Ekskursiją po medinį Kauną tęsiame Žaliakalnio kvartale, kurį ketinama paskelbti savivaldybės saugomu Pirmuoju Žaliakalnio kultūriniu draustiniu.

Kauko ir Perkūno masyvai

Pagal ekspertų rekomendacijas būsimąjį kultūrinį draustinį turėtų sudaryti dvi beveik nesusiliečiančios teritorijos. Tai vadinamieji Kauko ir Perkūno masyvai. Pirmąjį masyvą turėtų riboti Savanorių prospektas, K.Petrausko, P.Vileišio aikštė, Aušros ir Radastų gatvės. Antrąją – Perkūno alėja ir Radastų, Ąžuolyno bei K.Būgos gatvės. Šiuo metu baigiamas teritorijos specialusis planas, tikslinamos ribos. Kultūriniu draustiniu abu masyvus tikimasi paskelbti dar šiemet.

KTU Architektūros ir statybos instituto ekspertė Nijolė Steponaitytė, rengianti teritorijos specialųjį planą, pastebi, jog Kauno ir Perkūno masyvai – iš tų įdomių, vertingų miesto teritorijų, kurios iki šiol neturi jokio apsaugos statuso.

"Čia išlikęs originalus gatvių tinklas, daug vertingų tarpukario pastatų. Tai įdomios architektūros, garsių architektų projektuoti namai. Papildomos vertės šioms vietoms suteikia ir tai, kad čia gyveno daug žymių žmonių", – sakė N.Steponaitytė.

Abu šie masyvai, kaip ir istorinė Žaliakalnio teritorija, su visa struktūra susiformavo valstybei išparduodant Kauno tvirtovės žemes. Kultūrinio draustinio teritorijoje bus siekiama išsaugoti tarpukario aurą. O ji dviejuose masyvuose ganėtinai skirtinga.

"Kauko masyvui būdingi senesni, iki 1930 m. iškilę paprastesnės architektūros mediniai namai. Čia nemažai medinių daugiabučių. Perkūno masyve gyveno turtingesni žmonės, kūrėsi kultūrinis elitas. Čia jau dominuoja mūriniai namai – prabangesni kotedžai, vilos", – pasakojo N.Steponaitytė.

Perkūno masyve susipynę du ryškūs architektūriniai stiliai. Tai cariniai Kauno tvirtovės statiniai ir modernioji tarpukario architektūra. Perkūno masyvo ašis – Perkūno alėja bei Vaižganto ir E.Fryko gatvės. Čia daug Stasio Kudoko, Edmundo Fryko, Felikso Vizbaro, Broniaus Elsbergo projektuotų namų.

Mediniai daugiabučiai su daržais

"Gyventojus reikėtų nuraminti, kad ypatingų apribojimų kultūriniame draustinyje nebus. Teritorija bus suskirstyta į tam tikras zonas, kuriose bus taikomi šiek tiek skirtingi reikalavimai, – ramino ekspertė. – Bus siekiama nekeisti autentiškų sklypų ribų. Kituose sklypuose, neišsaugojusiuose autentiškumo, bus leidžiama daugiau veiklos. Svarbiausia, kad nebūtų keičiamas užstatymo tankumas, intensyvumas ir nekiltų didžiuliai aukštybiniai pastatai".

Statybos, namų tvarkybos, sklypų formavimo veikla turės būti derinama paveldosaugos institucijose. Pagrindinė prižiūrinti institucija, anot ekspertės, bus savivaldybės Kultūros paveldo skyrius.

Vaikščiojant Kauko masyvo gatvėmis į akis krenta dviejų aukštų mediniai daugiabučiai su juos supančiais žemės sklypais, kuriuose auga ne tik gėlės, bet ir viena kita daržovė. Į akis krenta medinukai su viena mūryta siena.

Ekskursijoje po medinį Žaliakalnį mus lydėjusi Vytauto Didžiojo universiteto architektūros magistrė Rita Akelaitytė pasakojo, kad tai buvo vienas iš medinių namų statybos reikalavimų.

"Arti vienas kito stovėję mediniai namai turėjo turėti ugniasienę – viena išorinė namo siena privalėjo būti mūrinė. Tai buvo priešgaisrinės saugos keliamas reikalavimas. Juk medinių namų kvartale ugnis plinta labai greitai. Žiūrint nuo gatvės, ugniasienė buvo mūrijama dešinėje namo pusėje", – pasakojo magistrė.

Stogą tarpukariu reikalauta dengti čerpėmis, kurios tradiciškai buvo raudonos spalvos. Mažiau pasiturintys gyventojai stogą dengdavo skarda, kurią privalėjo dažyti raudonai – kad pernelyg nesiskirtų nuo čerpių stogų.

Prasta medinė tarpukario architektūra

Tulpių gatvėje stovi 1928 m. pagal P.Indriūno projektą iškilusi Juozo Geniušo vila. Prie medinių vartelių mus pasitinka Algimantas Žvirėnas, dabartinis vilos šeimininkas. Žvalus senolis sakosi su žmona čia jau pusšimtį metų gyvenantis ir pasakoja namo istoriją.

"J.Geniušas, žymus pedagogas, dramaturgas, pianisto Petro Geniušo senelis, buvo kairiųjų pažiūrų, po 1926 m. perversmo neteko darbo, metus kalėjime praleido. Dėl finansinių nepriteklių jo šeima šį namą pardavė Eligijui Lastauskui. Po karo čia kurį laiką gyveno šeimininko brolis rašytojas, knygnešys Adomas Lastas-Lastauskas, slapyvardžiu Juodasai", – pasakoja A.Žvirėnas ir rodo ant namo kabančią memorialinę lentą.

Pagal specialybę A.Lastas buvo advokatas. Anot kauniečio, advokatai sakydavę, kad A.Lastas – blogas advokatas, bet geras rašytojas, o pastarieji – priešingai: kad geras advokatas, bet prastas rašytojas.

Tarpukario laikų vilos šeimininkas kviečia užeiti į vidų. Name išlikę įdomių autentiškų detalių – tarpukario laikų veikiantys elektros jungikliai, to laikotarpio namams būdingos sieninės spintos ir spintelės.

A.Žvirėnas didžiuodamasis rodo veikiančias tarpukario metų krosnis ir senovinį šviestuvą iš žalvario ir stiklo, anot šeimininko, galbūt menantį XIX a.: "Radome jį ant aukšto užkeltą. Sovietmečiu tokie šviestuvai buvo išėję iš mados."

Architektūros istorijos knygose žymima vilą projektavusio inžinieriaus pavardė – P.Indriūnas.

"Tačiau namo projektas nėra unikalus. Caro laikais buvo išleista knyga apie architektūrą – kotedžai ir kitokie pastatai. Toje knygoje radau labai panašų į šio namo projektą. Matyt, tie, kurie statė namą, mokėsi iš caro laikų vadovėlių", – juokėsi Žaliakalnio gyventojas ir pastebėjo: tarpukariu Kaunas labai sparčiai statėsi, "chaltūros" irgi buvo. – Ne visi namams statyti skirti rąstai buvo tokie geri, kad skambėtų."