Lietuviai, sakantys, kad Turkija jiems – antra Palanga, dažniausiai nebuvo nutolę nuo turistams skirtų zonų: viešbučio baseino ar pasiplaukiojimo plaustais kalnų upe. "Pagyvenkite Turkijoje ilgiau!" – siūlo šių eilučių autorė, praleidusi Turkijoje metus.

Pasakiško grožio miestas

Į Turkiją vykau atlikti vertėjos praktikos. Iš draugų turkų jau buvau girdėjusi, kad žmonės, mokantys kalbėti rusiškai, ten visada reikalingi, o vertėjas, mokantis net kelias užsienio kalbas, – tikras lobis. Todėl išlaikiau egzaminus universitete ir išvažiavau ieškoti laimės į Turkiją.

Atskridau į Stambulą. Akį iškart patraukė daugybė mečečių, vėliavomis ir Turkijos Respublikos įkūrėjo bei pirmojo jos prezidento M. K.Ataturko nuotraukomis papuošti namai, gausybė tarpusavyje tarsi nederančių, tačiau keistu būdu harmoniją įgavusių pastatų.

Kurį laiką praleidusi Stambule turėjau skristi į Izmirą – pasakiško grožio miestą ant jūros kranto. Ten ir įsidarbinau.

Bosas nakvoja biure

Iš mano biuro buvo matyti jūra, sėdėdama prie rašomojo stalo galėjau stebėti, kaip kyla ir leidžiasi saulė, todėl net nepastebėjau, kaip diena po dienos visą savo laiką ėmiau atiduoti darbui. Paaiškėjo, kad Turkijoje tai visiškai įprasta.

Prieš atvykdama į šią šalį, mažai težinojau apie verslo Turkijoje specifiką. Vos tik užsiminus viršininkui, kad jau pavargau, ir paprašius leisti kelias dienas pailsėti, jis atšaudavo, kad aš esu nedėkinga ir Alachas man už tai atlygins. Telikdavo sutikti ir tyliai dirbti toliau.

Turkijoje taip jau priimta. Jei nebaigei darbo – liksi biure tol, kol baigsi. Mano viršininkas turėjo įsirengęs net specialų kambarį biure, kad nereikėtų važiuoti namo ir jis galėtų visą parą dirbti bei melstis. Kaip tik todėl man būdavo juokingi jo dūsavimai, kad negali užtektinai laiko skirti savo sūnui.

Natašų kasdienybė

Moters įvaizdis Turkijoje skiriasi nuo susiformavusio Europoje, tačiau jis nėra toks jau blogas. Moteris negali prieštarauti vyrui, turi jam paklusti ir negali sveikintis su kitais vyrais. Tai būtų didelė nepagarba jos sutuoktiniui. Bet ji labai gerbiama kaip motina, vaikai niekada jai neprieštaraus, visada atsiklaus jos nuomonės.

Didelė klaida manyti, kad turkai pamišę dėl šviesiaplaukių užseniečių. Be abejo, jie jas pastebi, tačiau dažniausiai laiko pigiomis prostitutėmis ir vadina natašomis. Šis pavadinimas atsirado po to, kai daugybė rusaičių imigravo į Turkiją dirbti prostitutėmis. Šalyje net buvo pradėta reklamos kampanija su šūkiu "Nataša, go home!" ("Nataša, važiuok namo!")

Aš irgi ne kartą buvau pavadinta Nataša. Bet, kai sustojus automobiliui ir iš jo pasigirdus klausimui, kiek kainuoju, atsakydavau turkiškai, natašų medžiotojui telikdavo važiuoti toliau nieko nepešus. Gerai, kad gana greitai išmokau turkų kalbą!

Tačiau Izmire yra Basmanės rajonas, kur prostitutėmis dirba daugybė imigrančių, lietuvių – taip pat. Prieš šį reiškinį turkų policija paprasčiausiai užmerkė akis. Prostitutėmis Turkijoje dirba tik merginos iš Rytų Europos. "Turkė niekada taip žemai nenusiristų", – man paaiškino turkas Okanas.

Dirba iki deportacijos

Visose viešosiose vietose – gatvėse, metro stotelėse, turkų policijos pareigūnai gali patikrinti visus be išimties. Todėl nevalia pamiršti paso namuose. Na, o jei jau pamiršai ir nepavyks susitarti, teks laukti nuovadoje, kol kas nors pristatys tą nelemtą pasą patikrinimui. Tokia tvarka, ir nieko čia nepadarysi.

