Iš jos paveldėjau optimizmo geną

Eimutis Kvoščiauskas, aktorius

Gimiau Vilkijoje. Esu pagrandukas trijų vaikų šeimoje. Abi seserys už mane vyresnės. Kai žmonėms pasakai „pagrandukas“, išsyk viskas aišku (juokiasi) – toks išlepintas, išpaikintas vaikas šeimoje. Gal todėl mama niekada neprieštaravo mano svajonei būti aktoriumi – visada palaikė, tikėjo ir nespaudė, kad rinkčiausi žemiškesnę profesiją. Tarkim, kad būčiau arčiau žemės ūkio, kaip tėtis. Jis vienu metu tikrai didelį, profesionalų ūkį buvo išvystęs ir mane kalbino ūkininkauti.

Aktorystės geną, ko gero, irgi paveldėjau iš mamos, nors abu seneliai šiek tiek muzikavo, vedė šventes. Mama buvo vakarėlių siela, todėl dažnai žmonės man sakydavo: „Tai štai iš kur tas aktorius!“.

Tęstinumas: Izabelė ir Eimutis Kvoščiauskai gali didžiuotis savo sūnumi – jis paveldėjo ne tik vardą, bet ir svarbiausias šeimos vertybes. / E. Kvosčiausko asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi mano vaikystė prabėgo kaime, gyvulėlių visada turėjome – ir šuniuką, ir kačių, ir karvių, kiaulių, vištų… Man, tam išlepintam pagrandukui, mama leido auginti dar ir visą būrį kur kas egzotiškesnių gyvūnų. Ko tik aš vaikystėje neturėjau – ir žuvyčių, ir papūgėlių, ir žiurkėnų, ir netgi anais laikais gana retą augintinį vėžlį. Ne veltui šiandien per LRT vedu edukacinę laidą visai šeima „Mano geriausias draugas“. Žodžiu, mamytė paisė visų mano norų (juokiasi).

Mama niekada neprieštaravo mano svajonei būti aktoriumi – visada palaikė, tikėjo ir nespaudė, kad rinkčiausi žemiškesnę profesiją.

Atleiskite – pamiršau ją pristatyti. Mama turi labai gražų vardą – Izabelė. Ilgą laiko dirbo ji Vilkijos ūkyje, vėliau – Vilkijos ligoninėje. Šiuo metu – pensijoje. Gegužę mamytei sueis 79-eri. Jei atvirai, šis gimtadienis tiek jai, tiek ir mums visiems bus ypatingas, nes žiemos pabaigoje mama patyrė insultą. Buvome labai dėl jos sunerimę. Dėkui gydytojams, viskas baigėsi laimingai. Todėl ateinantis gimtadienis bus tarsi jos gimimas iš naujo, dar viena jai duota gyvenimo galimybė.

Kaip švęsime Motinos dieną? Didžiausia laimė – būti kartu. Susitinkame visi – sesės su šeimomis, aš – ir tiesiog būname, kalbamės, vaišinamės. Kartais Vilkijoje, kartais visi važiuojame prie jūros ar į Druskininkus. Tiesa, kartą padariau tėvams staigmeną – nupirkau bilietus į Dubliną, skridome pas ten gyvenančius giminaičius. Teko net sesių atsiprašyti ir perspėti, kad pagrobsiu Motinos dieną tėvelius (juokiasi).

Ką paprastai dovanoju? Be gėlių niekada neapsieinu. Mamytė ir pati prie namų turi darželį, bet aš paprastai Motinos dienos proga jai dovanoju rožių.

Kaip apibūdinčiau savo mamą? Ji labai artistiška, kompanijos siela, turi gerą humoro jausmą. Labiausiai jai esu dėkingas už žinojimą, kad viskas bus gerai. Ką turiu omenyje? Kai studijavau Vilniuje aktorystę, buvo visokių dienų. Dažnai ir pinigėlių pritrūkdavau ar emocinė būsena sunkesnė užklupdavo – reikėdavo patarimo, paguodos. Visada žinojau: grįšiu namo ir mama žinos, ką daryti. Jai niekada nebūdavo padėties be išeities. Gal iš jos ir aš paveldėjau optimizmo geną – jei kas ne taip, niekada nenukabinu nosies: tikiu, kad galiausiai viskas bus gerai.

Pamenu, mama jau nuo senų laikų visiems viską reguliuodavo. Tarkim, vyksta bulviakasis – didžiausi bulvių laukai plyti. Mums, vaikams, tie bulviakasiai būdavo didžiausia kankynė: juk ir technikos tada dar jokios nebuvo. O mama net spirgėdavo iš nekantrumo: surinkdavo drauges, dėdes, tetas, sukviesdavo giminaičius iš Kauno, dar mus, žodžiu, viską sureguliuodavo, sustatydavo į vietas, o pati vieną krepšį pririnkdavo (parodydavo, kaip tai daryti) ir tyliai dingdavo. Dabar tokios pareigos turbūt vadintųsi darbų vadovo (juokiasi).

Ar mažybinį vardą Eimutis irgi mama sugalvojo? Oi, ne… Iš pradžių tai buvo senelio svajonė duoti tokį vardą savo sūnui – mano tėveliui, bet kadangi jų šeima buvo giliai tikinti, pirmiau turėjo skirti krikščionišką vardą – taip mano tėtis tapo Jonu Eimučiu, o aš – Eimučiu pagal senelio norą.

Ko mamytei palinkėčiau? Sveikatos, optimizmo ir tikėjimo, kad bus dar daug Motinos dienų su kelionėmis, smagiais pašnekesiais ir artimais žmonėmis!

Mama buvo visos šeimos gyvenimo režisierė ir vedlė

Vytenis Pauliukaitis, režisierius

Ypatinga: „Kai tuo laiku daugelio mamytės, būdavo, sriubytes verda, tai ji tokia nebuvo“, – V. Pauliukaitis iki šiol nepaliauja žavėtis savo meniškos sielos mama K. Marčiulionyte-Pauliukaitiene.  / V. Pauliukaičio asmeninio archyvo nuotr.

Mano mama Konstancija Marčiulionytė-Pauliukaitienė buvo moterų kirpėja – aukščiausios kategorijos specialistė, visokių konkursų dalyvė ir laureatė. Pradėjo ji savo karjerą Marijampolės dramos teatro grimo ceche, bet tai truko neilgai, nes teatrą uždarė. Mamai reikėjo išlaikyti šeimą, tad ji pradėjo kirpti moteris ir buvo labai populiari kirpėja – tiek Marijampolėje, tiek vėliau Kaune.

Įdomus faktas – ji buvo ištekėjusi už to paties vyro, mano tėvo, du kartus. Jis buvo politinis tremtinys, ištremtas prieš pat man gimstant, šešerius metus praleido Sibire. Kai jį išvežė, kad neišvežtų mamos ir ką tik gimusio manęs, jai patarė su juo išsiskirti. 1956 m., kai tėvas grįžo, mama už jo ištekėjo antrą kartą. Paskui gimė mano brolis Rimtautas.

Už viską esame dėkingi mamai, nes ji buvo mūsų stūmikas į gyvenimą. Matėme ją, jos charakterį, jos užsispyrimą ir nori nenori mokėmės iš jos.

Mama buvo labai aktyvi, ryžtinga moteriškė, net, sakyčiau, kovotoja. Daug yra nuveikusi visokių darbų – ne tik kad mūsų giminės kitus narius globojo ir gelbėjo atsitikus įvairiems įvykiams, bet kažkada su bendramintėmis išgelbėjo nuo sunaikinimo senąsias Marijampolės kapines, per kurias turėjo būti tiesiamas kelias. Įsivaizduokite – tais laikais rašė raštus ir iškovojo, kad kapinės nebūtų uždarytos. Tuomečio Kapsuko valdžia nebuvo patenkinta, kad per jų galvas kažkokios moterėlės lipo.

Svarbiausia – ji buvo labai graži. Net nemoku apsakyti, kokia ji man buvo graži, kai aš buvau mažas. Tą fizinį grožį išsaugojo iki savo paskutinių dienų.

