisūs priešai, – patyrė V.Dapkus. – Su jais gali susipykti akimirksniu, bet labai greitai apsikabinti ir tapti draugais. Jie nori pralobti per naktį, bet pasidalys paskutiniu kąsniu. Pyks baisiai, pavydės smarkiai, mylės itin karštai.“

„Didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, vienu brangiausių šiame žemyne Kite, niekas neateis į biurą su šortais, nes jiems itin svarbus aprangos kodas, įvaizdis. Panamos centre – įspūdingi dangoraižiai, kazino, prabangios parduotuvės, už kvartalo – lūšnynai. Viską, ką matome ir mums sukelia juoką tų šalių serialuose, yra neišgalvota realybė“, – apie vietos gyventojus pasakojo Vidmantas.

Lotynų Amerikoje kaunietis sužinojo, kad ispanų žodis „manjana“ – rytoj, yra tarsi šilkas, palyginti su Lotynų Amerikos gyventojų „punktualumu“.

Sutartu laiku į pokylį kvietę šeimininkai po pusvalandžio grįždavo dar tik su pirkiniais, o pirmieji svečiai rinkdavosi po dviejų-trijų valandų.

Po akimirkos V.Dapkus šyptelėjo: „Lotynų Amerika mus užbūrė taip, kad su Giedre Ekvadore atšventėme savo vestuves. Ar ne magiškasis realizmas?“