– Į „Žaidimų kambarį“, kaip supratau, galėsime užsukti nuo pirmadienio iki ketvirtadienio vakarais po pusvalanduką?

– Oras šyla, artėja vasara, todėl sumanėme palinksminti žiūrovus atpalaiduojančiu žaidimuku. Jis bus tarsi koks gardus vakaro desertas – kam prieš miegą, o kam prieš vakarienę. Žodžiu, greitai, trumpai, paprastai, linksmai – visi pažiūrėsime ir eisime miegoti.

– Praskleiskite plačiau „Žaidimų kambario“ uždangą. Koks tai bus žaidimas – intelektinis, o gal reikalaujantis daugiau humoro, šmaikštumo?

– Žaidimą sudarys šeši etapai. Pirmuosiuose penkiuose reikės atlikti skirtingas užduotis ir rinkti taškus. Klausimuose (už jų rengimą atsakingas esu aš) nebus sausų faktų. Žiūrovų dėmesiui pateiksime keisčiausius pasaulio įvykius ir kitas įdomybes, kurias jie galės interpretuoti, iš jų pasijuokti. Norime, kad dalyviams, o ir žiūrovams prie TV ekranų būtų smagu.

Tačiau įdomiausia, kad finaliniame – šeštajame – etape viskas gali apsiversti aukštyn kojomis ir laimėtojas gali užleisti savo pozicijas tam, kuris visą laiką pralaiminėjo. Šio etapo metu abu dalyviai meta žaidimų kauliuką. Kiek taškų iškrenta, tiek jų ir pridedama prie jau turimų. Bet! Tik tuo atveju, jei atsako į paskutinį, lemiamą, finalinį klausimą.

– Ar gerai supratau, kad žiūrovai gaus progą suremti pečius su savo svajonių dievaičiais?

– Visiškai teisingai. Tarkime, žmogus eina iš proto dėl Marijono Mikutavičiaus muzikos, o čia – prašom: jis turi galimybę ne tik su juo sužaisti „Žaidimų kambaryje“, bet dar ir nugalėti! Argi ne puiku, kad pramogų pasaulio žvaigždė gali gauti į kaulus nuo paprasto žiūrovo?!

– Minėjote, kad iš visų užduočių jums labiausiai patinka raundas, kuris vadinasi „Ponas DI“. Sakykite, o kas yra tas paslaptingasis ponas DI?

– Dabar visi, kurie netingi, kalba ir rašo naudodamiesi dirbtiniu intelektu „ChatGPT“, todėl ir mes duosime žaidėjams šios programėlės parengtą užduotį. Jie matys vaizdą, kuriame bus kas nors užkoduota – gal tam tikra frazė, daina, istorinis įvykis ar dar kažkas. Kitaip sakant, per nuotrauką jie turės įminti mįslę. Tačiau tegul nesitiki, kad joje bus pavaizduotas Žalgirio mūšis. Prasmės „Pono DI“ vaizdinėse užduotyse bus visiškai užslėptos ir supainiotos. Patys su kolegomis išbandėme šią užduotį – nerealu! Prisijuokėme iki soties.

Neneigsiu, ir man pačiam kartais tenka pasinaudoti pono DI paslaugomis. Tik ne „ChatGPT“: esu kūrybininkas, filologas, todėl tekstinius dalykus pasidarau pats. Užtai jei reikia kokios nors vizualizacijos – dirbtinis intelektas šiuo klausimu man yra nepakeičiamas.

TV3 nuotr.

– Sakykite, o kodėl finalinę šeštąją rungtį patikite būtent poniai FO?

– O kas yra ta ponia FO?

– Na, jūsų terminais kalbant, – ponia Fortūna.

– Aaa... Matote, mes stebėjome daug įvairių žaidimų ir supratome, kad kartais vienas žaidėjas laimi, o kitas gauna į kaulus tiesiog sausu rezultatu. Pralaiminčiajam žaisti pasidaro nebeįdomu, nes kartais nebėra jokių šansų pasivyti. Dėl šios priežasties žaidimo gale mes sugalvojome intrigą – mesti kauliuką. Koks skaičius iškrito, žaidėjas matys tik tuomet, kai atsakys į finalinį klausimą. Jei to padaryti jis neįstengs – turės tenkintis turima taškų suma.

