Populiarus Lietuvos dainininkas Vaidotas Valiukevičius-Milanno atsargiai renka žodžius. 28 metų vyras tyliai prisipažįsta galvojantis apie rimtus gyvenimo pokyčius.

Milanno vis dažniau kalba apie šeimos kūrimą, tačiau neatmeta galimybės tapti pastoriumi. "Tai labai subtili ir slidi tema, balansuojanti tarp asmeniškumo ir galimybės būti išjuoktam", – trumpam susimąsto dainininkas ir prisipažįsta, jog pastaruoju metu jį itin žavi Liuteronų bažnyčia.

– Nekart sakėte, jog esate svajotojas. Kokios svajos jūsų mintyse?

– Įsibėgėjo vasara, bet jau svajoju apie rudenį. Kuriu naują programą, turiu grupę ir rugsėjį save pristatysiu kitokį. Tikresnį, labiau apnuogintą. Sielos prasme. Nebijosime pasirodyti nekomerciški.

– Prasitaręs apie apsinuoginimą šyptelėjote. Mintyse pralėkė interneto svetainėse besipuikavusios jūsų apsinuoginusio nuotraukos?

– Hmm... Dar neseniai vieni skambino ir prašė tokių nuotraukų. Žinoma, vyras gali daugiau apsinuoginti nei mergina. Bet tuomet sau leidau per daug.

– Kalbama, kad dėl to labai išgyvenote.

– Per daug sau leidau, kai to reikėjo kitiems, ir nepagalvojau apie padarinius.

– Ar jautriai reagavote, kai po to pasklido kalbos, jog esate biseksualus?

– Turbūt Lietuvoje nerasi scenos žmogaus, kuris nebuvo apkalbėtas: tas, tas ir tas yra... O scenos mergina – būtinai pasileidėlė. Tai madingi gandai. Žmonės nesuvokia, kad prieš televizijos laidas atlikėjai grimuojami. O dabar kalbos mane tik juokina.

– Tačiau sielą apnuoginti sunkiau?

– Žinoma! Sielos apnuoginimas gali parodyti tavo baimes, mąstyseną. Juk mes visi su kaukėmis, o tai – šioks toks kaukės pakėlimas.

– Atleisk, bet ar būtina viešai apnuoginti sielą?

– Šiais laikais nieko nėra privaloma. Tačiau jei būsime užsidarę, ką išgyvensime? Jei liguistai ginsimės, neįsileisime į save šviesos, draugų, būsime nevisaverčiai ir nepajusime grožio.

– Nemanai, kad dabartinis viešų žmonių sielos apnuoginimas dvelkia ne nuoširdumu, bet ekshibicionizmu ir didele doze reklamos? Ar galima planuoti sielos apnuoginimą?

– Jei noriu save perteikti per kūrybą, reikia repeticijų. O tai galima planuoti ir apskaičiuoti.

– Jau galvojate apie rudenį. O gal reikia gyventi čia ir dabar?

– Oi, aš gyvenu čia. Bet reikia turėti viziją, kuria mes einame. Aš net per daug gyvenu ir džiaugiuosi kiekviena diena.

– Milanno, kuo toliau, tuo labiau tampate filosofu?

– Nežinau. Gal toks buvau visą laiką? Bet ne su visais žmonėmis galime kalbėtis apie viską.

– Girdėjau, kad ateityje žengsite drastišką žingsnį – tapsite pastoriumi.

– Mmm... Apie kokią bažnyčią kalbame? Aš noriu sukurti šeimą. Esu krikščionis, todėl katalikų kunigu būti negalėčiau. Tiesa, man labai imponuoja Liuteronų bažnyčia.

Negaliu sakyti, kad tai manęs nežavi. Tačiau kol kas tai nėra mano tikslas. Noro tapti pastoriumi neužtenka. Reikia daug mokytis. Tuo keliu žengti reikia bent penkerius metus.

– Ko siekiate: išpirkti kaltes, nuodėmes, išklausyti, atsiverti?

– (Juokiasi.) Reikia baigti mokslus. Tai man įdomu... Didelių nuodėmių nepadariau. Man visą laiką patiko žmonės ir veikla, reikalaujanti išklausymo, supratimo, pasitikėjimo. Noriu, kad žmonės pamatytų ir suvoktų, jog nepaisant blogybių, sunkių situacijų, gyvenimas yra šviesus ir nuostabus.

