Lapkritis paskatino prisiminti prieš du dešimtmečius iš gyvenimo išėjusį rezistencinės kultūros atstovą, literatūros pasauliui priklausantį Vaclovą Šiugždinį (1911–1988).

Tie, kurie jį vadino Mokytoju, tėčiu, seneliu, aplankė kapą, dalyvavo šv.Mišiose Jėzuitų bažnyčioje, o ilgesniam pokalbiui susėdo Maironio menėje. Iš prisiminimų, skaitomos poezijos, filmuotos juostos susidėliojo gražus gražaus žmogaus portretas.

Vakaro atmosfera, vėliau teigė aktorė Virginija Kochanskytė, ją lydėjusi dar keletą dienų: taip svarbu buvo vėl patirti bendrystės jausmą, vienijusį savojo kelio, kūrybinės raiškos ieškojusius jaunuolius. Vieni iš kitų jie atrasdavo kelią į intelektualo namus.

"Mes jam buvome reikalingi, o jis mums – ypatingai", – sakė į susitikimą iš uostamiesčio atvykęs režisierius Gytis Padegimas. Šiuose žodžiuose – talpi dramatiška potekstė: juk 1951 m. V.Šiugždiniui, Nansi (Prancūzijoje) universiteto diplomantui, atimta teisė mokytojauti, nors jo kvalifikacija buvo nepriekaištinga, o pedagoginį darbą mėgo (1941–1945 m. dirbo Jėzuitų gimnazijoje, vėliau kitose mokyklose Kaune, Jonavoje).

Grožinės literatūros vertėjo duona irgi buvo nuolat skalsinama pavydžių šios srities amatininkų. Taigi intelektualų šviesuolį, kurio šeimoje augo keturi vaikai, turėjo sunaikinti buitis.

Vis dėlto netrūko tokių, kuriems reikėjo jo žinių, kitokios gyvenimo sampratos, orios moralinės laikysenos. Šis abiem pusėms reikalingas bendravimas buvo stiprybė. Dar vienas liudijimas iš aktorės Doloresos Kazragytės: "Jis mylėjo visus čia esančius, jie mylėjo jį. Ir susikūręs erdvėje tas spinduliavimas reiškia ne ką kita, o tai, kad jis dar su mumis. V.Šiugždinis – romantikas ir filosofas, artistiškas ir lyriškas, kandus ir aštrus, gerbiantis save ir kiekvieną žmogų, niekada nesižemino prieš valdžią, neišdavė savo esybės."

Tiesa, žinant nepalankias darbo sąlygas, šiandien V.Šiugždinio vertimų gausa gali net ir nustebinti. (Bibliografiją vakaro dalyviams pristatė dukra Dalia.) Tai R.Roland‘o, P.Merimė, J.G.Simenono, A.Barbusse‘o (Barbiuso), M.Druono, daugybės Lotynų Amerikos autorių kūrinių, ne mažai versta iš lenkų, kitų kalbų.

Išskirtinę vietą šiame vertėjo palikime užima Oskaro Milašiaus kūryba – dramos, poezija. Prancūziškai rašęs ir prancūzų kultūroje žinomas menininkas, save vadinęs lietuviu, diplomatiniu lygiu atstovavęs tarpukario Lietuvai, buvo mažai žinomas.

Šeimos nariai pasakojo, kad V.Šiugždinį ypač džiugino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio laiškas, kuriame jis dėkojo už O.Milašiaus kūrybos pristatymą Maskvos menininkams.

Malonių akimirkų V.Šiugždiniui reikėjo laukti ne vieną dešimtmetį. Kaip ir Kauno menininkų namuose 75–mečio proga surengto poezijos vakaro, vertimų, publikacijų. Jo kūryba, vertimai plito savilaidos būdu. Gaila, kad nesulaukė antrosios savo poezijos knygos, kurią išleido Dalia Teišerskytė, šią savo pastangą paaiškindama didele pagarba Mokytojui. Pirmoji V.Šiugždinio eilių knyga išleista 1936 m.

"Prie ko jis prisiliesdavo, tas atgydavo", – sakė vertėjas, redaktorius Petras Kimbrys, kurį su V.Šiugždiniu artino daugelis dalykų, tarp jų ir O.Milašiaus kūrybos vertimai. Aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis, lyg nusakydamas gyvenimo scenos personažą, vardijo atmintin įsirėžusius V.Šiugždinio bruožus: elegancija, puoselėjama drabužių higiena ir dvasinė higiena, ūsų siūlas, beretė, lazdelė, šypsena.

Vis tolstančio laiko nuotaika užfiksuota Kovo 11-osios Akto signataro Algirdo Patacko žodžiuose, išspausdintuose minėjimo kvietime: "Buvo gera galvoti ir jausti, kad Laisvės alėjoje, greta apsilaupiusio lombardo, dega lange švieselė. O ten – senų foliantų blausaus aukso prietema, žalias lempos gaubtas, prie kurio palinkusi žila poeto galva. Sklando skambūs ir lengvi it perlamutras svetimos kalbos žodžiai – ir taip iki ryto, kol pro gebenėmis apaugusį langą, žiūrintį į Šv.Gertrūdos bažnytėlės šventorių, pradeda gaisuoti aušra."