Pereiti į pagrindinį turinį

M. Levickis: šiuo instrumentu kalba mano siela

2018-09-02 12:00

Jis turi beveik visus įmanomus titulus: nuo asocijuotojo Londono Karališkosios muzikos akademijos nario iki geriausio pasaulyje akordeonisto. Jis grojo visur, net ten, kur atrodo neįmanoma: ir flamingų garde, ir oro balione. Jo instrumentui paklūsta įvairiausia muzika: nuo A.Vivaldi iki Lady Gagos. Charizmatiškasis „Lietuvos talentų“ nugalėtojas Martynas Levickis nuo 2011-ųjų padarė viską, kad pasiektų jį tuomet į pergalę vedusį tikslą – išpopuliarinti akordeoną.

Martynas Levickis Martynas Levickis Martynas Levickis Martynas Levickis Martynas Levickis Martynas Levickis Martynas Levickis Martynas Levickis Martynas Levickis

– Kalbamės būdami prie rugsėjo 1-osios slenksčio ir jau galime atsigręžti į praeinančią vasarą. Kokios jums yra tobulos atostogos, ar turėjote tokias?

– Manau, kad tobulos atostogos manęs dar laukia ateityje. Nemoku ir neturiu įpročio jas planuoti. Dar mokausi rasti laiko sau. Nesureikšminu poilsio. Džiaugiuosi kiekviena laisva akimirka ir stengiuosi ją išnaudoti: paplaukioti baseine, pasilepinti masažu, nueiti į koncertą, tiesiog ramiai pabūti namuose. Kartais man tiek ir pakanka, kad pailsėčiau.

– Praėjusių metų koncertiniam turui „365“ parengėte programą, kurios branduoliu tapo A.Vivaldi ir A.Piazzollos ciklai „Metų laikai“, kaip esate prisipažinęs, labai jums artimi. O kuris metų laikas jums artimiausias?

– Visi metų laikai saviti ir kažkuo ypatingi. Labiausiai mėgstu šiltuosius metų sezonus, o vasaros nenurungs niekas. Vasaras vaikystėje leidau miško apsuptyje Šiaulių rajone, iš ten išlikę patys giliausi atsiminimai. Ne veltui šiais metais, minint Lietuvos atkūrimo šimtmetį, parengiau programą „Miško dvasia“. Tai tarsi muzikinis pasivaikščiojimas po tuos prisiminimus, liaudies dainų temomis išreikšta mano meilė ir pagarba savo šaliai. Ruduo – laikas nostalgijai ir svajingumui. Labai dažnai išsitraukiu ne tik natų popierių, bet ir užrašų knygą, kurioje nugula viena ar kita poezijos eilutė.

– Esate pripažintas vienu iš įtakingiausių Lietuvos kultūros atstovų – saldus jausmas? O gal labiau atsakomybės našta?

– Iš tikrųjų nei viena, nei kita. Tai svarbu tik tiek, kiek man įdomi aplinkinių nuomonė apie mane. Žinoti, kad esi matomas, – gerai, bet tai nesimaterializuoja į jokią realią dimensiją. Kitaip tariant, mane įkvepia pasiekimai ir laimėjimai, o toks įvertinimas jau yra pasekmė.

– Yra ir kita pasekmė. Feisbuke pasidalijote nuotrauka po 8 val. trukusių repeticijų: joje matėsi kraujosruva ant kairiojo peties, palikta akordeono diržo. Nepaisant to, atlaikėte pusantros valandos koncertą.

– Akordeonas sveria 18 kg, todėl po intensyvių repeticijų ant pečių pasirodančios žymės – nuolatinės mano palydovės. Taip atsitinka dažnai, kai labai atsakingai ruošiuosi pasirodymui. Kitaip tiesiog nemoku.

– Savotiškai nuskriaustą instrumentą akordeoną pakylėjote iki aukštumų. Kaip jis atsirado jūsų gyvenime?

– Į šį instrumentą telpa tiek daug: ir meilės, ir kančios. Iš pažiūros atrodo, kad atlikėjas keliauja, koncertuoja, sulaukia daug dėmesio, mėgaujasi šlove. Bet juk realybė yra tokia, kad iki užlipant ant scenos vyksta labai daug nematomo darbo. Tame darbe dažnai ir slypi kančia, gal net kova su pačiu savimi. Man kiekvienas naujas kūrinys ar projektas yra kova, nes juk natūraliai žmogus nori iškart matyti ir girdėti rezultatą.

