Fortepijono alchemikė, ryškiausia žvaigždė fortepijono muzikos padangėje, charizmatiška, savo talentu hipnotizuojanti menininkė… Tai – tik dalis epitetų, skiriamų Paryžiuje ir Ženevoje gyvenančiai Mūzai Rubackytei.
– Koks jausmas apima atvykus į Lietuvą? Ką pastebite savo, kaip menininkės, žvilgsniu?
– Jaučiuosi grįžusi į namus. Į tokius namus, kuriuose šilta, kuriuos myliu ir kur esu mylima. Čia, Vilniuje, gyvena mano mama, čia – mano dangus, mano oras, mano žemė, mano syvai... Šis taškelis žemėlapyje man yra pats brangiausias pasaulyje. Tai – tarsi magnetas, nuolat traukiantis mane čia sugrįžti.
– Jeigu ne festivaliai ir koncertai, ko gero, Lietuvoje būtumėte labai reta viešnia?
– Festivalis (pirmasis Vilniaus fortepijoninės muzikos festivalis – red.pats.) įpareigojo mane likti Vilniuje visą mėnesį, neskaitant kelių trumpų išvykų – į Vieną ir Budapeštą. Čia galėsiu skirti daugiau dėmesio savo mamai, galėsiu pasidalinti plačiau savo dėstymo patirtimi, pabendrauti su bičiuliais.
– Ar jus, garsią pasaulyje menininkę, kaip nors paveikė krizė?
– Lakštingala negali nečiulbėti, kad ir kokios krizės būtų... Ar ji čiulba savo lizdelyje, ar toli nuskridusi – tai jos giesmės grožio nepakeičia.
Kaip tik sunkmečiu, kaip tik išbandymų laikotarpiu žmonėms reikia dvasinio peno. Prisiminkime karo metu parašytus kūrinius ir tas nežmoniškas pastangas juos atlikti. Olivier Messiaenas, būdamas vokiečių karo belaisvių stovykloje, sau ir trims savo likimo draugams – klarnetininkui, smuikininkui ir violončelininkui parašė kūrinį „Kvartetas laiko pabaigai“, tapusį vienu įstabiausių dvidešimtojo amžiaus kamerinės muzikos šedevrų. Tai tik parodo, kad kartais tamsiausiuose žmogiškosios būties kloduose gimsta dvasios šviesa.
– Esate kilusi iš muzikų šeimos: prosenelė – pianistė, senelis – matematikas, mėgėjų orkestro įkūrėjas ir dirigentas, mama – pianistė, tėtis – operos dainininkas. Ko gero, jums niekada nekilo abejonių, kokiu keliu pasukti?
– Taip, jau anksti buvo aišku, kad būsiu menininkė. Net mano vardas pretendavo į devynių mūzų galimybes... Natūraliausias kelias buvo muzika. Šiandien esu tapybos, šokio mėgėja, turiu didžiulį meninį apetitą. Juk tai toks turtingas, amžinas ir niekada nenuviliantis pasaulis.
– Ar prisimenate savo pirmąjį koncertą Nacionalinėje filharmonijoje, kai būdama septynerių koncertavote su Lietuvos kameriniu orkestru?
– Tai buvo man nepamirštamas įvykis. Ypač maestro Sondeckio gerumas, pasitikėjimas, jo įtekta alyvų puokštė....
– Jūsų vaikystė buvo kitokia nei bendraamžių?
– Buvau kitokia, nes turėjau Dievo dovaną, kuri man leido išsiskirti iš kitų. Tačiau stengiausi būti kuo “normalesnė”. Esu vienturtė dukra ir turiu nepasotinamą bendravimo troškulį.
– Prisipažinote, kad jaučiate sentimentus savo gimtajam Kaunui ir kartais sapnuojate savo vaikystės namus Žaliakalnyje...
– Ta brangi man vieta yra Lietuvių gatvėje. Buvome didelė šeima – mano tėveliai, mano brangi močiutė, dėdė, teta. Visi buvome labai laimingi. Mūsų namai buvo lyg konservatorija: visą laiką skambėjo muzika, nes ateidavo daug mamos ir tetos mokinių. Tokioje aplinkoje aš augau, nuo pat mažumės mane supo muzika. Būdama dvejų metukų atpažindavau atėjusius mokinius pagal jų grojamus kūrinius! Mes skendėjome kažkokioje laimingoje garsų, gėlių ir meilės auroje...
