– Turbūt tokią dieną minčių kyla daug? Vis dėlto 50 metų. Kokie jūsų pamąstymai šiandien?

– Aš dar nesuvokiu iki galo to skaičiaus. Tas skaičius visada toks... mėgstame skaičius ir jais matuoti viską, bet aš kažkaip gyvenimo gimtadieniais nematuoju, todėl man labai sunku suvokti. Kai man buvo 20 metų, tai atrodė, kad 50 niekada neateis. Atrodė, kad artės, bet niekada nepriartės.

Galvoju, kad, tiesą sakant, tu esi tas pats žmogus, dalykus matai taip, kaip visada, iš tos pačios savo perspektyvos. Žinoma, gal turi daugiau patirties, žinai daugiau dalykų, gali palyginti. Kita vertus, 50 metų yra toks laikas, kai supranti, kad gyventi liko mažiau nei jau gyvenai. Retas gyvena iki 100 metų.

– Apie tai vis dėlto pagalvojate?

– Žinoma, tada pagalvoji, ką norėtum su tuo likusiu laiku daryti. Laikas tiksi ir norėtųsi jausti, kad gyvenimas yra prasmingas. Galvoji, ką galėtum daryti, kad atsirastų ta gyvenimo prasmė.

Laikas tiksi ir norėtųsi jausti, kad gyvenimas yra prasmingas.

– Kokią muziką mėgstate? Ko klausytumėtės šventinę savo dieną?

– Neturiu muzikos, kurią klausyčiau būtinai per šventę. Labai mėgstu elektroninę muziką. Netgi labiau instrumentinę. Mane visada žavėjo sintezatoriai, ritmo mašinos. Kažkaip tokios muzikos klausau dažniausiai. Žinoma, jeigu norisi išgirsti kokią nors dainą, tada klausausi atlikėjų, kurie rašo labai geras dainas.

– Svarstėme, ko pačiam A. Mamontovui iš savo parašytų dainų malonu klausytis, kokia daina yra pati mieliausia. Ar galėtumėte tokią dainą įvardyti?

– Bijau, kad ne. Kiekviena daina yra kaip savotiškas dienoraščių puslapis. Kai rašai dainą, užfiksuoji save tam tikroje būsenoje, kokioje buvai tą akimirką, tuo gyvenimo periodu. Skirtingu laiku tau norisi prisiminti skirtingus dalykus.

Nebūna, kad specialiai atsisėdu ir klausausi savo muzikos. Būna, kad ruoši koncertinę programą, tada šiek tiek perklausai senus įrašus, kad atsirinktum dainas, kurias norėsi groti koncerte. Tada būna, kad viena ar kita užkimba, bet visada tai būna skirtingos dainos. Kartais viena, kartais kita.

– Tai, kaip sako, visi vaikai mylimi?

– Taip, tai labai sudėtingas klausimas. Jeigu pasakysiu, kad patinka viena daina, tai kitą dieną į jūsų klausimą atsakysiu visiškai kitaip.

– Rugpjūčio 23-iąją, kai švenčiate gimtadienį, prisimename ir 30-ąsias mitingo prie paminklo Adomui Mickevičiui metines. Ar prisimenate šį įvykį?

– Taip, man ta diena įstrigo. Tada tarnavau sovietų armijoje. Paprastai, pagal nerašytas taisykles, kariuomenėje per gimtadienį žmogų išleisdavo į miestą pasivaikščioti, duodavo leidimą išeiti. Tarnavau mieste, kur nelabai kur buvo pasivaikščioti, – Guseve. Tai Kaliningrado srityje esantis miestelis, kur praktiškai buvo vien kariniai daliniai. Ten galėjai pasivaikščioti nebent tarp karinių dalinių sienų ir užeiti į vieną iš dviejų arbatinių. Na, dar galėjai nueiti iki pašto.

Tą dieną atvažiavo mano tėtis. Jis su vienu karininku sutarė, kad mane išleis. Atsiprašėme porai dienų ir nuvažiavome į Estiją – Pernu mieste gyveno mano bobutė. Ten švenčiau savo gimtadienį. Paskui, kai grįžome, išaiškėjo, kad kažkas buvo manęs pasigedęs. Gavau velnių ir buvo priimtas sprendimas, kad tris dienas turėsiu pasėdėti cypėje, atlikti bausmę. Bet tą dieną, kai mane turėjo į tą cypę pasodinti, atvažiavo automobilis iš Lietuvos kino studijos.