Akordeonas mano rankose atsirado, kai buvo treji, tai buvo mano krikšto tėvo Zigmanto Vaišvilos dovana. Juo grojau savamoksliškai iki aštuonerių, kol įstojau į muzikos mokyklą Šiauliuose. Jau 25-eri metai, kai ant pečių nešu šį instrumentą, kuriuo kalba mano siela.

Žinoti, kad esi matomas, – gerai, bet tai nesimaterializuoja į jokią realią dimensiją. Kitaip tariant, mane įkvepia pasiekimai ir laimėjimai.

– Ar namuose – jų kolekcija?

– Nepavadinčiau kelių instrumentų kolekcija. Priklausomai nuo aplinkybių ir repertuaro, galiu rinktis iš kelių. Jei groju su orkestru – renkuosi vieną, jei solo – kitą, jei televizijoje – vardinį. Mano namuose atskiro kambario instrumentai neturi, bet turi savo kampus.

– Jūsų koncertai pasižymi įdomia scenografija, netikėtais sprendimais. Kaip jie gimsta?

– Viskas prasideda nuo minties, nuo paprasčiausios mažos detalės, kuri įkvepia iki vaizdo ir garso, kurį mato ir girdi mano koncertų publika. Man svarbu visuma ir detalės, todėl dažnai koncertai turi kažką daugiau nei muzika. Bet ne visada, pavyzdžiui, rugpjūčio 27 d. vyksiantis koncertas Vilniaus kongresų rūmuose „Odė laisvei“ – vienas retesnių atvejų, kai nebus šou, o visas dėmesys bus skirtas tik muzikiniam turiniui, apdainuojančiam Lietuvos šimtmetį.

– Šis koncertas – Akordeono muzikos savaitės dalis. Kaip gimė  koncertų ciklo idėja?

– Akordeono muzikos savaitė – jau tarptautinį mastą ir pripažinimą įgijęs festivalis. Džiaugiuosi, kad jis subūrė savo klausytojų ratą, sulaukė užsienio atlikėjų dėmesio. Apie tai byloja gaunami pasiūlymai pasirodyti festivalio programoje. Viskas prasidėjo nuo mano, kaip atlikėjo, misijos populiarinti akordeoną ne tik savo rankomis, bet ir savo paties kuruojamu festivaliu. Jis pristato plačią skirtingų žanrų ir instrumentų amplitudę. Klausytojai susipažįsta ir su giminingais akordeonui instrumentais: nuo armonikos, mygtukinio akordeono, bandonijos iki lūpinių armonikėlių, melodikų, vargonų. Tai yra kelias, kuriuo mes norime eiti ir vestis savo klausytoją.

– Atlikėjai koncertavo neįprastose vietose – Kauno zoologijos sode, Halės turguje ar Vilniaus geležinkelio stotyje. Kodėl nutarėte klasikinę muziką perkelti į atviras miesto erdves?

– Festivaliui, rengiamam vasarą, būtina išsiskirti iš kitų festivalių. Supratau, kad Akordeono muzikos savaitei reikia naujos istorijos ar legendos, kitokių erdvių. Be to, pastebėjau, kad mes neišnaudojame daugelio pastatų – tiek Vilniuje, tiek visoje Lietuvoje – potencialo.

– Stebinate muzikinių pasirodymų formatais, surenkate pilnus žiūrovų stadionus. Minėjote, kad tokiuose koncertuose kartais jaučiatės kaip gladiatorius. Gal širdžiai mielesni kameriniai koncertai?

– Kiekvienas koncertas, nepriklausomai nuo jo dydžio, sukelia savitą jausmą. Kai išeini į Berlyno olimpinį stadioną „Waldbhune“ arba Meksiko „Mexico Auditorio Nacional“ – jausmas didingas. Bet ar tas jausmas, kai groji „Wigmore Hall“ ar penkiolikai žmonių, yra kažkuo menkesnis? Abejoju. Kartais kamerinėje aplinkoje kiekvieno publikos nario pajautimas yra daug stipresnis nei didelėse erdvėse ir dažnai tai būna tikras iššūkis.