Gatvėse, o ypač ten, kur gausu parduotuvių, visada galima išgirsti "Zdrastvujte, devushka. Zachodite" (rus. – Labas, mergaite. Užeikite). Ne todėl, kad turkai sparčiai mokosi rusų kalbos, bet todėl, kad daugybė rusų ir imigrantų iš Centrinės Azijos renkasi darbą Turkijos parduotuvėse.

Čia už 400 dolerių per mėnesį jie dirba gatvėje kviesdami turistus užeiti, siūlo jiems staigmenų ir prekių bei puikų aptarnavimą. Ir taip – iki deportacijos, nes jie dažniausiai dirba be vizų arba tik su turistine viza. Darbdaviai neapsiima rūpintis savo darbuotojų darbo vizomis, nes tai daug kainuoja ir ilgai užtrunka.

Gerieji ir blogieji žandarai

Nelegalų gaudymu užsiima ne policijos pareigūnai, o žandarai. Man paaiškino, kad žandarai su šviesiai rudos spalvos uniformomis nėra tokie grėsmingi, nors turi ginklus ir leidimą nušauti sprunkančius nelegalus. Vis dėlto jie nelegalų nedeportuoja iš karto – leidžia susikrauti daiktus, atsisveikinti.

Bet kitus žandarus – su raudonomis uniformomis – tikriausiai savo košmaruose sapnuoja kiekvienas nelegalas. Be to, kad pasipriešinus gali nušauti, jie deportuoja nieko nelaukdami.

Deportuotasis penkerius metus negali grįžti į Turkiją, bet apsukrūs rusai randa išeičių: keičia pasus, pavardes, bėga aplinkkeliais, plaukia laivais lyg į kokią Pažadėtąją žemę.

Jaunimas veržiasi išvykti

Turkijoje, kurioje tebedidėja gimstamumas, labai daug jaunimo. Todėl konkurencija tarp jaunų žmonių labai didelė.

Dar besimokant mokykloje visi moksleiviai turi pasirinkti dalykus, kuriuos studijuos, ir tikslingai tam rengtis. Stojančiųjų į valstybinius universitetus daug, o įstoja tik geriausieji.

Privačiuose universitetuose mokytis gali visi norintieji, reikalavimai juose kiek žemesni, todėl, galint skirti bent 10 000 eurų semestrui, nekyla jokių kliūčių. Vis dėlto privačių aukštųjų mokyklų diplomai Turkijoje nėra taip vertinami kaip valstybinių.

Stoti į universitetą yra priversti visi vaikinai, kurie nenori žūti tarnaudami kariuomenėje. Bene kasdien Turkijoje pranešama apie žuvusius turkų jaunuolius. Tai kraupi šalies kasdienybė.

Antalijoje, Marmaryje, Bodrume ar kituose turistiniuose miestuose, kur knibždėte knibžda turistų, imigrantų, gyvenimas gerokai kitoks nei didžiojoje Turkijos dalyje.

Net ir turtingose turistų zonose daugybė turkų taip ir nebaigę mokyklų, jie nuo mažens dirba gatvėse, todėl puikiai kalba rusiškai, angliškai, vokiškai, prancūziškai, itališkai. Bet triūsia po šešiolika valandų per parą be jokių laisvadienių.

Tiesą sakant, dar jokioje šalyje nemačiau taip sunkiai ir daug dirbančių žmonių.

Pesimistų prognozės

"Norėtume emigruoti", – girdėjau ne kartą, Turkijoje kalbėdama su savo bendraamžiais.

Turkijos jaunimą ilgai neatidėlioti emigracijos planų skatina ir neseniai šalyje įvykęs referendumas. Jam reikia dėkoti, kad šalies valdžią į savo rankas perėmusi partija skatina religinį aktyvumą, priešinimąsi europietiškos demokratijos vertybėms, o tai stabdo šalies modernėjimą, gerokai atidėlioja stojimą į ES.

Pačių turkų nuomone, šaliai per penkerius metus gresia Irano likimas. Tokių prognozių pilna Turkijos dienraščiuose. Todėl nenustebkime, prasidėjus tikram turkų emigracijos bumui į Lietuvą.