Tačiau tai – subtili tema. Balansavimas tarp asmeninių dalykų ir komizmo. Nes kitiems tai gali atrodyti juokinga.

– Visada pabrėžiate, kad svarbiausias dalykas – šeima.

– Ši vertybė turi būti svarbiausia visiems. Visuomenė bus sveika, jei vertins šeimą. Čia – ne tikėjimas. Į tai reikia eiti.

– Esate Dvynys. Ar šis susidomėjimas nėra Dvynio natūra: juoda-balta, ramybė-adrenalinas, užsidarymas-atvirumas?

– Ne. Tai ateina su branda.

– Save jau atradote ar dar ieškote?

– Žmogus visą gyvenimą savęs ieško ir neatranda. Bet aš noriu nupiešti savo vidinę stiprybę, kelią, kuriuo einant niekas neišmuštų iš vėžių.

– Taip mąstantys žmonės neretai būna patyrę stiprių sukrėtimų, nemalonių išgyvenimų.

– Tragedijų nepatyriau. Tačiau... buvo labai labai sunkių išgyvenimų. Neatėjau iš gatvės ir nepradėjau iškart dainuoti. Nekart už paskutinius litus važiavau filmuotis, dalijau vieną interviu po kito, o neturėjau už ką valgyti. Viešumoje girdėjau ir kritikos, ir pagyrimų, dariau išvadas. Žmonės dažnai mato tik vieną pusę.

– Tokiu sunkiu metu žmogus dažnai suklumpa. Dėl galimybės atsitiesti, padaryti karjerą ar nors pavalgyti. Esate save pardavęs ar išdavęs?

– Vienas iš variantų – pateikiau save kaip paveiksliuką. Tačiau paveiksliukas mąsto ir turi minčių.

– Ar skausmingą draugystę su Skaiva jau užmiršote?

– Oi, tai seniai pamiršta istorija.

– Esate iš tų, kurie stengiasi nemalonius atsiminimus užrakinti į seifą, o raktą išmesti į jūrą?

– Tai padedu į praeities atsiminimų lentyną. Kaip žaidimą su modeliukais, šuns įkandimą. Nėra geriau ar blogiau. Viskas turi savo vietą ir laiką.

– Jau ilgokai draugaujate su viešumos vengiančia Deimante. Susipažinote per interneto svetainę "Frype"?

– Nežinau nežinau. (Juokiasi.) Aišku, pamenu, kaip susipažinome, bet Deimantė nenori viešumos.

– Esate prasitaręs, kad apie šeimos kūrimą paskelbsite...

– Kiekviena pora po kurio laiko arba skiriasi, arba galvoja kurti šeimą.

– Tai Milanno nesibaido vestuvių? Dabar juk madinga gyventi nesusituokus ir argumentuoti, kad antspaudas nieko nekeičia.

– Iš esmės nekeičia, tačiau tradicijos – labai geras dalykas. Aš jas mėgstu.

– O tai ne subtili užuomina, kad greitai vestuvės? Jau aišku kada?

– Oho! (Kvatojasi.) Esate primygtinesnis už mano draugę.

– Pakalbėkime apie jūsų, rodos, tamsiai rudos spalvos pianiną...

– (Nustebęs.) Taip, jis namie. "Ryga". Kuriu dainas ir groju kiekvieną dieną.

– Pianinas, žvakės, raudonasis vynas ir Deimantei atliekama...

– Oi, nesileiskime į asmeniškumus.

– Nejau mylimajai nepateikei staigmenos ir nepagrojai pianinu na... šią šaltą žiemą ant užšalusio ežero?

– Pianiną sunku nešioti. Jį pajudinus reikia derinti arba darant tokią staigmeną reikia turėti labai daug pajamų. Be to, grojimas lauke žiemą kenkia pianinui.

– O pats įsivaizduojate Milanno su pastoriaus apranga?

– Oi, aš apie daug ką galvojau. Ir apie karininko uniformą. Bet tokiomis aplinkybėmis apranga – paskutinėje vietoje.

– Koks būtų pirmasis pastoriaus V.Valiukevičiaus žodis?

– (Kvatojasi.) Galiu dabar skiesti nesąmones, kad netrukus būsiu pastorius. Taip, aš galvoju apie įvairius gyvenimo kelius. Tačiau to labai nenoriu supaprastinti.