Dažais perskrostas skruostas, iš burnos kyšantys zombio dantys ir švytinčios moliūgo akys – naktį iš spalio 31-osios. į lapkričio 1-ąją Helovino šventės linksmybės jau ne pirmus metus vilioja ir lietuvaičius.

Etnologai tikina, kad susidomėjimas šia švente slūgsta, tačiau pastebi kitą problemą – Mirusiųjų pagerbimo diena virsta komercija ir masine psichoze.

Stengiasi likti ištikimi

"Prieš kelias dienas sūnus prasitarė, kad Visų Šventųjų išvakarėse norėtų persirengęs iš kaimynų kaulinti saldainių. Atsakiau, kad lietuviai tai daro tik per Užgavėnes", – savų tradicijų puoselėti nusiteikusi kaunietė Rūta Lisauskienė.

Nepaisant to, spalio 31 d. jos namuose ant palangės šypsosis pjaustytas moliūgas. Ir taip jau ketvirtus metus. "Devynmečiam berniukui smagus pats darbo procesas ir, žinoma, rezultatas. Mes tai darome tik dėl jo", – prasitarė moteris, iki šiol nesuvokianti, kaip po Helovino nakties linksmybių kitą dieną su skaudamaa galva galima lankyti Anapilin išėjusių artimųjų kapus.

Smerkti tų, kurie Visų Šventųjų išvakarėse slepiasi po siaubūnų kaukėmis, dviejų vaikų mama neskubėjo, tačiau svarstė, ar pastarieji bent nutuokia apie šios iš užsienio atėjusios šventės kilmę.

Helovinas – tai Užgavėnės?

Etnologų teigimu, Helovino šventės turinys atkeliavo iš keltų, kurie spalio 31-ąją šventė Naujųjų išvakares. "Ši diena pratino nebijoti mirties ir iš jos juoktis", – kalbėjo vienas garsiausių lietuvių etnologų, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Libertas Klimka.

Senovės keltai tikėjo, kad tą dieną tarp gyvųjų vaikščioja dvasios. Tam, kad pastarosios nepakenktų, reikėjo pasislėpti po kaukėmis. Bijodami, kad svečiai iš anapus neužsibūtų per ilgai, žmonės visą dieną ruošdavo maistą, o vakare nešdavo palikti jį už gyvenvietės ribų.

Įsigalėjus krikščionybei buvo stengiamasi šią šventę išguiti. Pamažu ji neteko savo tikrosios Naujųjų metų sutikimo prasmės – virto persirengti mėgstančių vaikų, kurie dar tiki dvasiomis, švente. 1840 m. daug airių imigravo į JAV, o kartu su jais į šią šalį pateko ir Helovino šventė, kuri greit prigijo ir tapo labai mėgstama vietinių gyventojų.

"Turiu pastebėti, kad Lietuvoje slopsta susidomėjimas lietuviškajai kultūrai nebūdinga švente, kuriai nepavyko prigyti net jaunimo vakarėliuose", – įsitikinęs L.Klimka. Simpatijų ši šventė, pasak jo, nesulaukė ir kitose Rytų Europos šalyse, kur mirusieji pagerbiami su pagarba ir rimtimi.

"Helovinas su savo išpjaustytais moliūgais ir šventei būdingomis linksmybėmis artimesnis Užgavėnėms, nes mūsų kaukės juk irgi kažkada buvo mirusiųjų protėvių veidai", – kalbėjo etnologas ir dar kartą pabrėžė, kad Helovinas ir lietuviškos Vėlinės neturi nieko bendro.

Pavirto paprastu verslu

"Deja, dauguma žmonių nežino arba jau pamiršo senąsias Vėlinių tradicijas ir papročius", – apgailestavo L.Klimka.

Vėlinių pavadinimas, pasak etnologo, kilęs nuo žodžio "vėlė". Tiesa, buvę ir kitokių šios šventės pavadinimų: Ilgės, Dūšių diena, Žemaičiuose vadinta – Šermienia. Šią šventę baltai šventė spalio– lapkričio mėnesiais. Manoma, kad Vėlinių dieną Dievas leidžia mirusiesiems aplankyti gyvuosius giminaičius. Namiškiai laukdavo savo vėlių, pavalgę vakare nenukraudavo stalo, nes tikėjo, kad naktį čia puotaus mirusieji. Kartais namiškiai patys eidavo į kapines pakviesti vėlių į puotą.

Žemaičiai tą dieną vėles iš kapų kviesdavo į pirtį, kur jų laukė lūžtantys stalai, balti marškiniai. Patys tris dienas namie puotaudavo, o tada likusias pirtyje vėlių vaišes nešdavo į kapus. Per Vėlines buvo įprasta gausiai šelpti elgetas. Jie gaudavo ne tik lašinių ir pyrago, bet ir visą Vėlinėms papjautą avį.

"Senovėje mirusiam žmogui prie kapo pastatydavo kryžių, pasodindavo diemedį arba bijūną ir aplankydavo per Vėlines. Visų Šventųjų dieną visi eidavo į bažnyčią. "O dabar? Masinė psichozė ir rungtynės kapinėse", – nusivylimo tuo, kas vyksta, neslėpė L.Klimka.