Tada filmavausi Mariaus Giedrio filme „Parodų rūmai“. Kino studija kažkodėl (nežinau kodėl) atvažiavo su čaika. Tai tokia rusiška ištaiginga mašina, su kuria armijoje važinėjo tik generolai. Tie mano karininkai, pamatę tą automobilį, labai pasimetė.

Mane išleido atostogų. Išvažiavau filmuotis dešimčiai dienų. Po to, kai grįžau, jie užmiršo, kad mane norėjo pasodinti, nes ta čaika padarė tokį įspūdį. Gal jie pagalvojo, kad mano tėvai dideli viršininkai, kad su tokia mašina važinėja. Tada ta mašina reiškė, kad privalėjai turėti didelių pažinčių.

Viskas baigėsi tuo, kad karininkas, kuris norėjo mane pasodinti, už kelių savaičių pats išleido trims dienoms atostogų ir paprašė, kad Vilniuje nupirkčiau jo vaikui batus ir atvežčiau dešros. Tai buvo keistas laikmetis.

– Ar tada girdėjote, kad kažkas vyksta Vilniuje?

– Tik po kurio laiko, kai tėvai buvo atvažiavę manęs aplankyti, man atvežė lietuviškos spaudos. Laikraštyje perskaičiau apie tai, kas vyko. Tada tai dar neatrodė realu. Tą informaciją perskaičiau ir pagalvojau, kad kažkas kažkaip vyksta. Dar gyvenome tokioje realybėje, kur visa tai atrodė kaip kažkas iš kito pasaulio, lyg žinios iš užsienio.

Kai grįžau iš kariuomenės, 1988 m. pavasarį, iš tikrųjų visa tai suvokiau. Atėjau į mitingą Vingio parke. Vyko Sąjūdžio mitingas, prasidėjo „Roko maršai“. Tik realiai būdamas čia pajutau visa tai. Būnant kažkur ne Lietuvoje buvo aišku, kad kažkas vyksta, bet negalėjau sau to įvardyti.

– Jūs – tas muzikantas, kurį drąsiai galime priskirti prie nepriklausomybės šauklių. Jau paminėjote „Roko maršas“. Kaip įsitraukėte į dainuojančią revoliuciją?

– „Roko maršas“ ir buvo tas pagrindinis. Žinoma, buvo mitingai, buvo Sąjūdžio koncertai.

Dabar turime internetą ir socialinius tinklus. Tais laikais koncertai buvo vietoje interneto. Tai buvo ta vieta, kur susirinkdavo daug žmonių. Tada buvo ištransliuojama kažkokia žinutė, iškeliama trisplavė. Tai buvo didelis žmonių susibūrimas.

Dabar įdedame nuotrauką į „Facebook“ ir ją visi pamato. Tada reikėjo visus surinkti į vieną vietą, kad jie išgirstų žinutę.

Dabar įdedame nuotrauką į „Facebook“ ir ją visi pamato. Tada reikėjo visus surinkti į vieną vietą, kad jie išgirstų žinutę. Dėl to mes ją ir vadiname dainuojančia revoliucija, nes koncertai ir buvo tuo internetu, tuo feisbuku, kuris mus tą akimirką sujungdavo.

Žinoma, įspūdingiausias iš visų turbūt buvo 1989 m. „Roko maršas“. Bent man jis buvo įspūdingiausias – jame dalyvavau. Tada pirmą kartą atvažiavo Amerikos ir Kanados lietuviai, kurie ten koncertavo. Tai buvo akivaizdus ženklas, kad lietuviai atvyksta net iš užsienio, kad mes visi kartu, kad esame viena tauta, net ir gyvendami skirtingose vietose, kad visi norime laisvės.

Tas jausmas  buvo neįtikėtinas. Per visą Sąjūdžio laikotarpį jausmai buvo labai stiprūs, visi juos atsimename. Buvo daug vilties, vienybės. Turėjome vieną priešą ir tai mus labai stipriai vienijo. Kartais pagalvoju, gal mums reikėtų susigalvoti kokį priešą, kad vėl būtume vieningi, nes tuo laiku vienybės jausmas buvo labai stiprus ir jaudinantis.