Norime, kad tiek žaidėjams, tiek ir žiūrovams prie TV ekranų „Žaidimų kambarį“ būtų įdomu žiūrėti iki pat pabaigos.

Seniai svajojau apie tokį dalyką. „Gero vakaro šou“, aišku, irgi labai puiki laida, bet tai daugiau pokalbių šou, o aš labai mėgstu žaisti.

– Tikiuosi, kad ir prizų turėsite? Ar prizu taps galimybė pasivaržyti su žvaigžde?

– Oi, ne… Prizų turėsime tikrai gerų. Bus įvairios buitinės, garso, vaizdo technikos. Norime, kad žiūrovai tiesiog lipte liptų pro langus į mūsų naująją laidą. Ne tik žiūrovai, bet ir žvaigždės.

– Gal yra koks nors lengvesnis patekimas į jūsų laidą? Nesinorėtų, kad žmonės, lipdami pro langus, susižalotų...

– Žinoma, kad yra. Iš pradžių atsidėkosime keliems nuolatiniams TV žaidimo „galvOK“ patarėjams, o paskui lauksime žiūrovų laiškų. Kasdien naujienų portale tv3.lt bus pateikiami linksmi, provokuojantys ir psichologinius pasirinkimus kuriantys klausimai su keliais atsakymų variantais. Teisingai į juos atsakiusieji galės pasirodyti ir televiziniame žaidime.

TV3 nuotr.

– ...Kuriame jūs būsite tas šmaikštusis mediatorius, malantis liežuviu ir nardantis su savo klausimais tarp žvaigždės ir dalyvio?

– Na, taip. Seniai svajojau apie tokį dalyką. „Gero vakaro šou“, aišku, irgi labai puiki laida, bet tai daugiau pokalbių šou, o aš labai mėgstu žaisti. Kad ir kur būčiau, kokį renginį vesčiau, man smagu užkušinti visus, užazartinti, kad žmonės paskui imtų vos ne kibti vieni kitiems į plaukus.

Daugybę metų praleidau radijo stotyje „M-1“, kur kiekvieną rytą pradėdavome nuo žaidimų. Kai kurie iš jų jau buvo tapę kultiniais, žmonės jų laukdavo kaip kasdienės duonos. Nes tai ir azartas, ir kartu labai gera atsipalaidavimo forma. Žaisdami žmonės ilsisi. Todėl ir nusprendėme gegužės vakarais suteikti žiūrovams lengvumo.

– Dabar padarykime lengvą šuolį į jūsų vaikystę – ar tuomet irgi buvote toks didelis žaidimomanas?

– Ne. Gal dėl to man ir patinka žaisti, kad vaikystėje nelabai turėjau su kuo. Žaislų buvo, bet vaikų, bendraamžių – nelabai. Esu kilęs iš daugiavaikės šeimos: turiu tris vyresnes seseris ir vieną vyresnį brolį. Mano jauniausia sesuo yra už mane vyresnė trejais su puse metų. Tarkime, man penkeri, o sesei – aštuoneri su puse. Manote, jai labai rūpėjo su manimi žaisti?

Gyvenome kaime, kur nebuvo labai daug žmonių. Į mokyklą eidavau maždaug 3 km. Realiai turėjau vieną draugą, bet iš esmės žaisdavau vienas. Gal net ne žaisdavau, bet klausydavausi, ką šneka suaugusieji. Būdavo, pas mamą ateina kaimynė ir jos kelias valandas plepa, o aš, užlindęs už kokios spintelės, klausausi. Arba prisigalvoju visokių nebūtų dalykų, tarkime, įsivaizduojamų draugų. Iš šalies galėjo atrodyti kaip šizofrenija.

Šiandien manau, kad mano lakią fantaziją išugdė būtent tas neturėjimas su kuo komunikuoti.

– Girdėjau, kad esate labai azartiškas žiūrėdamas krepšinį...

