Pereiti į pagrindinį turinį

„Maksas Peinas“ – šalutinis vizijų poveikis

2008-11-07 09:00
„Maksas Peinas“ – šalutinis vizijų poveikis
„Maksas Peinas“ – šalutinis vizijų poveikis / Ekranizacija: naujame veiksmo filme kultinis kompiuterinis žaidimas ir legendinis jo herojus Maksas Peinas (aktorius M.Wahlbergas) iš virtualios realybės persikelia į didįjį ekraną.

Labas rytas, dar viena kompiuterinio žaidimo ekranizacija – „Maksas Peinas“. Ir čia dar ne vakaras, tikrai.

Ne režisierius kaltas

Sveikas gyvas, režisieriau John’ai Moore’ai, kuris vis bandai prasimušti į aukščiausias kategorijas, daužai galvą į sieną (sprogdini, naikini, šaudai, gaudai), tačiau siena nė krust. Nei „Priešo teritorijoje“, nei „Fenikso skrydis“, nei „Omeno“ sumoderninta versija kino pasaulio nesukrėtė. Atvirkščiai, publika ir kritikai buvo žudikiškai šalti. Kitas palūžtų. Bet tik ne brolis airis John’as Moore‘as. Jis vėl čia. Prodiuseriai vėl įtikinti. Šį kartą turi pasisekti.

Prieš užaštrindamas kritikos antgalius pirmiausia pulsiu ginti šį režisierių, kuris pradėjo kaip televizijos reklamų ir vaizdo klipų meistras. Beje, buvo pripažintas. Žinoma, J.Moore’o darbai nė iš tolo nedvelkia šedevrais ar šedevriukais. Bet jie ir nebūna nuobodūs. Jaučia šis kino gamintojas ritmą lyg didžėjus ir visuomet atakuoja akis ugningu montažu. Kartais negrabiai, nestilingai, bet veiksmo visuomet apstu.

Dar vienas pastebėjimas kritiškiausiems kritikams. Iš tikrųjų mūsų uolusis režisierius airis yra ne filmų žlugdytojas, o gelbėtojas. Na, argi jis kaltas dėl nepadoriai skylėto „Makso Peino” scenarijaus? Ką jis gali padaryti su narkotinėmis kažkieno fantazijomis? Nebent stilingai sudėlioti nelogiškus absurdus. Stengiasi J.Moore’as, stengiasi žmogelis, noro ir tikėjimo stokos jam niekur neprikiši.

Be jokios motyvacijos

„Maksas Peinas” taiko į tą pačią zoną, kaip ir daugybė kitų kompiuterinių žaidimų ekranizacijų. Galvą palikime galvočiams – gudročiams – išminčiams, kuriuos purto vien nuo minties apie su pultu praleistą pusdienį, keliaujant iš vieno lygio į kitą. Toks, anot scenaristų, ir skirtumas tarp kompiuterinio žaidimo ir didžiojo kino ekrano. Filmo nevaldai, bet jautiesi žaidimo dalimi.

Bet, gaila, siužeto autoriai neleidžia apsvaigti nuo stilingo veiksmo kiekio ir nusprendžia pademonstruoti šekspyrišką plunksną. Įtikinėja, kad „Maksas Peinas” – kažkas rimčiau nei saldainis akims. Prasideda gumos tampymas be jokios motyvacijos. Pojūtis neapsakomai įdomus. Kaip prisiekusio kompiuterinių žaidimų gerbėjo, kuris niekaip neperlipa ne paties sudėtingiausio lygio. Lošia trisdešimtą kartą, smegenys aptemusios, vaizdai dvejinasi...

Tarsi iš dviejų dalių

Filmas tarsi perlūžta į dvi kone lygias dalis – detektyvinę ir kovinę.

Ten, kur herojus paskendęs apmąstymuose, o scenaristai – charakterių braižyme, apima bespalvis lūdesys, peraugantis į depresiją.

Ten, kur sniegas, sparnai, fantastika, monstrai, grumtynės ir panašus chaosas, „Maksas Peinas“ akivaizdžiai laimi. J.Moore’as „joja ant savo arkliuko”. Greitai, tiksliai, efektingai didžėjauja įspūdingam kovų ir efektų vakarėliui.

Aktoriai? Be didesnių komentarų. Markas Wahlbergas neturi daug vietos titaniškoms pastangoms. Natūraliai paskendęs narkotinėse „Makso Peino” vizijose arba maksimaliai suskliaudęs kumščius kovai. Antruoju variantu įdomiau jį stebėti. Olga Kurylenko apšilinėja prieš „Paguodos kvantą“. Ir pats „Maksas Peinas” kaip Bondo „apšildanti grupė” – visai nieko.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų