– Praėjusi tavo vasara aiškiai apdainuota populiarioje dainoje, o kokia ši vasara?

– Ši vasara daug linksmesnė palyginus su ankstesniąja, nes suvaržymai buvo nuimami anksčiau, palaipsniui ir tarsi nebuvo to efekto, kai visuomenė – kaip nuo būdos atrištas šuo. Be to, žmonės prisitaiko prie pasikeitusio pasaulio, mažiau baimės ir daugiau planavimo, tad kelionės nesibaigia tikrai, o mano gyvenime taip pat.

– Kur teko pakeliauti? Su kokias pasikeitimais susidūrei kelionėse dėl pasaulinės pandemijos?

– Su šeima buvom nusitrenkę iki Indijos vandenyno ir dar lankėmės Madeiros saloje, kuri tuo metu buvo viena iš nedaugelio vietų, priimančių turistus. Pasikeitimai kaip ir visur: išskrendant ir grįžtant privalai turėti testą, jog nesergi, lėktuve sėdi su kaukėm, visur patalpų viduje – kaukės, o lauke viskas sveiko proto ribose: miestų centruose kaukės, atokiau slankioji atviru veidu ir saulėje degini snukutį. Pasibastai po pasaulį, o grįžus laukia sunkiausia dalis – saviizoliacija. Bausmė už puikybę. Beje, kai su draugais žvejojau Norvegijoje, buvome beveik pirmieji po turizmo suvaržymų atlaisvinimo jau su tarptautiniais skiepų pasais. Ten išlipę iš lėktuvo žmonių su kaukėmis daugiau iš viso nematėme nei patalpose nei lauke. Visur skirtingai.

– Kaip žvejyba?

– Puiki. Buvau pirmą kartą naujoje vietoje ir, ko gero, pirmą kartą vasarą. Nes kiek pamenu, tai ten visada būdavo vėjas, šalta, šlapia ir bangos katerį mėto kaip kamštį. Dabar nusitrenkėme į visišką ramybę: saulė ir šiluma, miegojome atvirais langais, žvejojome bet kuriuo paros metu, nes visada šviesu – poliarinė diena, maudėmės fjorduose. Fantastika. Žuvies buvo daug, tad galiausiai tapome išrankūs ir ieškojome kuo didesnių.

– Ar ta žuvis, kur matėme socialiniuose tinkluose, didžiausia gyvenimo?

– Esu seniau pagavęs ir 80-ies kilogramų tuną, tačiau ten žvejyba buvo su vietinių gidų pagalba. Čia smagu tai, kad pats su viskuo susitvarkiau. Ieškojome, turėjome kantrybės, pagavome ir ne vieną. Tas otas, kur nuotraukoje, svėrė 28 kilogramus. Nors, žinoma, laimikis pagal Norvegijos standartus, irgi niekuo ne ypatingas. Pasakojo, kad ten lietuviai yra išvilkę beveik 200 kg otą…

– Šią vasarą kuriamas dokumentinis filmas apie tave, kurio premjera numatyta rudenį per LRT televiziją. Gali trumpai papasakoti apie filmavimo darbus? Ar lengva vaidinti save?

– Įdomu, nauja patirtis. Suvokiu, jog pagal Lietuvos tradicijas dokumentinius filmus kuria arba apie mirusius arba apie labai senus. Tai toks jausmas penkiasdešimt ant penkiasdešimt. Nėra taip, kad filmuotų kaip realybės šou 24 valandas per parą, tad didelės įtampos nejaučiu… Neįprasta tiek pasakoti apie save. Nežinau, kiek įdomus buvo mano gyvenimas. Šiek tiek pergyvenu, kad per tiek metų taip ir neteko atsigulti į „rehabą“, kaip tradicinei roko žvaigždei…

– Pernai dainos „Ši vasara“ vaizdo klipas buvo paprastas, labai karantininis. Tiesiog nusifilmavai važiuodamas kabrioletu. Girdėjome, kad šiemet naujai dainai vėl filmuoji klipą. Kokia transporto priemonė jame bus šįkart?