– Arba kokį kitą sportą, bet visiškai nesu azartiškas azartiniams žaidimams. Esu buvęs Las Vegase, lošęs kazino. Pralošiau gal tik kelis dolerius, nes, laimei, manęs tai visiškai nekabino. Nepatikėsite – aš net nemoku žaisti kompiuterinių žaidimų, nes man tai visai neįdomu. Tačiau kai iš šalies stebiu, kas ką įveiks, rodos, kraujas užverda. Neabejoju, kad ir „Žaidimų kambaryje“ bus panašiai.

– Kazino nelošiate, loterijose nedalyvaujate, bet įsivaizduokite, kad kartą pabandėte ir… laimėjote milijoną!

– Šiandien milijonas yra niekas. Už jį turbūt išeitų kokie labai geri namai Ispanijoje arba Graikijoje, bet juos įsigijus nelabai daug liktų… Todėl verčiau įsigyčiau vidutinio lygio kotedžiuką kurioje nors iš tų šalių ir dar kokį geresnį (už turimą) burinį laivą. Likusius pinigus atiduočiau žmonai Mildai. Siaubas! Man jau trūksta mažiausiai 300 tūkst.!

TV3 nuotr.

– Pirktumėte burinį laivą? Jūs buriuotojas?

– Taip. Turiu nedidelę jachtą. Tiksliau, paprastą 1982 m. švedišką laivelį su bure. Plaukti ja gali šeši, o jeigu labai patogiai – gal kiek mažiau žmonių. Įprastas šio laivelio maršrutas: Klaipėda, Mingė, Šilutė. Tačiau kiekvieną vasarą mėgstame išsinuomoti laivą Graikijoje, Italijoje arba Kroatijoje ir plaukioti juo tarp salų. Tuomet aš pats būnu kapitonu, turiu laivavedžio teises – ne tik vidaus vandenų. Žinau visus keleivių saugumo dalykus.

– Ar buvote kada patekęs į rimtą audrą?

– Ooo, taip! Tik prie vairo tada buvau ne aš. Pamenu, plaukėme iš Klaipėdos į Gdanską su labiau patyrusiais buriuotojais, kai mus užklupo stipri audra. Buvome pasiėmę sumuštinių, gėrimų, norėjome linksmintis, o viskas baigėsi siaubinga jūrlige, nuo kurios pusei žmonių buvo bloga. Tačiau įdomiausia, kad po šio įvykio aš ir užsimaniau buriuoti. (Buvau vienas iš tų, kurie per audrą neapsi...) Tąkart patirtas jausmas man patiko: tai buvo kažkas nevaldomo. Kažkas, ko negaliu pakeisti, bet kas sukelia gerą būseną, padedančią pamiršti visus darbus, stresą.

– Ar tą būseną, apie kurią kalbate, dar buvote kada nors vėliau patyręs?

– Ne. Nesu ekstremalas. Adrenalino iki soties prisigaminu per renginius ar per svarbių sprendimų priėmimą savo darbe. Nemėgstu kvailai rizikuoti ir šokinėti nuo tiltų su guma.

Iki to plaukimo neturėjau jokios veiklos, kuri mane taip vežtų, kuria užsiimdamas galvočiau: nagi, Mindaugai, tau nepatogu, bet juk tau patinka?! Taigi, tapau buriuotoju ir buriuoju turbūt jau kokius devynerius metus, o ketverius iš jų turiu savo laivą.

TV3 nuotr.

– Ar jūsų jachta turi vardą?

– O, taip. Jos vardas „O, Silvija“. Tiesa, jį davė buvęs tos jachtos šeimininkas.

– Ar jūsų žmona Milda nepyksta, kad laivas iki šiol vadinamas ne jos vardu?

– Nežinau. Vis žadu pakeisti, bet nepakeičiu. Iš tiesų, buvęs laivo savininkas – labai kietas ir fainas buriuotojas. Visi tą mano laivą uostelyje pažįsta – kam keisti pavadinimą?! Juolab kad su juo dažnai plaukioja ir mano draugai, tarp kurių yra ir mano dukterėčia Silvija. Tebūna tas senasis laivo pavadinimas jos garbei! O „Milda“ pavadinsiu kitą jachtą – galbūt didesnę, jei kada nors tokią įsigysiu. Tačiau prieš tai reikės laimėti loterijoje – jei ne milijoną, tai bent kokį 100 tūkst.