– 2016 m. surengtas turas per didžiąsias šalies scenas „Classic Live Show“ buvo pavadintas didžiausiu ir kokybiškiausiu šou Lietuvos instrumentinės muzikos istorijoje. 2017-aisiais per šalies arenas pergalingai ritosi turas „365“. Ar dar planuojate tokio masto pasirodymų?

– Šiemet tradiciškai vyks mano žiemos koncertų turas Lietuvoje, tik šįkart nusprendėme koncertams suteikti daugiau intymumo. Grandioziniai koncertai ir turai yra smagu, bet taip pat gera atsigręžti į tikrąsias muzikines vertybes ir sugrįžti į tradicinį koncertų salės formatą. Taigi šią žiemą mano klausytojai išgirs klasikinio koncerto programą.

– Jūsų parengtos programos ir koncertai – gerai apgalvoti, skleidžiantys ypatingą žinią. Ar klausytojas ją visada teisingai perskaito? Ar mūsų auditorija yra išprususi ir paisanti klasikinės muzikos koncertų etiketo?

– Mano koncertai įvairūs: vieni patrauklesni masėms, kiti prieinami mažesnei auditorijai. Iš vieno koncerto keli žmonės išėjo sakydami, kad tokios muzikos galima klausytis tik apsirūkius marihuanos. Tai dabar kelia šypseną, nes programa tikrai nebuvo itin sudėtinga, tačiau ji buvo kitokia, nei įprasta mane matyti ir girdėti arenose ar per televiziją.

Džiaugiuosi, kad į mano koncertus susirenka ir tie, kurie išmano apie muziką, ir tie, kuriems koncertinė patirtis – pirmoji jų gyvenime. Svarbu tai, kad auditorija vis auga, ir tų, kurie sugrįžta po pirmojo karto, yra didžioji dalis. O šiaip mūsų klausytojų auditorija yra gana jauna, norinti pažinti, išmokti, tad turime kuo didžiuotis.

Kalbant apie koncertinį etiketą ar netgi raštingumą, žinoma, yra kur tobulėti. Bet, mano suvokimu,

XXI a. taisyklės, kanonai ir nusistovėjusios normos atsiduria šešėlyje, ir to negalima ignoruoti nei muzikos atlikėjui, nei koncertų organizatoriui.

– Ne vienu projektu įrodėte, kad jums rūpi muzikinis jaunimo ugdymas. Ar, jūsų nuomone, jis pakankamas?

– Žinoma, kad nepakankamas. Tačiau pakartosiu – turime vieną jauniausių klausytojų auditoriją visoje Europoje. Lietuvoje į klasikinės muzikos koncertus mielai eina jaunimas, ir tai yra vertybė. Žinoma, tai akivaizdu didžiuosiuose miestuose. O mažesnieji, deja, nesulaukia net ir simfoninio orkestro koncerto. Manau, tai neteisinga, nors suprantu, kad viskas visada remiasi į finansus. Dėl edukacijos galėtume mes visi, profesionalūs muzikantai, daryti daugiau ir į mažus miestus važiuoti ne apsigroti savo naujų programų, bet atvežti tai, ką turime geriausio. Muzikos iš vadovėlio neišmoksi, tai reikia patirti.

– Ir „accoAkademiją“ įsteigėte dėl edukacijos?

– Tai savotiška akordeono ambasada. Džiaugiuosi, kad esame pasižymėję ne tik šalies kultūrinėje erdvėje, bet ir tarptautiniu mastu. Ši viešoji įstaiga yra pamatas visai mano veiklai Lietuvoje. Jos ištekliais vykdome ir festivalį, ir tarptautinę muzikų rezidenciją „Composers+Summer Academy“, ir mažesnės apimties meninius bei edukacinius projektus. Vienas pastarųjų – muzikos pamoka, kurią kasmet išvežame į nedidelius Lietuvos miestus ir pristatome mokyklinio amžiaus vaikams. Tai pusantros valandos trukmės interaktyvus, bet itin informatyvus užsiėmimas ir paskaita apie muzikos raidą iki mūsų dienų.

– Vieną dieną – Italijoje, kitą – Šveicarijoje, vieną mėnesį – JAV, kitą – Azijoje, – tokia jūsų kasdienybė. Gyvenimas lėktuvuose ir viešbučiuose išsekina? Ar sveikata nestreikuoja?