Mama buvo plačių pažiūrų. Jau vėliau, kai aš pradėjau daugiau gyvenime suprasti, stebėjausi ja, jos kantrybe: mes su broliu vaikystėje išbandėme visas veiklas, kokių tik norėjome, ji mus visur leido. Tačiau sakydavo: jūs patys už tai atsakingi. Taip mokė mus atsakomybės. Kadangi matėme, kad pati mama yra labai darbšti, užsispyrusi, tai ir mes, sakyčiau, elgėmės gana atsakingai, didelių eibių nekrėtėme.

Mama kabinosi į gyvenimą ir stengėsi, kad visiems būtų patogu. Daug emocijų nerodė, bet buvo labai jautri, meniškos sielos. Jaunystėje vadovavo moterų šokių ansambliui. Buvo išsilavinusi, turėjo nemažą biblioteką, kai turėjo laiko – skaitė, laisvai kalbėjo vokiškai. Nors neturėjo daug laiko, labai gražiai siuvinėjo – jos unikalių rankdarbių yra likę.

Aš turbūt iš jos paveldėjau platesnį požiūrį į gyvenimą – visas lietuviškas šventes, nors ir uždengtais langais, švęsdavome, kas yra Lietuva – puikiai žinojome.

Mama ir mano močiutė Marija buvo teatrų lankytojos ir vesdavosi mane. Ne viskas man ten patiko, nuo vaikystės turėjau savo požiūrį, ypač į klasikinį baletą, bet su teatro gyvenimu susipažinau būtent jų dėka. Paskui lankiau muzikos mokyklą. Įdomiausia, kad šalia visų menų su mama eidavome stebėti sporto varžybų – ir sportas ją domino.

Šiaip iš tikrųjų buvo labai šviesi ir įvairiapusė asmenybė. Kai tuo laiku daugelio mamytės, būdavo, sriubytes verda, tai ji tokia nebuvo. Ji neturėjo tam laiko, dirbdavo, nes reikėjo išlaikyti šeimą.

Sudėtingas buvo jos gyvenimas, bet buvo tvirto charakterio, tad nepalūžo. Galima sakyti, kaip ir jos mama, buvo visos šeimos režisierė. Ji buvo šeimos vedlė, laikė visus keturis kampus. Iš kitos pusės, keista, kad nebuvo kategoriška. Mes su broliu buvome aktyvūs vaikai, norų buvo daug, daug ką ji galėjo uždrausti, bet nedraudė.

Už viską esame dėkingi mamai, nes ji buvo mūsų stūmikas į gyvenimą. Matėme ją, jos charakterį, jos užsispyrimą ir nori nenori mokėmės iš jos. Net jei kas ir nutikdavo, nesiskųsdavome nei aš, nei brolis, nors vis tiek viskas išlįsdavo į dienos šviesą ir dėl visko ji išgyveno.

Pagaliau aš turiu mamą, kuri šypsosi

Nomeda Marčėnaitė, menininkė, televizijos laidų vedėja

Požiūris: N. Marčėnaitė namuose slaugo insultą patyrusią mamą ir vertina tai kaip dovaną, o ne kaip sunkumą./ E. Blaževič / LRT ir N. Marčėnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ką gavai iš tėvų, vienaip vertini, kai esi jaunas, ir kitaip, kai jau daug ką supranti. Mano ir sesers Rusnės mama Viktorija Marčėnienė, buvusi Vilniaus universiteto Kauno vakarinio fakulteto bibliotekos vedėja, pernai sulaukė 80-ies.

Mano tėvų karta – pokario vaikai, ko gero, labiausiai traumuoti žmonės. Mano mama yra labiausiai psichologiškai traumuotas žmogus, kokį tik aš pažįstu. Jau suaugusi supratau, kad ji niekada neužaugo. Žinote, kaip būna – perki labai gražų nuskintą rožės žiedą, o jis niekada taip ir neprasiskleidžia, taip ir nuvysta tuo pumpuru. Tai mano mama ir yra tas pumpuras, kuris niekada neišsprogo.