– Labai anksti įgijote tarptautinį pripažinimą, pelnėte daugybės konkursų apdovanojimus, tapote Nacionalinės premijos laureate... Šį sąrašą, be abejonės, galima tęsti. Kaip jūs priimate sėkmę? Galbūt esate paženklinta sėkmės ženklu?
– Nė vieno herojinio įvykio nepasitaiko tam, kas nėra herojus. Jei mes esame atviri ir pasirengę, tai turime šansą sulaukti sėkmės, tačiau tai yra tiktai galimybė, o ne garantija.
– Papasakokite apie savo antrąją pusę.
– Šalia manęs yra ypatingas žmogus. Ypatingas visais atžvilgiais – žmogiškais, profesiniais, vyriškais. Esu labai laiminga.
– Jūs visuomet žavite savo nepaprasta elegancija, net bėgant metams visiškai nesikeičiate. Kokia yra jūsų puikios išvaizdos paslaptis?
– Dėkui mamai ir tėčiui už genetiką. Mano mamutė iki šiol raukšlių neturi. O toliau yra maistas, kuris turi būti apgalvotas, miegas ir mėgstama veikla. O didžiausias eliksyras, be abejo, žmogui yra meilė.
– Kokių turite moteriškų silpnybių?
– Nežinau, mano sužadėtinis sako, kad esu ideali moteris. Tačiau pasakyčiau, kad viena iš mano silpnybių yra daug visko daryti vienu metu – ir groti koncertuose, ir vadovauti festivaliams, ir dėstyti, ir gyventi moteriška natūra, ir remontuoti butą, ir būti su draugais, su mama... Be abejo, daugeliui darbų tik “diriguoju”.
– Kuo jus galima nudžiuginti, pamaloninti? Kas teikia didžiausią dvasinę atgaivą?
– Dėmesys, dvasinės dovanos – gautas laiškas, pagrota melodija, kvietimas šokti, gastronomija, vynas, filmai, knygos, kelionės, draugai, pasivaikščiojimas.
– Kokia dvasinė būsena jums maloniausia – ramybės, kūrybinės ekstazės, bendravimo su publika?
– Visos paminėtos. Tačiau be dvasinės ramybės kitos prarastų pusiausvyrą.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Gal auginate gėles?
– Auginau. Tačiau ne gėles, o retas daržoves. Taipogi auginau bites.
– Jūsų profesijoje labai svarbios rankos. Galbūt esate jas apdraudusi?
– Tarp mano profesijos žmonių yra įprasta apdrausti instrumentą, bet ne rankas. Smuikininkai apdraudžia smuiką, pianistai – fortepijoną. Žinoma, aš nuolat galvoju apie savo rankas, nes jos yra mano darbo įrankis. Tačiau man lygiai taip pat yra svarbu rūpintis bendra savo sveikata. Jeigu aš turėčiau problemų dėl klausos, dėl stuburo ar dėl kojų, aš negalėčiau groti. Tarkim, skaudama koja negalėčiau paspausti fortepijono pedalo. Jeigu prarasčiau klausą – taip pat būtų neįmanoma dirbti. Kaip ir visi žmonės, turiu kompleksinį sveikatos draudimą.
– Ar saugojate savo rankas nuo buities darbų?
– Į virtuvę niekada neinu be pirštinių. Aš esu labai normali moteris, ir buities darbai man tikrai nesvetimi. Ypatingai mėgstu gastronomiją. Jaučiu didelį pasitenkinimą savo kūrybiniais eksperimentais virtuvėje. Labiausiai patinka, kai gaminu ne viena – dviese ar drauge su svečiais.
– Minėjote, kad daugiausiai laiko praleidžiate Paryžiuje. Ar turite ten draugų?
– Draugų turiu visame pasaulyje, Paryžiuje – taip pat. Esu labai laiminga, kad mano aplinkoje yra daug žmonių, kuriems esu artima. Juos vadinu broliukais ir sesutėmis. Tiems šeimos nariams galiu paskambinti bet kuriuo paros metu.
Naujausi komentarai