– Pagal pradinį užmanymą turėjome skristi su „Virgin Galactic“ ir filmuoti kosmose, bet susimažinome lūkesčius ir apsistojom ties deltoplanu Smiltynėje.

– Ši vasara, galima sakyti bėga prieš filmavimo kameras. Dar ir su Mantu Bartuševičiumi filmuojate internetinę laidą „Babelis“. Kaip tau ši nauja patirtis? Kiek teko matyti, nei vienas filmavimas be incidentų neapsieina.

– Aš ten – didžiausias žioplys ir atsakingas už šokiruojančią medžiagą anonsams. Tai vienoje serijoje į koją įvariau kirvį, o kitoje – į purvą kemperį. Vasaros pradžioje su Mantu niekaip nesuderinome grafikų ir nieko nepadarėme, bet praėjusį savaitgalį vėl išvažiavome filmuoti. Vis dar mokausi, kas yra podkastai, interneto laidos ir kokia jų specifika, nes po televizijos man daugelis dalykų ten nesuprantami ir keistoki. Tačiau su Mantu labai lengva. Jis turi tą jaunatvišką pozityvumą ir atsipūtimą, kurį mūsų karta vis labiau praranda, tad aš geriu kaip vampyras jo gerą energiją. Kai išgersiu, jis taps piktas ir nervingas kaip Petras Gražulis.

– Vasarą numatyti du dideli tavo koncertai, vienas jau rytoj, rugpjūčio 11 d., Palangos koncertų salėje, o kitas – rugpjūčio 25 d. festivalyje „Untold City“, VU didžiajame kieme. Kaip jautiesi vėl rengdamasis dideliems koncertams po ilgos pertraukos?

– Po dešimties mėnesių pertraukos mes pirmą koncertą turėjome Klaipėdoje per Jūros šventę, iškart didžiulei miniai. Pripažinsiu, prieš pasirodymą slankiojau gana išbalęs, nors kai išėjome į sceną, greitai pajutau, jog įgūdžiai išlikę. Mes buvome išsiilgę groti, o publika išsiilgusi nevaržomų pramogų, tad viskas praėjo stipriai ir vėl įpūtė pasitikėjimo savimi. Dabar labai norisi koncertų, nes vien repeticijos užknisa ir varo į neviltį. Laukiam pasirodymų Palangoje ir Vilniuje. Norim naudotis proga ir kviečiame pasinaudoti jus.

M. Mikutavičiaus koncertas festivalyje „Untold City“ bus didžiausias jo šios vasaros šou ir kol kas didžiausias jo koncertas šiais metais. Šiemet festivalis „Untold City“ vyksta su šūkiu „Muziką kuria žmonės“ ir skirtas atkreipti publikos dėmesį į tai, kad už kiekvieno muzikos kūrinio slepiasi ne visada matomas ir žinomas jo autorius. Autorius – ne abstrakti sąvoka, tai konkretus žmogus, kuris įdėjo daug talento, darbo, laiko ir širdies, kad gimtų muzika ir/arba žodžiai.

Daugumos Marijono dainų muzikos ir žodžių autorius yra jis pats. Tačiau, kai kurių dainų muzikos autorystę jis dalijasi su žmonėmis, kurie padeda suteikti galutinį skambesį jo sukurtoms melodijoms. Tarp jų – kompozitoriai Vytautas Bikus, Andrius Borisevičius, gitaristai Robertas Semeniukas, Martynas Kuliavas. Dainos „Trys milijonai“ muzikos bendraautoriai yra „Happyendless“ muzikantai Andrius Kauklys, Marius Narbutis, Darius Vaičiulis, kurie gauna tam tikrą autorinį honorarą už kiekvieną „Trijų milijonų“ transliaciją ar perklausą. Projektą „Muziką kuria žmonės“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.