– Prisiminkime jūsų muzikinės karjeros pradžia – vienos mokyklos moksleiviai įkūrė muzikinę grupė, kuri iš pradžių vadinosi „Sunki grupė“. Vėliau ji tapo garsiąja „Fojė“. Kaip viskas prasidėjo?

– Viskas prasidėjo turbūt kokioje šeštoje klasėje. Žinote, kaip būna, vienas klasės draugas pasakė – bėkime visi iš pamokos, o kas nebėgs – tas išdavikas. Man niekada nepatiko tas bandos jausmas. Nusprendžiau tam pasipriešinti. Visa klasė pabėgo, o aš likau prie durų. Aš irgi nenorėjau eiti į tą pamoką, bet nenorėjau ir daryti taip, kaip daro visi. Man nepatinka daryti taip, kaip daro visi.

Pamenu, stoviu koridoriuje, jis tuščias, bet po to pastebiu, kad už kelių metrų stovi kitas žmogus, kitas klasės draugas. Jis manęs klausia – kodėl nepabėgai. Atsakau – nenoriu būti toks, kaip visi. Jis sako – žinai, ir aš nenoriu būti toks, kaip visi. Tai buvo Arnoldas Lukošius. Iki tol mes mokėmės vienoje klasėje, bet nebendravome. Žinoma, po to pabėgome iš tos pamokos – nuo tada tapome draugais.

Mes pradėjome svajoti apie grupę. Kiekvieną dieną sėdėdavome pas Arnoldą namuose. Jis turėjo didelę įrašų kolekciją. Klausydavome visokių grupių, atlikėjų ir svajodavome apie tai, kad labai norėtume groti. Jau nuo kokios šeštos klasės pradėjome eiti pas mokyklos direktoriaus pavaduotoją, muzikos mokytoją ir kartas nuo karto priminti, kad labai norime groti, gal mokykla galėtų nupirkti kažkokias gitaras ar aparatūrą.

Gavome tą galimybę, būdami dešimtoje klasėje, 1983 m. Mums davė kažkokius aplūžusius būgnus, kuriuos susiremontavome. Buvo dar kažkokie elektriniai vargonėliai, gitaros. Viską suklijavome, sulitavome, sujungėme ir pradėjome groti.

– LRT RADIJO klausytoja domisi, kokiu moto gyvenime vadovaujatės?

– Nežinau, tas „gyvenimo moto“ visada labai deklaratyviai skamba. Dažnai būna, kad jis keičiasi. Moto skamba kaip šūkis. Labiau stengiuosi laikytis vienos iš taisyklių – jeigu žinai, kad kažką padaręs turėsi meluoti, geriau to nedaryk.

Prieš darydamas kažkokį veiksmą pagalvok. Jeigu tau reikės slėpti, ką tu padarei, privalėsi meluoti ar kiti žmonės turės meluoti, geriau to nedaryti. Stengiuosi laikytis tos taisyklės. Kartais sakome, kad reikia nemeluoti, bet kartais kažką pridirbame ir suprantame, kad negalime pasakyti tiesos. Geriau pagalvoti iš anksto ir nedaryti nieko, kas verstų meluoti tave ar kitus žmones.

– Esate žinomas visuomenei žmogus, bet į politiką nepasukote. Ar nebuvo tokių minčių?

– Niekada. Iš principo esu apolitiškas. Neskirstau žmonių pagal jų politines pažiūras. Man visada įdomūs žmogaus esminiai dalykai. Visada domino, kas mus jungia ir vienija, o ne tai, kas mus skiria. Ypač šiais laikais įpratome priklijuoti etiketes dėl kitokių pažiūrų. Paskui susiskirstome, susipriešiname.

Man visada svarbiausi dalykai tie, kuriuos jaučia visi žmonės, nepriklausomai nuo amžiaus, tautybės, rasės, lyties. Visi jaučiame džiaugsmą, liūdesį, skausmą, viltį, nerimą, neviltį. Man visada įdomūs tie dalykai, kurie mums visiems ir visame pasaulyje suprantami. Tų dalykų ieškau.

Viso pokalbio su A. Mamontovu klausykitės įraše.