Marius Jampolskis laimės paukštę pastvėrė tikrai ne už uodegos, o už grakščių sparnų. 33 metų kino ir teatro aktoriui, TV laidų ir renginių vedėjui dabar – sėkmės metas.
Savo širdies draugei 26 metų Renatai Uzialkaitei M.Jampolskis neseniai įteikė sužadėtuvių žiedą, o LNK televizijos „Žvaigždžių duetuose“ su Irūna Puzaraite antrą kartą buvo pripažinti geriausiaisiais. Susižadėjusiam aktoriui netrūksta darbų nei teatre, nei televizijoje. Nuo intensyvios veiklos su drauge (dabar – jau sužadėtine) mielai atsipučia kelionėse.
– Mariau, gyvenimo sūpuoklės žmogų čia iškelia į laimės viršūnę, čia bloškia žemyn – į duobes, į gyvenimo ir kūrybos krizes. Dabar jums – ypač laimingas etapas, – pradėjau pokalbį su populiariu aktoriumi.
– Tiktai taip ir būna. Kaip mes suprastume, kad esame laimingi, jei neturėtume su kuo palyginti? Prieš tai, kai būna gerai, visada yra buvę labai blogai – čia yra dėsnis. Su tuo reikia susitaikyti ir tai reikia priimti. Tai yra normalu. Aš dėkingas Dievui už visas savo nelaimes ir nesėkmes. Tik po jų galiu patirti stiprų laimės išgyvenimo jausmą, nes palyginu, kaip man buvo blogai ir kaip dabar gerai. Jei ištisai būtų gerai, to nepajusčiau – tapčiau drungnas.
– Kuo užsiima jūsų sužadėtinė Renata Uzialkaitė? Kodėl nusprendėte pasipiršti būtent po pusantrų metų draugystės?
– Neskaičiavau laiko, ar tai turėjo būti po pusantrų metų, ar po metų. Manau, ne laikas tai lemia, o santykiai, jausmai. Renata – dar nebaigusi studijų. Neakivaizdiniu būdu studijuoja Vytauto Didžiojo universitete menotyrą.
– Gal ji laukiasi?
– Žinau, kad klausimas „Ar sužadėtuvės iš reikalo?“ neišvengiamas. Ne, ne iš reikalo, ji nesilaukia. Bet vestuvių datos dar nėra – tai atviras klausimas.
Sužadėtuvių žiedą išrinkau pats, vadovaudamasis intuicija. Yra toks stebuklingas numeris – 118. Paskambinus tave su kai kuo sujungia, paskui tu su tuo žmogumi susitinki, pasakai, ko tau reikia. Taip ir buvo – neturėjau pažįstamų juvelyrų. Dabar susipažinau.
Renatai tą žiedą įteikiau prieš „Sidabrinių gervių“ vakarą – žinojau, kad ji ten labai gražiai atrodys ir tas žiedas ten jai labai tiks.
– Ar iš tikrųjų Renata buvo jūsų guodėja, gyvenimo kelyje visiškai atsitiktinai sutikta po skyrybų su dainininke Ona Kolobovaite?
– Ne. Renatą sutikau praėjus pakankamai laiko, kai savo viduje buvau laisvas ir nepriklausomas žmogus. Kitaip sunku pradėti naujus santykius. Kiekvieni santykiai – visai kita realybė, su savo istorija ir padariniais. Atrodo, Antonas Čechovas sakė, kad gink Dieve netipizuokime – kiekvienas atvejis yra atskira tikrovė. Tuo aš tikiu.
– Su Ona jus išskyrė trečias asmuo?
– Jokiais būdais. Tiesiog baigėsi jausmai. O tam būna daugybė priežasčių.
– Kuri Renatos savybė jums pati žaviausia?
– Besąlygiškas atsidavimas žmogui, su kuriuo ji gyvena. Tai yra jos prigimtyje. Be viso kito, ji – dar ir ūkiška mergaitė iš Vievio. Valgyti skaniai gamina, tvarkosi. O mano darbas – padaryti ją karaliene.
Aš klausausi širdies. Manau, būtina kartu apsigyventi su žmogumi, kad pamatytum, kaip klostosi tarpusavio santykiai toje terpėje, kur yra buitis, o ne vaikščioti į pasimatymus pasipuošus. Tas laikas labai greitai praeina, o kitas – lieka.