Manęs mama neaugino – augino močiutė. Kai mama susitikdavo su močiute, vis galvodavau – kas joms negerai? Konfliktas kildavo per pirmas penkias minutes. Močiutė niekada nekeldavo balso, o mama taškydavosi. Močiutė tiek gedėjo mirusių artimųjų, kad mamą – vienintelę savo gyvą likusią dukrą – apleido emociškai. Prižiūrėjo, rūpinosi, tvarkingai aprengdavo, pamaitindavo, bet jokio emocinio ryšio tarp jų nebuvo.

Dabar mudvi su mama išgyvename gražiausią mūsų santykių laiką. Mano besikeičiantys santykiai su mama keičia ir mano vaikų gyvenimus.

Manau, mama turėjo Stokholmo sindromą. Su tėvu (rašytojas ir žurnalistas Rimantas Marčėnas – aut. past.) jie buvo ypač susiję: vienas be kito negalėjo, bet jų santykiai buvo specifiniai – dėl emocinio neraštingumo, dėl nesuvokimo, kad barasi tai jų abiejų traumos. Kitaip sakant, buvo susitikę du psichologiškai traumuoti ir niekada negydyti žmonės. Tik dabar, praėjus jau ketveriems metams po tėvo mirties, mama pradeda iš to vaduotis.

Kai teko atsivežti mamą pas save, buvo labai sudėtinga, nes ji nuo vaikystės norėjo būti nepriklausoma. Po šešerių metų kalbėjimo, kad pas mus namuose niekas nerėkia, kad nereikia pulti gintis, jei kažkas kažką pasako, nes niekas tavęs niekuo nekaltina, pagaliau aš turiu mamą, kuri šypsosi. Kai ją rengiu, ji uždeda rankas man ant pečių ir kartkartėmis mane paglosto, nors gyvenime manęs niekada neglostė. Tai virsmas.

Esu mamai užleidusi savo kambarį, apstačiau jai svarbių žmonių nuotraukomis. Tose nuotraukose aš matau ir savo mamą jaunystėje – mergaitę spindinčiomis akimis. Ji buvo labai graži – ir dabar tokia yra. Ji turėjo milžiniškos potencijos, buvo labai talentinga, studijavo tuometėje Vilniaus konservatorijoje, grojo įvairiausiais instrumentais taip lengvai, kaip mes skaitome, buvo pirmosios lietuviškos roko grupės „Bitė“ boso gitaristė. Ji puikiai mezgė, buvo nepaprastai naginga, dieviškai skaniai gamino. Ją, labai gražią ir žavingą, buvo įsimylėjęs Donatas Katkus, Arūnas Žebriūnas netgi atėjo pirštis. Mama jau buvo nusižiūrėjusi Rimantą Marčėną. Tačiau jam niekada nebuvo įdomūs jos talentai ir mama niekada jų taip ir neatsiskleidė.

Dabar mama sulaukia tiek meilės iš manęs, iš anūkų, kad atgauna savo šviesumą ir lengvumą. Raginu šeimą: palepinkime ją, ji to vaikystėje negavo. Duokime jai tos besąlygiškos meilės, kuri būtina augančiam žmogui. Negavo savo laiku – gauna dabar.

Ji keičiasi, nors ir demencija, ne viską atsimena. Dabar mudvi su mama išgyvename gražiausią mūsų santykių laiką. Mano besikeičiantys santykiai su mama keičia ir mano vaikų gyvenimus.

Sakoma: nėra blogų patirčių – yra tik neišmoktos pamokos. Tad aš, manau, jas išmokau. Reikia apie tai kalbėti, kad suprastume, iš ko kyla  tėvų ir vaikų konfliktai. Kažkodėl prieš įsivaikinant reikia mokytis, kaip būti tėvu, o savo vaikui būti tėvais mes mokomės natūraliai. Ne! Mes nieko nemokame, todėl traumuojame savo vaikus karta iš kartos.

Labai myliu mamą, o ji man dovanoja tuos mikrožingsniukus į šviesą savo gęstančiose akyse.