Bedarbio statusas – didžiausias košmaras. Tik ne dainų autoriui ir atlikėjui Domantui Razauskui. Pusę metų nuolatinio darbo neturintis menininkas drąsiai teigia, kad nedarbas jį išlaisvino.

Vienas perspektyviausių šalies muzikantų šiuo metu su rinktiniais instrumentalistais baigia debiutinio albumo įrašus ir kurpia naujus muzikinius planus.

– Ar galite save pavadinti laimingu bedarbiu?

– Galiu save pavadinti laimingu ir bedarbiu (šypsosi). Darbo ar nedarbo netapatinu su laime. Darbas man niekada nebuvo, nėra ir nebus variklis. Jau pusę metų esu bedarbis ir labai džiaugiuosi. Aišku, tenka "susišaudyti" šiokių tokių smulkių darbelių, kai mažiau uždirbu iš koncertų. Bet tie darbeliai vis tiek yra daugiau ar mažiau kūrybiniai, jie neatima laiko iš darbo studijoje, kūrybos, kelionių. Kol dirbi, atrodo, kad būdamas bedarbis neišgyvensi be to tūkstančio ar kelių. Bet kai meti darbą, supranti, kiek daug to, kas nereikalinga, suvartojai, kiek daug nereikalingų dalykų turi. Galbūt nebeperku brangių gėrimų, bet, pavyzdžiui, susitaupiau trijų savaičių kelionei į Portugaliją. Pigi šalis.

– Taigi nedarbas tik į naudą?

– Tokiam kaip aš, kuriam darbas visą gyvenimą buvo tiktai priemonė uždirbti pinigų, kuriuos vis tiek investuoji į instrumentus ar techniką, tai visada į naudą. Niekada neturėjau tokio darbo, kurį nuoširdžiai būčiau mylėjęs, kuriame būčiau jautęs kokį nors azartą. Tai suvokiau kaip visuomenės žaidimo taisykles, jas priėmiau. Vieną dieną man tai tiesiog nusibodo ir supratau, kad galiu egzistuoti šalia šių taisyklių. Kiekvienas tai gali, bet yra vidiniai saugikliai, kurie taip stipriai veikia, kad baisu apie tai ir pagalvoti. Bet kai tuos saugiklius išmuši, supranti, kad gali susikurti savo taisykles.

– Kaip visa tai paveikė kūrybą?

– Kūryba – tai nuolatinis virsmas. Bet pasikeitė apimtys, dabar galiu sau leisti skirti daugiau, pavyzdžiui, sėdėti studijoje nuo ryto iki vakaro, ieškoti, repeticijoms rytais, o ne po darbo vakare, išvažiuoti į kaimą ir t. t.

– Kaip sekasi įrašyti debiutinį albumą?

– Puikiai. Jau yra dešimt dainų, kai kurios išbaigtos, kai kurios ne tokios išbaigtos. Datų sau niekada nemėgome užsibrėžti, bet žmogus, su kuriuo dirbame studijoje, jau yra užbrėžęs datas. Sako: "Jūs vis tiek tinginiai, nieko ir nebaigsite, jeigu toliau eksperimentuosite." (Juokiasi.) Taigi pabaigsime iki rugsėjo, o paskui galvosime apie leidybą. Manau, visai realu tikėtis, kad albumas pasirodys dar rugsėjį arba vėliausiai spalį. Žinoma, krizė palietė ir leidybos sritį. Prieš kokius metus turėjau daug pasiūlymų išleisti albumą, dabar jų gerokai mažiau. Visi bando siaurinti leidybą, ieško to, kas garantuotai neštų pelną.

– Ką stengiatės išreikšti šiuo albumu?