– Sveikata jau stuksena į duris ir sako: laikas susiimti. Bet vis sunku tai tikrai nuoširdžiai išgirsti ir padaryti išvadas. Noriu daug veiksmo ir iššūkių, todėl vis bėgu. Kol spėju, tol bėgsiu. Norėčiau savo fizine sveikata pasirūpinti labiau, tai padaryti ne taip ir sudėtinga: pirmas žingsnis – kasdienė mankšta, antras jau galėtų būti sporto klubas. Deja, net ir mankštai pritrūksta nusiteikimo, nes juk kam gaišti laiką (šypsosi).

– Išbandėte vedėjo kėdę muzikiniame televizijos projekte „Du balsai – viena širdis“. Buvo akimirkų, kai pasigailėjote: „Kas mane nešė į tą galerą?..“

– Mėgstu gyvenime viską išbandyti, todėl dažnai renkuosi netikėtus posūkius. Vesti laidą – vienas tokių. Negaliu pasakyti, kad gailėjausi, anaiptol – buvo labai smagių momentų. Tačiau suderinti savo prioritetus – koncertus ir projektus užsienyje bei laidos vedėjo darbą buvo tikrai sunku. Galiausiai laidos finale net negalėjau dalyvauti, nes koncertavau Kipre ir Turkijoje. Mano galvoje yra idėjų, kaip labiau susieti klasikinę muziką ir televiziją, tikiu, kad jas galėsiu realizuoti savo gyvenime  kiek vėliau. O dabar renkuosi būti akordeonistu, ne televizijos laidų vedėju.

– Kokios muzikos klausotės ir koks koncertas jums – ypatingas?

– Kai galiu, apsilankau „Berlin Philharmonic“ koncertuose, jei neišeina – kituose simfoninių orkestrų koncertuose. Tai man įkvėpimo šaltinis. Bet laisvalaikiu dažnai klausau elektronikos ir džiazo. Tikrai nėra taip, kad atsikeliu ir, kol maudausi duše, klausau Mozarto arBacho. Dažniau tai būna „Klangkarussell“, „The Acid“, „Fink“, Jacobas Collier.

– Menininkai – jautrūs žmonės. Kaip pakelti ir suvaldyti tą energiją, kuri yra kaip žaibo išlydis po euforiją klausytojams sukeliančių koncertų? Gal turite ypatingų metodikų?

– Gyveni ir mokaisi. Anksčiau po koncerto ar kito svarbaus pasirodymo visada vykdavo susibūrimas su artimais žmonėmis, pokalbiai apie muziką, meną ir gyvenimą, linksmybės iki paryčių… O dabar, būna, po didelių, svarbių koncertų norisi kuo greičiau kristi į lovą ir miegoti, nes dažniausiai jau kitą dieną laukia pasirodymas arba ankstyvas skrydis. Matyt, nuo nuolatinio keliavimo mano vidinis laikrodis yra kiek sutrikęs, nes kartais viduryje nakties pabundu ir tenka susidraugauti su nemiga: būnu tiek pervargęs ir persipildęs įvairiausių įspūdžių, kad nebegaliu miegoti.

– Pratęskite sakinį: „Kai esu pavargęs, nėra energijos, apėmusi prasta nuotaika, aš...“

– ... neturiu laiko kažką dėl to daryti. Bet, jei turiu galimybę, dieną einu nusnausti, tai dažniausiai padeda.

– Kas gali tapti Martyno Levickio draugu?

– Nėra tokios formulės. Bet viena aišku, kad gražbyliavimas, apkalbinėjimas už nugaros ir pavydas nepriartins galimybės tapti  mano draugu nė vienam.

– Tokio masto atlikėjų darbotvarkė aiški keleriems metams į priekį. Nespėliokime pagal žvaigždes, bet pažvelkime: kas dar laukia jūsų šiemet?

– Laukia intensyvus ruduo, koncertiniai turai Vokietijoje, Pietų Korėjoje ir Kinijoje, taip pat koncertas privačiame laive Indijos vandenyne. Džiaugiuosi, kad spalį ir gruodį bus keletas svarbių pasirodymų Lietuvoje.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų