Beveik visą Europą ir Pietų Ameriką išmaišęs 33-ejų fotografas Tomas Griškevičius nutarė pratęsti pažintį su Azija. Jo kelionės objektu tapo Isyk Kulio ežeras Kirgizijoje, o transporto priemone – dviratis.

Išsiruošė vienas

"Pamaniau, kad reikia praskaidrinti tą niūrųjį sezoną. Sumąsčiau sėsti ant dviračio ir apvažiuoti aukštai Tian Šanio kalnuose tyvuliuojantį mistinį Isyk Kulio ežerą", – sakė praėjusį spalį į kelionę po Centrinę Aziją išsiruošęs fotografas.

Tokia patirtis jam nebuvo pirma – 2012-aisiais jis taip keliavo po Andalūziją. Tąkart pasirinko ne itin sudėtingus kelius, norėjo tiesiog save išbandyti. Šįkart važiavo netradiciniu keliu, tačiau, kaip pats sakė, maršrutas pasirodė labai patrauklus.

Tiesa, neradęs bendraminčių, o žmonos Victorios neėmęs kartu dėl daug ištvermės reikalaujančio maršruto, į šią kelionę jis išvyko vienas.

Ir nieko nesibaimino?

"Vyksti į kalnus, kur kartais nėra žmonių, esi vienas, aišku, būna to nejaukumo. Bet kai nieko bloga neprojektuoji, nieko bloga ir nenutinka. Siūlė man pasiimti prietaisėlių, kuriais, jeigu ką, galėčiau išsikviesti pagalbą. Bet aš jų neėmiau. Ši kelionė man pačiam buvo iššūkis, nes vienas tiek ilgai tokiose vietose nesu buvęs", – pasakojo T.Griškevičius.

Staigmena – uždaryta siena

Iš Vilniaus per Kijevą Tomas lėktuvu pasiekė Pietų Kazachstane esančią Almatą. Iš ten pagal savo sudarytą maršrutą pietryčiuose turėjo kirsti Kazachstano ir Kirgizijos sieną. Tačiau nuvykęs ten iš vietinių sužinojo, kad siena uždaryta.

"Buvo netikėtumas, nes viskas buvo suplanuota. Kazachstano tranzitinė viza galiojo penkias dienas. Buvau apskaičiavęs, kad per keturias dienas pasieksiu sieną ir pateksiu į Kirgiziją. Keturias dienas važiavau per stepes, kalnus, o nuvažiavęs sužinojau, kad siena uždaryta. Net Lietuvoje Kazachstano ambasadoje duodami man vizą ir matydami mano maršrutą niekas neįspėjo, net neužsiminė, kad siena uždaryta!" – nuostabos neslėpė fotografas.

Gaišti ir rizikuoti važiuoti dviračiu jis negalėjo, nes tądien privalėjo įveikti 600 km. Todėl sėdo į autobusiuką, kad spėtų grįžti į Almatą, o iš jos per kitą pasienio punktą – kirsti sieną. Atsidūrus Kirgizijoje, Tomo teigimu, pasidarė ramiau, nors ir teko keisti maršrutą bei kelionę pradėti iš kitos pusės.

Ten gydėsi ir J.Gagarinas

Isyk Kulis, pasak fotografo, yra mistinis ežeras. Patys kirgizai sako, kad šis ežeras yra jų tautos, Centrinės Azijos, o gal net ir viso žemyno civilizacijos lopšys.

"Kiek girdėjau iš vietinio rusiškai kalbančio geologo, Isyk Kulis yra antras pagal dydį kalnų ežeras pasaulyje po Titikakos. Į ežerą subėga daugybė upių, bet nė viena iš jo neišteka. Vanduo sūrus, įdomaus skonio. Jis neužšąla žiemą, vietiniai jį vadina šiltu ežeru. Į jį bėga šilti požeminiai šaltiniai, kurių vanduo pasižymi gydomosiomis savybėmis, nes turi labai reto elemento – radono", – pasakojo T.Griškevičius.

Aplink ežerą įsikūrę gydymo įstaigų, kurios paplito dar Tarybų Sąjungoje. Anksčiau, Tomo pasakojimu, į jas reabilituotis atvykdavo kareiviai ir kosmonautai. Pats Jurijus Gagarinas prie Isyk Kulio esą turėjo savo namuką ir atvykdavo čia reabilituotis.

