Nykstanti Kauno architektūrinio veido dalis – senieji mediniai namai. Tarpukarį, kartais – ir caro laikus menantys medinukai suteikia miestui šilumos ir jaukumo.

Unikali vieta Lietuvoje

"Medinė statyba – tai savitas Kauno urbanistinio paveldo klodas: sodybiniuose namuose ir vilose iš medžio susipynė miesto, kaimo ir dvaro kultūrų pradai", – sako architektūros istorikė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė.

"Kaunas – vienas gražiausių medinių miestų pasaulyje", – tikina dailininkas ir fotografas Andrius Surgailis, išleidęs fotoalbumą "Medinis Kaunas". Vilnietis menininkas įsimylėjo medinį Kauno veidą.

Medinis Žaliakalnis pakerėjo ir Kristijono Vildžiūno vaidybinio filmo "Kai apkabinsiu Tave" kūrybinę grupę, ieškojusią namų, galinčių nukelti į juostoje vaizduojamus Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikus. Tarpukariu užstatytą Žaliakalnį kaip išskirtinį rajoną vertina ir paveldo saugotojai – niekur kitur Lietuvoje nėra išlikusios tokios didelės senųjų medinių namų teritorijos.

Šio rajono dalis prie Gėlių ir Minties ratų gatvių yra įtraukta į šalies kultūros vertybių registrą. Saugojamoje teritorijoje iki 1940 m. medinių namų buvo 80, iki šių laikų išliko apie 70 proc.

"Žaliakalnio kvartalai prie Gėlių rato ir Minties rato gatvių su vėduokliniu gatvių tinklu ir iš anksto suplanuota apželdinimo sistema – 1923 m. kauniečio Antano Jokimo ir M.Frandseno iš Kopenhagos sukurto plano pasekmė. Nustatytiems vertingiausiems pastatams čia taikomi aukšti paveldo reikalavimai – medinukai turi būti saugomi be pakitimų", – pasakojo N.Lukšionytė.

Išskirtinių stilių mozaika

Architektūros istorikai pastebi: medinė architektūra Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Latvijoje – panaši. Nuo šio regiono šalių skiriasi vadinamasis rusiškas stilius, kurio pastatų Kaune išliko vos keletas. Kita vertus, kiekvienas iki 1940 m. susiformavęs Kauno rajonas turi išskirtinių medinės architektūros bruožų.

Naujamiesčiui (tai istorinė miesto centro dalis) būdingi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios mediniai bajorų dvareliai ir puošnūs miestiečių namai, Žemiesiems Šančiams – liaudiškos architektūros gyvenamieji namukai, Žaliakalniui ir Panemunei, kuri tarpukariu buvo kurortas – įmantresnės architektūros vasarnamiai ir vilos, Vilijampolei – žydų trobelės ir krautuvėlės.

Medinukai iškildavo nebūtinai dėl pinigų stygiaus. "Smulkieji ir vidutiniai Lietuvos bajorai nuo seno statėsi medinius dviejų galų namus (viena dalis reprezentacinė, kita – gyvenamoji), kuriuos vertino dėl to, kad mediniame name gyventi sveika – jis sausesnis ir lengviau apšildomas už mūrinį. Tarpukariu neretai mūrinį namą prie gatvės statydavo nuomai, o sau kieme – medinį", – tvirtino N.Lukšionytė.

Didysis baubas – renovacija

Daugelis senųjų Kauno medinių namų – gyvenami, kiti – apleisti, yrantys. Istorijos bėgyje juos ne kartą naikino gaisrai, sovietmečiu jie buvo negailestingai griaunami, vietoj jų iškildavo mūriniai namai. Dabar Kauno medinukai nyksta dėl kelių priežasčių: vienus neprižiūrimus ardo laikas, kitus – negailestingos renovacijos.

Atnaujindami namus, gyventojai neretai juos negrįžtamai sugadina – šalinamos puošnios dekoro detalės, mediniai langai ir durys keičiami plastikiniais, namai apkalami plastiko lentelėmis.

Daug metų Kauno architektūrą tyrinėjanti N.Lukšionytė pastebi – Lietuvoje mažai suinteresuotųjų išsaugoti senąją medinę autentiką. "Autentiškai atkurti medinius namus brangiai kainuoja ir reikia noro. Be to, nėra ir amato specifiką gerai išmanančių meistrų. Vis dėlto medinė architektūra nemirus – ji tęsiama, tik nedažnai. Kur kas dažniau mediniai namai po renovacijos sugadinami, nei tinkamai atnaujinami", – pastebėjo architektūros istorikė.

Apie Kauno medinukus ji pasakoja tarsi apie gyvus žmones – daugelio jų istorijas N.Lukšionytė žino detaliai. Ne kartą apėjusi kiekvieną istorinį miesto namą, juos kaip gyvus eksponatus profesorė parodo ir studentams.

"Yra tekę sutikti piktų žmonių, bet tai buvo daugiau asocialios aplinkos asmenys. Architektūros tyrinėtojų, vaikščiojančių su fotoaparatu ir viską fiksuojančių, senųjų namų gyventojai ne taip vengia, kaip paveldosaugininkų. Pastarųjų žmonės baiminasi, nes už nustatytų reikalavimų nepaisymą gresia baudos", – pasakojo menotyrininkė.

Kaune yra nemažai praeitį menančių medinukų, neturinčių kultūros vertybės statuso – išsaugoti autentišką namą tokiu atveju tik rekomenduojama.

"Žmonės paprastai žino, ką daro, tačiau paveldosaugininkams teisinasi: neturėjome pinigų, dėl to naudojome plastiką ir kitas pigesnes medžiagas", – sakė profesorė. Gyventojai pasigenda ir valstybės paramos – pavyzdžiui, Vokietijoje autentiško medinio namo atstatymą remia valstybė.

Ekskursijos po medinį Kauną su architektūros istorike N.Lukšionyte – kituose "Kauno dienos" numeriuose.

Medinė autentika

Skirtingai nei mūrinį, medinį namą paveldo specialistai pripažįsta autentišku, jei jis pagal tą patį statybos būdą atstatomas iš medienos. Tokiu būdu Japonijoje išsaugotos VI a. medinės šventyklos.

Restauruojant medį reikia atkurti buvusias formas ir elementus naudojant ne tik tokias pačias medžiagas, bet ir apdorojimo techniką. Autentiška laikoma tokia nauja medžiaga, kurios rūšis, sandara, faktūra, spalva atitinka pirmines buvusios medžiagos savybes.