Norime, kad tiek žaidėjams, tiek žiūrovams prie TV ekranų „Žaidimų kambarį“ būtų įdomu žiūrėti iki pat pabaigos.

Senais laikais, kai dar gyvenau kaime, esu pirkęs loterijos bilietų. Tuomet dar tikėjau kvaila sėkme, kad ne žmogus, o kažkokia mistinė mergina vardu Fortūna ateis ir išgelbės. Tačiau paskui supratau, kad ne bilietukus reikia trinti, o dirbti eiti. Ir užsidirbti.

– Gal šalia buriavimo jūsų laisvalaikio meniu yra dar kas nors – nardymas, jėgos aitvarai, žvejyba?

– Man patinka visi su vandeniu susiję dalykai, bet aš jų nepraktikuoju. Buriavimui vos randu laiko. Tačiau, kai būnu uoste, mėgstu stebėti visus besiturškiančius vandenyje, kurie aitvaruoja, žvejoja, maudosi. Buvimas tarp žmonių, kurie yra ant vandens, mane veikia magiškai. Nuvažiavęs į Svencelę aš galiu valandų valandas žiūrėti, kaip jie tai daro, nors pats gal niekada nepaimsiu jėgos aitvaro į rankas. Tačiau vanduo ir tas žiūrėjimas, kas vyksta ant jo, mane labai veža.

TV3 nuotr.

– Kad jau nežvejojate, tai ir neištrauksite tos auksinės žuvelės, kuri galbūt išgelbėtų jus nuo kito mano klausimo. Lydekai paliepus, man panorėjus, ką darytumėte, jei praloštumėte visas savo santaupas?

– Ar visiškai viską? Ar dar kiek nors liktų? Jei jau viską, tuomet tikrai reikėtų užsirašyti į reabilitacijos centrą ir bandyti kažką su tuo daryti. Nes jei jau pajautei tokią būseną, kai norisi statyti viską, – stop! Kelio galas. Reikia ieškoti pagalbos. Čia mes jau kalbame ne apie nekaltą „Žaidimų kambarį“, bet apie labai pavojingus azartinius žaidimus. Iš tiesų liūdna matyti tuos žmones, kurie eina į lošimų namus, kazino, lažybų punktus; ima greituosius kreditus. Jie jau stovi ant pragaro slenksčio. Šiandien man atrodo, kad mano asmeniui tokia situacija neįmanoma. Negaliu to net įsivaizduoti.

– Kada paskutinį kartą buvote kokiame nors žaidimų kambaryje?

– Vasario mėnesį švenčiau savo gimtadienį, 44 metus, tad Milda su draugais man suorganizavo netikėtą gimtadienio šventę boulinge. Atrodytų, tokia paprasta erdvė ir pramoga, bet buvo taip faina, taip vaikiškai smagu.

– Ar jums svarbu žaidžiant laimėti?

– Jei pats žaidžiu krepšinį ar pan., galiu ir pralaimėti. Paskui, aišku, graužiuosi. Tačiau jei žiūriu „Žalgirį“ per televiziją, tai jau nedrįskite pralošti – būsiu piktas kaip velnias. Esu dalyvavęs žaidimuose „galvOK“, „Myliu Lietuvą“, kur gerai pasiplėšiau... Žmonės netikėjo, kad galiu būti toks emocionalus.

– Ko palinkėtumėte „Žaidimų kambario“ žiūrovams?

– Žmonės, kad ir ką tą vakarą būtumėte suplanavę, noriu, kad vis tiek įsijungtumėte TV3 ir pasižiūrėtumėte mūsų naują žaidimą. Garantuoju, kad tas pusvalandis taps laiku, kuomet pabėgsite nuo visų dienos sunkumų, smegenyse priskretusių negerų minčių, mažiau tapšnosite savo telefonus. Žodžiu, atpalaiduosite visus raumenis ir gal net patys užsimanysite jame dalyvauti.