"Teko skaityti, kad toje vietoje, kur sovietai pastatė sanatoriją, kadaise stovėjo jurta, o joje žmones gydydavo vietinis šamanas. Sergantys šamano valioje būdavo paliekami keletui savaičių, o šis juos gydydavo radono šaltinio vandens voniomis. Beje, pasak geologo, ežero apylinkėse daug urano. Vietiniai ten nuo seno randa daug aukso, deimantų. Ten auga daug įvairiausių augalų, gydomųjų – kaip šaltalankiai, efedros ir kiti", – pasakojimą tęsė fotografas.

Draugiški dviratininkams

Kad jau prakalbom apie žmones, vietiniai, Tomo teigimu, paprasti, svetingi – pakviesdavo į namus, vaišindavo arbata. Daugiausia užsiima gyvulininkyste. Jų maistas – dažniausiai mėsa – riebokas. Žmonės valgo mažai daržovių, mėgsta prieskonius, prieskonines žoleles. Geria juodąją ir žaliąją arbatas.

Fotografo akimis, visi žmonės vienodi – visiems reikia tų pačių dalykų. "Apskritai kalniečiai yra kitokie. Net radau panašumų į Bolivijos gyventojus. Kuo daugiau keliauju, tuo labiau pastebiu, kad kalnuose gyvenantys žmonės yra panašūs, ypač fiziologiškai", – pastebėjimais dalijosi keliautojas.

Tiesa, vairuotojams šiek tiek kliuvo. Tomo vertinimu, veikiausiai ne visi ten turi vairuotojo pažymėjimą, nes atrodo, kad dažnam mašina prilygsta arkliui.

"Toks jausmas, kad arklio kultūros žmonėms atrodo, jog kamazas yra didelis arklys. Dviratininkams keliai nepritaikyti, tad buvo tokių atvejų, kai važiuoji ir kamazas vos ant tavęs neužvažiuoja. Kelyje kultūros mažai, o palyginti su Europos keliais, tenykščiais važiuoti išties sunku", – sakė Tomas ir užsiminė, kad Lietuvą daugelis vietinių žino, nes iš mūsų šalies perka mašinas.

Sunkiausia – atsiriboti nuo žmonių

Keliaudamas dviračiu Kirgizijoje T.Griškevičius stengdavosi rasti stogą virš galvos nakvynei. Jei pakviesdavo vietiniai, neatsisakydavo, važiuodavo nakvoti pas juos. Jei taip nepasisekdavo, apsistodavo kokiose nors užeigose. Buvo ir tokių atvejų, kai tekdavo vienam kalnuose pasistatyti palapinę, susisukti į miegmaišį ir pernakvoti.

"Ar nebaisu? Na, pirmas naktis klausydavaisi atidžiau. Vietiniai pasakojo, kad būdavo nutikimų, kai apiplėšdavo dviratininkus, bet šiaip jau sunku įsivaizduoti, jog ten kas nors stovės ir specialiai tavęs lauks, kad galėtų kirviu užvožti ir apiplėšti", – optimizmo neslėpė Tomas.

Fotografas stebėjosi visame pasaulyje vyraujančiu stereotipiniu vertinimu, su kuriuo teko susidurti ir Kirgizijoje. "Mane ten vadindavo teroristu. Prieš kelionę buvau nusiskutęs galvą, o plika galva, ilga barzda šiandien visam pasauliui yra teroristo įvaizdis. Jei tu lietuvis, nereligingas, bet trumpai kirptas ir su barzda – tai jau esi teroristas? O teroristu tokį žmogų visi laikyti pradeda todėl, kad kas nors pasako, jog būtent taip atrodo teroristas", – žiniasklaidos įtaka žmogui piktinosi pašnekovas.

Kad ir kaip buvo, Tomas atlaikė visus kelionės išbandymus, sėkmingai apvažiavo ežerą ir grįžo namo. Sunkiausias šioje kelionėje – fizinis krūvis, tačiau ne mažiau sunku, pasak fotografo keliautojo, buvo atsiriboti nuo žmonių.

"Kurie kartais būna per daug geri, kartais per daug durni, kartais – per daug paslaugūs. Kartais iš to didelio gerumo gali padaryti ir blogo", – sakė Tomas ir papasakojo apie įkyriai malonų vienos užeigos savininką, kuris primygtinai siūlė fotografui užsukti, nors šis visai to nenorėjo.

"Jis nuo manęs neatstojo. Galiausiai sutikau, bet pasakiau, kad nuolat turiu matyti savo dviratį, nes jis visa kuo apkabintas, jei nukris, gali kas nors susigadinti. Įsivedė jis mane į tą savo restoraną ir su tais žodžiais nukrito mano dviratis, sprogo padanga. Jis matė, kad taip nutiko, tačiau net nepasisiūlė padėti. Nuėjo ir atsisėdo už medžio. Iš to per didelio gerumo žmonės kartais neturi sąžinės", – pasakojo T.Griškevičius.

Renkasi pagal skonį

Paklaustas, ką iš ten parsivežė, atsakė – praturtintą DNR. "Kuo daugiau patirčių ir išgyvenimų, tuo turtingesnis tampa mūsų DNR. Manau, kad visa tai, ką patiriu, ko paragauju, ypač kitoje šalyje, kur kita struktūra, kitoks saulės intensyvumas, dirvožemis, kita atmosfera, eina į mano vidų ir bręsta, persiduoda manajam DNR. Dėl to taip ir atsakau į šį klausimą – pusiau juokais, nes galiu pajausti, bet negaliu įrodyti", – sakė Tomas.

Jo manymu, kelionės labai atveria žmogui akis. O norint daugiau sužinoti labai gelbsti kalba. "Kadangi kalbu rusiškai, galėjau ten būdamas susikalbėti su vietiniais. Bendraudamas supranti, kad visame pasaulyje žmonės vienodi", – teigė fotografas.

Kalbėdamas apie keliones pašnekovas išskirti vienos negalėjo, nes kiekviena jų, pasak Tomo, turi savo būseną, dėl kurios į jas ir norisi sugrįžti. Kas lemia jo kelionių kryptį? Atsakymas paprastas – skonis.

"Įsivaizduok, kad turi rankose nuo medžio nuskintą vaisių, kurio gyvenime nesi mačiusi. Juk norėtum jo paragauti? Bet nežinai, ar jis nuodingas, ar tikrai skanus. Nežinai jo skonio. Kiekviena kelionė, vieta yra savotiškai naujas patyrimas, kuris tau suteikia skonį. Kiekvieną kartą išlieka tas įdomumas sužinoti, ar skanus tas vaisius, ar jis nuodingas, saldus, rūgštus, kartus. Reikia ne tik norėti, galvoti, bet tiesiog imti ir daryti, imti ir važiuoti", – įsitikinęs T.Griškevičius.

Keletas kelionės detalių

Sotūs pietūs Kirgizijos užeigoje – 5–10 litų.

Butelis vandens – apie 1,5 lito.

Labai skanūs krosnyje kepti pyragėliai su mėsa (vadinamieji samsai). Vieneto kaina (priklauso nuo dydžio) –1–2 litai.

Kirgizijoje vizos nereikia, Kazachstane buvo reikalinga tranzitinė.

Iš viso ši kelionė fotografui atsiėjo apie 2,5 tūkst. litų.

Isyk Kulis

Jis yra didžiausias Kirgizijos ežeras.

Telkšo Tian Šanio kalnuose, 1609 m aukštyje virš jūros lygio.

Pavadinimas kirgizų kalboje reiškia "karštas vanduo" ir atspindi pagrindinę ežero savybę – jis neužšąla visus metus.

Ežeras nenuotakus, į jį įteka apie 118 upių ir upelių.

Jis yra vienas didžiausių kalnų ežerų pasaulyje ir devintas pagal tūrį ežeras iš visų pasaulio ežerų.

Vandens tūris – 1738 km³, plotas – 6236 km², vidutinis gylis – 278 m, giliausia vieta – 702 m (kitais duomenimis – iki 668 m).

Kranto ilgis – 688 km, iš rytų į vakarus ežero ilgis yra 182 km, iš pietų į šiaurę – 58 km.

Isyk Kulis yra vienas skaidriausių ežerų pasaulyje.

Klimatas šalia ežero yra vidutinis jūrinis. Vidutinė temperatūra sausį – nuo 6 iki 2 laipsnių šalčio, liepą – 17 laipsnių šilumos.

Ežere vykdoma žvejyba (sazanai, kuojos, azijinės priekalnių ūsuotės), laivyba.

Ežero istorija

Pirmieji faktai apie Isyk Kulį randami kinų metraščiuose II a. pr. Kr. Vėliau ežeras buvo poilsio vieta Šilko kelio keliautojams iš Tolimųjų Rytų į Europą. Daugelis istorikų mano, kad būtent nuo ežero išplito juodąja mirtimi pavadinta pandemija.

Moksliniai ežero tyrimai prasidėjo tik XIX a.

Kirgizijos ir Rusijos slavų universiteto 2006 m. surengta archeologinė ekspedicija, vadovaujama Vladimiro Ploskio, ežero dugne surado nežinomą senovinę civilizaciją, kuri egzistavo prieš 2500 metų.