Maisto kritikas, rašytojas, Andrius Užkalnis papasakojo ar kiekvienas gali būti maisto kritiku ir ar iš tokios veiklos galima pragyventi.

– Ar kiekvienas galėtų būti maisto kritiku? 

– Tikriausiai kiekvienas, tam reikia pakankamai daug patirties, tam reikia labai daug visko išbandyti ir tuo domėtis. Tai atsakant į klausimą dar kartą, taip, gali kiekvienas, bet ne iš karto. Tai yra profesija, kuri reikalauja pasiruošimo. O kiekvienas gali būti todėl, kad mes visi valgome. Nėra nei vieno, kuris galėtų pasakyti, aš niekada nevalgau.  

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokių savybių reikia maisto kritikui? Labai mėgti maistą, domėtis juo? 

– Labiausiai reikia domėjimosi ir smalsumo. Yra dviejų tipų žmonės. Vieni – eina į tuos pačius restoranus, kur jiems jau patiko, kur jiems jauku, kur jiems gerai, ir užsakinėja tuos patiekalus, kurie jų nenuvylė. O kiti – susiranda meniu pačius keisčiausius dalykus arba nori išbandyti kažką tokio labai įdomaus. Ir vienų, ir kitų reikia. Aš nesakau, kad vieni yra kvaili, o kiti protingi. Lygiai kaip ir kino kritikas. Jis savo darbo eigoje turi būti pasiruošęs peržiūrėt labai daug filmų ir nebūtinai tų, kurie jam labiausiai patinka pagal žanrą. Gal jam pagal žanrą labiausiai patinka romantinės komedijos arba veiksmo filmai, bet jis turi pasižiūrėti visko labai daug. Jis turi gilintis į filmus kažkokių šalių, kur net nežinome, kad yra kinematografas ir panašiai. Tai lygiai taip pat su maistu. Teko gyvenime nemažai keliauti. Vieną kartą suregistravau, buvau aplinkęs lygiai 50 šalių ir kiekvienoje iš tų šalių valgiau. Ir kadangi daugelis kelionių buvo darbinės, tai tekdavo nueiti ir į ištaigingesnius restoranus ir į paprastesnius, ir į visokius. Dešimtmetis intensyvaus keliavimo po pasaulį valgant, ne tik pridėjo nepageidautino svorio prie figūros, bet davė patirties ir tam tikrų žinių. 

– Ar įmanoma iš maisto kritikos profesijos, vertinant maistą Lietuvoje, uždirbti? Brangus malonumas eiti į restoraną, pačiam susimokėti maistą, rašyti apžvalgas. 

– Uždirbti įmanoma. Ar galėčiau vien iš to gyventi Lietuvoje? Tikrai ne. Todėl, kad mechanika yra tokia, kad aš rašau apžvalgas, tai yra, kuriu turinį. Tą turinį iš manęs kažkas turi pirkti, kad aš iš to uždirbčiau. Šiuo metu mano apžvalgos jau nuo 2015 metų pasirodo „Delfyje“. Man „Delfis“ moka honorarus ir tokiu būdu aš turiu iš to pajamas. Kažkaip kitaip padaryti legaliai arba etiškai, nelabai įsivaizduoju. Vakaruose yra šiek tiek kitokia situacija, todėl, kad ten yra daugiau pirkėjų, yra didieji laikraščiai, vis dar egzistuojantys kur nors Italijoje arba Britanijoje. Ir jie visi turi savo maisto kritikus, daugiausia šeštadienio arba sekmadienio priedams. Jie žino, kad skaitytojai tikisi restoranų apžvalgų. Arba kur nors Amerikoje – Los Andžele, Niujorke, Čikagoje – yra pakankamai leidinių arba portalų, kurie turi didžiulį skaitomumą ir gali sau leisti išlaikyti maisto kritikus, kurie vien tiktai tuo ir užsiima. 

– Kokia yra blogoji šio darbo pusė? Įdomu tai, kad kalbindama jus norėjau pakalbinti ir porą restoranų, kad jie pasakytų, kiek jie atsižvelgia, kiek jiems svarbu maisto kritiko nuomonė? Daugelis pabijojo, atvirai sakė, kad bijo.  

– Liūdna girdėti, bet nesistebiu, nes žmonės gyvena ne faktuose, o savo įsivaizdavimuose apie aplinką. Labai liūdna suvokti, kad didesnė pusė Lietuvos žmonių galvoja, kad aš arba valgau restoranuose nemokamai, arba išsimušinėju kyšius už geras apžvalgas ir panašiai. Arba prašau, kad man sumokėtų ir tada aš gražiai parašysiu. Šito tikrai nėra, bet žmonėms to įrodyti neįmanoma ir yra tam tikra neviltis. Lygiai taip, kaip ir su restoranais, kurie manęs bijo. Aš jau rašau daugiau negu 15 metų. Esu parašęs tarp 7 ir 800 restoranų apžvalgų per savo karjeros laiką. Žmonės galėtų lengvai įsitikinti statistika, kad yra maždaug septynios geros apžvalgos ir viena neigiama.