Jo sūnėnas Jordanas Walkeris-Pearlmanas (Džordanas Volkeris-Perlmanas) sakė, kad aktorius mirė nuo Alzheimerio ligos komplikacijų. Anapilin jis išėjo laikydamas šeimos narių rankas, iš garsiakalbio skambant Ellos Fitzgerald (Elos Ficdžerald) atliekamai „Somewhere Over The Rainbow“.

„Su neapsakomu liūdesiu ir širdgėla, bet su dvasine padėka už nugyventą gyvenimą pranešu apie vyro, tėvo ir universalaus artisto Gene'o Wilderio mirtį jo namuose Stamforde, Konektikute“, – sakoma J. Walkerio-Pearlmano.

G. Wilderio trečioji žmona Gilda Radner mirė nuo kiaušidžių vėžio, o jis pats 2000 metais buvo gydomas nuo limfomos ir nuo to laiko dirbdavo tik retkarčiais.

Jis buvo giriamas už „Mažylio Vako“ vaidmenį M. Brookso trečiajame filme – komerciškai itin sėkmingoje vesternų parodijoje „Liepsnojantys balnai“. Šiame 1974 metų filme šaipomasi iš mitų apie Amerikos Laukinius Vakarus, nušviečiamas užslėptas rasizmas, taip pat apstu juokingų aktorių improvizacijų. Kritikai jį laiko viena iš dešimties geriausių kino komedijų.

M. Brooksas ir G. Wilderis vėl suvienijo jėgas kurdami „Oskarui“ nominuotą kitą šio režisieriaus filmą „Jaunasis Frankenšteinas“ (Young Frankenstein), kurias parodijuoja kino studijos „Universal“ 4-ajame dešimtmetyje kurtus siaubo filmus.

„Gene'as Wilderis – vienas iš mūsų laikų tikrų didžiųjų talentų. Kiekvieną mūsų sukurtą filmą jis apdovanodavo savo magija, o mene jis apdovanojo savo draugyste“, – sakoma M. Brookso „Twitter“ pranešime.

Pradžia – Brodvėjuje

Milvokyje gimęs aktorius, garsėjęs punktualumu ir susitaršiusiais plaukais, sulaukė sėkmės suvaidinęs 1961 metais Arnoldo Weskerio (Arnoldo Veskerio) pjesėje „Šaknys“. Vėliau jis debiutavo Brodvėjuje, sukūręs komiško patarnautojo vaidmenį Grahamo Greene'o (Graemo Grino) pjesėje „Paslaugus meilužis“.

Dirbdamas Brodvėjuje G. Wilderis taip pat sukūrė vaidmenį 1963 metų spektaklyje „Skrydis virš gegutės lizdo“ kartu su Kirku Douglasu (Kirku Daglasu), o kitais metais prisidėjo prodiusuojant vaidinimą „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ – jame sukūrė pagrindinius vaidmenis kartu su aktore Anne Bancroft (En Bankroft).

A. Bancroft susitikinėjo su M. Brooksu, savo būsimu vyru. Aktorė supažindino M. Brooksą ir G. Wilderį, o jiedu iškart susidraugavo. Režisierius parodė G. Wilderiui scenarijų, pavadintą „Hitlerio pavasaris“, iš kurio galiausiai išsivystė „Prodiuseriai“. G. Wilderis šiame filme sukūrė savo pirmąjį svarbų kino vaidmenį ir pelnė už jį savo pirmąją iš dviejų „Oskaro“ nominacijų.

Vis dėlto kino superžvaigžde jį pavertė ekscentriško konditerijos magnato Vilio Vonkos vaidmuo 1971 metų muzikinėje fantazijoje, sukurtoje pagal Roaldo Dahlio (Roaldo Dalio) 1964 metų knygą vaikams „Čarlis šokolado fabrike“.

Keliuose filmuose G. Wilderis vaidino kartu su Richardu Pryoru (Ričardu Prajoru), įskaitant 1976-ųjų komišką trilerį „Sidabrinė strėlė“ ir 1980-ųjų „Pamišėliai kalėjime“.

„Amžinai didis kino komedijų duetas – Tėtis ir #GeneWilder. Ilsėkitės ramybėje“, – rašoma R. Pryoro dukros Rain Pryor (Rein Prajor) „Twitter“ žinutėje.

Paskutinį ryškų vaidmenį jis sukūrė 1999-ųjų televizijos filme „Alisa stebuklų šalyje“. Jame taip pat vaidino Benas Kingsley (Benas Kingslis) ir Martinas Shortas (Martinas Šortas).

„Gyvenimą teigianti asmenybė“

G. Wilderis, gimęs 1933 metų birželio 11 dieną, vaikystėje ir jaunystėje stengėsi palaikyti savo sergančią motiną. Ją ištiko infarktas, kai būsimajam aktoriui tebuvo septyneri, o dar po 17 metų ji mirė. G. Wilderio tėvas buvo imigrantas žydas iš Rusijos, vertęsis alkoholinių gėrimų butelių importu.

Jis susižavėjo aktoryste, kai mokykloje suvaidino Vilį Lomaną, pagrindinį Arthuro Millerio (Arturo Milerio) pjesės „Komivojažieriaus mirtis“ (Death of a Salesman) personažą. G. Wildersas baigė dramos studijas Ajovos universitete.

G. Wilderis, kurio tikrasis vardas – Jerome'as Silbermanas (Džeromas Silbermanas) – mokėsi „Old Vic“ teatro mokykloje, įsikūrusioje Anglijos mieste Bristolyje. Jis taip pat buvo gabus fechtuotojas, o prieš pasišvęsdamas vaidybai atliko karinę tarnybą JAV armijoje.

1991 metų rugsėjį G. Wilderis vedė ketvirtą kartą – jo žmona tapo skaitymo iš lūpų mokytoją Karen.

1997-aisiais jis tapo kviestine žvaigžde dviejose televizijos NBC serialo „Vilas ir Greis“ (Will and Grace) dalyse, suvaidinęs poną Steiną, pagrindinio veikėjo Vilo Trumeno viršininką. Jis pelnė „Emmy“ apdovanojimą už iškilų kviestinio aktoriaus vaidmenį.

J. Walkeris-Pearlmanas sakė, kad G. Wilderis viešumoje nekalbėdavo, kad serga Alzeimerio liga, bet net ir progresuodama ji „niekada neatėmė iš jo galimybės atpažinti artimus žmones, taip pat neužvaldė jo švelnios, gyvenimą teigiančios asmenybės dalies“.

„Jis tebemėgo meną, muziką ir bučiuodavo savo pastarųjų 25 metų vadovę Karen. Per vestuves jis grakščiai ėjo bažnyčioje, atlikdamas jaunikio tėvo ir žiedo nešėjo vaidmenį. Popietėmis jis rengdavo daugybę vesternų žiūrėjimo maratonų ir mėgavosi mylimų žmonių draugija“, – pridūrė sūnėnas.