Dainininkas Mindaugas Mickevičius-Mino slapukauja ir apie savo santykius su mylimąja nekalba. Tik raštu sutikęs bendrauti ir asmeninių santykių neviešinantis dainininkas tryško gera nuotaika ir humoru.

– Neseniai grįžai iš Sicilijos, kur lankeisi, regis, ne pirmą kartą? – paklausėme M.Mickevičiaus. – Ten prakalbai apie savo vestuves.

– Į Italiją važiavau bene dešimtą ar dvidešimtą kartą. Galiu teigti, kad ten grįžau tarsi namo. Tačiau Sicilijoje lankiausi pirmą kartą. O kaip sako italai, Sicilija – visai kas kita, tai gerokai daugiau nei Italija.

Ir iš tiesų šiandien nuskridus ten tvyrotų bent penkiolika laipsnių šilumos, gautum šviežios žuvies tiesiai iš žvejo valtelės, vietinio vyno, sutiktum emocingų, teigiamų žmonių, galėtum pasimėgauti skania kava ir jaustum nuolatinę romantiką. Tokioje vietoje sutikčiau kelti ir savo vestuves. Bet kol kas ten organizuosiu kitų lietuvių išvykas, vestuvių ar jubiliejų šventes. Italija – artima mums, jau nekalbant, kad ir fiziškai labai arti Lietuvos.

– Tavo išrinktoji – kaunietė Julija (pavardė mums žinoma, bet Mino labai prašė jos neminėti – red. past.)? Su ja dažnai būnate kartu ne tik Kaune. Akivaizdu, kad jus sieja ne vien draugiški, bet itin artimi santykiai. Prašom nemeluoti, nes gimtadienis balandžio 1 d. tam nesuteikia privilegijų.

– Tai ką? Kaunas – mano gimtasis miestas, čia vyksta daugiausia mano koncertų, čia begalė gražių merginų, kurios puikiai moka laviruoti savo BMW ir "Mercedes" kiauromis Kauno gatvėmis. Tad kodėl mano mergina negalėtų būti kaunietė?

O balandžio 1-oji man suteikia tik vienintelę teisę – būti žmogumi, mylėti tuos, kurie to verti, arba vengti tų, kurie man nėra svarbūs.

– Kuo Julija tave sužavėjo?

– Gerbiu kauniečius, kurie skaito ir savo miesto laikraštį, tačiau informaciją apie šeimą ir lovą mandagiai paprašysiu palikti man.

– Tau – 38-eri metai. Požiūris į gyvenimą kinta. Kokios dabar tau svarbiausios moters savybės?

– Čia kaip pažvelgsi. Kai kuriais aspektais man toli gražu iki 38-erių. Aš abejoju, ar ši informacija yra teisinga. Manau, kad metrikacijos biure kažkur įsivėlė klaida.

O moters savybės? Yra kintamų ir nekintamų simpatijų, savybių, kurios mane žavi. Visada patiko ir patiks jaunatviškos, savo kūnu besirūpinančios, neaukštos ir vaikiško veido. O pastaruoju metu labai svarbios moters savybės tapo paprastumas, sąžiningumas ir aukšta moralė.

– Kodėl Mino nepatinka, kaip esi minėjęs, lietuviškos vestuvės, tradicijos?

– Todėl, kad Mino yra savotiškas ir šiek tiek kosmopolitas. Mane net gąsdina kai kurie lietuvių mentaliteto ar elgsenos ypatumai. Vestuvės – išskirtinė, ypatinga diena. Nebūtina ją švęsti kaip eilinį chebros balių su balta mišraine, degtine "Ruskij Standart", kad būtų šustriau su morkų tarkavimu tarp pamergių tarpkojų, nes kažkam tai atrodo juokinga. Bet tikrai yra gražių lietuviškų papročių, kuriuos vestuvėse padėsiu įgyvendinti. Jaunuosius pasitiksime su duona ir druska, vyks ir namų židinio perdavimas, rūtų vainikėlio deginimas. Lietuviams tai – sava, užsieniečiams – gražu.

– Tavo svajonių vestuvės turbūt vyktų Italijoje, Sicilijoje, o virtuvės šefas būtų pažįstamas italas Enco Recupero?

– Gan neblogas variantas. Tuomet būtų labai storos, labai sočios vestuvės. O tokia proga Enco patiektų ir kardžuvę. Tačiau kol kas savo vestuvių tikrai neplanuoju. Dar ne laikas. Nors vieta Sicilijoje – puiki. Bažnyčia su Michelangelo freskomis jūros supamoje vulkaninės kilmės saloje sukuria nuostabų vaizdą. Be to, iškart galėtų prasidėti ir povestuvinė kelionė: Taormina, vėliau Tropėja, paskui Perudža, Verona. Ir per visą Italiją – nuo pietų iki šiaurės.

– Žinau, kad nemalonu girdėti, bet neįmanoma nepaklausti, ar karas su buvusia drauge Kristina Navickaite-Tina baigėsi? Turbūt vienas su kitu jau nebesisveikinsite?

– Nenoriu galvoti ir kalbėti apie minimą asmenį, jeigu taip galima būtų jį vadinti. Savo darbą turėtų atlikti advokatai ir teisėjai, nes už tai gauna atlygį ir dėl to visuomenėje užima tam tikras pareigas. Tikiuosi iš jų teigiamų rezultatų.

– Po beveik pusantrų metų tau sukaks 40. Turbūt geriausia jubiliejaus dovana būtų ant rankos spindintis vestuvinis žiedas, greta žmona ir neseniai gimęs mažylis?

– Opapa! Na, nežinau, ar sulauksiu to 40-mečio, nes savo laiką suvokiu kitaip. Nežinau, ar sulauksiu Lietuvoje. Gyvenimas kupinas staigmenų ir netikėtų posūkių. Na, bet jei jau dovana, norėčiau dvynukių. Mergaičių ir iškart dviejų, kad galėčiau pasivyti prarastą laiką. Taigi savo norus išsakiau, o visa kita – Dievo rankose. Tik žinau, kad tikintis ką nors laimėti, reikia nepamiršti tą laimingą loterijos bilietą nusipirkti. Tad pirmas mano pirkinys už lietuviškus eurus bus naujas laimės bilietas.