– Dabar, įrašinėjant dešimtą dainą, ta koncepcija pradeda ryškėti. Bet ji gali ir pasikeisti. Nenoriu įamžinti, pavyzdžiui, vieno laikotarpio kūrinių. Ten bus tai, kas, mano manymu, turi būti pirmame žmogaus albume. Bus ir senų, ir naujų dainų. Noriu, kad tai nebūtų padrikas dainų rinkinys, kad jos turėtų bendrą vardiklį.

– Ir koks tas bendras vardiklis?

– Jis sunkiai nusakomas žodžiais, jis daugiau pajaučiamas. Sunkiai nusakysi, pavyzdžiui, "Pink Floyd" albumo bendrą vardiklį. Tai kūriniai, kurie susilieja į vieną visumą. Kai albumas jau bus, galbūt galėsiu tą bendrą vardiklį išreikšti žodžiais. Tai bus daugiau šviesus darbas, nors bus ir šiek tiek minoro. Noriu, kad žmogus, paklausęs šių dainų, gautų ne šoko dozę, ne hiperprofesionalumo išraišką, o tiesiog pasikrautų geros teigiamos energijos. Netaikome į jokias komercijas, tai muzika, kurią mes patys norime groti. Tai yra ne mums.

– Kaip vadinsis albumas?

– Negaliu išduoti. Yra trys labai skirtingi pavadinimo variantai, ir dar nėra apsispręsta. Tai priklausys nuo to bendro vardiklio, kuris viską sujungs.

– Scenoje esate labai gyvas, nuolat improvizuojate, eksperimentuojate. Ar albumo įrašai nesuvaržo šios laisvės?

– Scenoje mes vienas kitą jaučiame, susigrojame. O studijoje tu esi vienas su metronomu. Būna ir nervų, ir ginčų, ir panikos. Visi pajutome tą "narvą". Atvirai kalbant, darbas studijoje mums nėra pats mieliausias. Laukiame, kada diskas bus išleistas ir bus galima vėl pasinerti į koncertus.

– Šiuo metu grojate su tikrai įdomia kompanija. Ar tai ilgalaikis projektas?

– Pirmą kartą visi kartu grojome, rodos, balandį. Su Sauliumi Petreikiu-Semu ir Audriumi Paznioku kartu grojame jau dvejus metus ir tikrai toliau kartu grosime. Dabar prisijungė Sauliaus brolis Donatas, kuriam dar tik 15 metų, jis dar gyvena kaime ir ne visada gali prisijungti. Bet auga naujas "hipermultiinstrumentalistas", absoliutus talentas. Jau dabar jis pralenkė mane grodamas gitara, mokosi groti saksofonu. Su mumis kelis kartus grojo ir kontrabosininkas Maksas Perepelica, bet jis, deja, ilgam išvažiuoja mokytis į Olandiją ir teks ieškoti pamainos. Prie mūsų prisijungė ir draugas iš Gruzijos Iraklis Koiava, puikus perkusininkas, kietas gruzinas, bet gruzinas su savo, tai jaučiasi (juokiasi). Jeigu jis gaus vizą ir galės ilgiau likti Lietuvoje, tikimės su juo dirbti ilgiau.

– Kaip apibūdintumėte savo muziką? Koks tai žanras?

– Niekada neturėjome poreikio tai kaip nors pavadinti. Žanrus galvoja tie, kurie dėlioja muziką į lentynėles. Mums nėra jokio skirtumo, kaip žmonės tai vadins. Jeigu jiems patogiau tai vadinti dainuojamąja poezija, tegul ir vadina. Poezijos nedainuoju, dainuoju dainų tekstus, o ne eilėraščius. Bet jeigu kam nors taip patogiau – neprieštarauju. Yra visko, ir regio, ir džiazo, ir folko. Apskritai geriausia muzika pasaulyje niekada nebuvo įvilkta į jokį žanrą. Tie patys "Pink Floyd" – ką jie grojo? Jie grojo "Pink Floyd", ir tuo viskas pasakyta.

Vieta: klubas "Tamsta".

Laikas: rugsėjo 17 d. 21 val.

Kaina: 15 litų.