– Ar supažindinote Renatą su savo penkiamečiu sūnumi Dovydu?
– Be abejonės. Juodu surado kontaktą.
– Ar, pažiūrėjusi spektaklius, kuriuose vaidinate, ji pasako savo nuomonę, duoda naudingų pastabų?
– Kartais pasako. Bet ji – vis tiek daugiau mano gerbėja negu kritikė. Aišku, tos pastabos padeda. Mes esame kaip sugertukai, viską imame iš aplinkos. Kiekvieną žvilgsnį, kiekvieną atsidūsėjimą suprantame kaip informaciją, iš kurios galime gauti naudos.
– Apie 10 metų gyvenote santuokoje su žmona. Daugelis vyrų sako, kad moterys – sudėtingi padarai. Ar iš tikrųjų taip?
– Moteris yra paslaptis. Taip.
– Gal santuokos ir kitų draugysčių patirtis padėjo tą paslaptį atverti?
– Kiekvieni santykiai bando įminti paslaptį. Santykiai, jausmai yra paslaptis. Daugybė teorijų sukurta, kaip jausmai atsiranda ir kaip jie dingsta, bet niekas iš tikrųjų nežino. Tai, kas neapčiuopiama, stengiesi įminti visą gyvenimą.
– Kelis lapus to storo sąsiuvinio jau atvertėte? Ką išsiaiškinote apie moterį?
– Nežinau, kokio storio yra tas sąsiuvinis. Ar tie keli lapai yra daug ar mažai. Kuo daugiau aiškinuosi, tuo labiau suprantu, kad mažiau žinau. Gal moteris ir yra ta paslaptis, kuri neturi būti įminta. Juk jeigu vyras įmins moters mįslę, įsivaizduoju, kad ji jam bus mažiau įdomi.
– ... ir ją paliks?
– Ne, mažiau bus įdomi. Mažiau turės motyvacijos stengtis dėl jos.
– Tai gal draugaudamas su Renata ir būsimoje santuokoje su ja stengsitės tos mįslės neįminti?
– Ne, stengsiuosi įminti. Juk čia ir yra visas azartas. Bet manau, kad ir kiek stengtumeisi, vis tiek jos neįminsi iki galo. Bet stengtis reikia.
– Daugeliui vyrų svarbiausia, kad moteris būtų graži.
– Man svarbiausia, kad moteris jaustųsi karalienė, būdama su manimi.
– Taip nusižeminate prieš ją?
– Aš moteriai pasiduodu.
– Tai – silpnumo bruožas.
– Ne. Mano silpnumas – mano stiprybė. Manau, kad vyro užduotis padaryti moterį laimingą, paversti ją karaliene. Ir kai vyras matys, kad ji gerai jaučiasi, pats gerai jausis. Jis jausis įprasminęs savo pastangas, savo vyriškumą.
– Gal jums jau pavyko išsiaiškinti, kas yra meilė?
– Meilė yra darbas. Didžiulis darbas. Tai – davimas. Tu duodi ir nereikalauji, kad grąžintų. Meilė dažnai painiojama su savininkiškumu ir egoizmu. Meilė yra mokėjimas žmogų paleisti, jeigu tu jį tikrai myli, bet matai, kad jam be tavęs geriau.
Aš nekvestionuoju žodžio „meilė“, nes seniai sau esu į tai atsakęs. Aš gyvenu. Manau, mano paskirtis šitoje Žemėje iš visų gyvenimo etapų susirinkti kiek įmanoma daugiau laimės trupinių.
– Bet tai – egoizmas.
– Taip. Tačiau nelaimingas žmogus negali padaryti kito laimingo. Mylėdamas kitą, žmogus privalo mylėti ir save. Tuo aš tikiu ir dabar taip gyvenu.
– Kaip reaguojate, kai jus pavadina lovelasu?
– Normaliai. Rinkdamasis aktoriaus specialybę, žinojau šalutinį jos efektą – apkalbas, rinkodaros ir žiniasklaidos dėsnius. Žinau, kaip kuriamos legendos ir kaip jos paneigiamos. Per daug gerai tai žinau, kad iš viso į tai reaguočiau. Vienintelis mano darbas – kartais perspėti savo tėvus ir senelius, kuo tikėti ir kuo ne.
Naujausi komentarai