Septintasis tarptautinis multimedijos meno ir muzikos festivalis „Centras“ šiemet vyks nauju laiku ir naujose vietose – balandžio 11–18 d. kino teatre „Romuva“ ir VDU Šiuolaikinių menų katedros patalpose.

Po ilgų svarstymų organizatoriai nusprendė pasėti naują sėklą: perkelti renginį iš rudens į pavasarį ir daug dėmesio skirti augantiems naujiems kūrėjams. „Manome, kad tai bus naujas puikus ir įkvepiantis festivalio ciklas, kai su jaunaisiais kūrėjais augsime ir mes patys, plėsdamiesi tiek į Kauno, tiek į Lietuvos ar Europos erdves“, – teigia vienas iš festivalio „Centras“ organizatorių Gediminas Navikas.

„Atgimstanti “Romuva„, tobulėjantis universitetinis jaunimas, moderni VDU Šiuolaikinių menų katedra labai tinkama mūsų renginiui – tai pagrindas po kojomis, ant kurio tikimės vis tvirčiau stovėti, pagrindas, ant kurio planuojame pastatyti europinio lygio festivalį. Kaunas – tam ideali vieta“, – sakė jis.

Festivalio „Centras“ teritorija – Kauno miesto centras. Koncertams, paskaitoms, parodoms, filmams ir kitiems vyksmams parinktos kauniečiams puikiai pažįstamos vietos. Audiovizualiniai projektai ir kūrėjai koncertuos „Romuvoje“, tarptautinė medijų kultūros konferencija vyks VDU Mažojoje salėje, parodos, performansai, akademinis konkursas „Žalios virtualybės“, videomenas ir dirbtuvės kvies į galeriją „101“ bei į VDU Šiuolaikinių menų katedrą (Kaune puikiai žinomą buvusį klubą „Amerika pirtyje“), veiksmo bus ir šalia Kauno paveikslų galerijos, kavinėje „Kultūra“. VDU Šiuolaikinių menų katedros dėka gausią videodarbų programą matysime VDU rektorate, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete ir kt.

„Festivalis gyvas, kasmet gali pasiūlyti naujų dalykų, judėti į naujas vietas“, – apie festivalį džiugiai kalba vienas jo įkvėpėjų ir organizatorių Gediminas Banaitis.

– Su kokia intencija apskritai gimė šis festivalis, į kokią auditoriją orientuojasi?

– Festivalio idėja gimė 2002 m. Tuo metu M.Žilinsko dailės galerijoje veikęs Šiuolaikinio meno informacijos centras, kuriam teko vadovauti, skleidė informaciją apie visos Lietuvos įvairių menų tendencijas ir įvykius. Beinformuojant visuomenę išryškėjo, kad Lietuvoje kukliai žinomi talentingi kūrėjai vienas po kito išleidžia puikius ir įkvepiančius CD albumus, dėmesį skirdami tiek garso takeliui, tiek ir vaizdo išraiškai. Klaipėdoje tai darė talentingi ir, mano manymu, iki šiol per menkai plačiojoje visuomenėje vertinami kūrėjai Donatas Bielkauskas (projektas Donis) ir Kristijonas Lučinskas (projektas Driezhas), Kaune – Titas Petrikis ir Rut Rut.

Tuo metu Kaune tai buvo nepaliesta ir nežinoma scena, nepasiekiama per žiniasklaidą, beveik nekoncertuojanti didesniuose renginiuose. Todėl kilo noras šią naujieną pristatyti viename renginyje, kuo garsiau ir kuo svariau. Prisijungus kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui, dar keliems menininkams, renginys tapo pastebimas ir įkvepiantis. Žiūrovų anšlagas, kūrėjų pasitenkinimas ir susidomėjimas, gerų koorganizatorių darbas įkvėpė šį renginį tęsti ir paversti kasmečiu festivaliu.

Netrukus audiovizualiniai pasirodymai scenos menuose tapo savotiška mada. Nors iki šiol VJ ar videomenininkai, esantys ant scenos ir dirbantys gyvai kaip ir muzikantai, yra tarsi nelabai vertinami, jie tapo neatsiejama koncerto, dažnai spektaklio ar kitokio renginio, dalimi. Todėl po daugelio metų festivaliui reikėjo sustoti ir pažvelgti į situaciją iš šono.

Po trejų metų pertraukos tiek festivalio organizatoriai, tiek ir kūrėjai pastebėjo, kad scenoje vyrauja tie patys audiovizualinio meno kūrėjai, dirbantys vis profesionaliau, bet retai sukuriantys ką nors išskirtinio ar naujo. Todėl ir vėl prisimintas noras visuomenei pristatyti naujienas, vos žinomus vardus, naujas šviežias pastangas, duoti impulsą kūrėjams, ištraukti juos iš naminių ar virtualių kūrybos laboratorijų, supažindinti festivalio lankytojus su naujais vardais, skirtingomis scenomis ir naujomis multimedijos meno tendencijomis. Kiek tai pavyksta, kiek tai svarbu ir sėkminga, turbūt suprasime tik po kurio laiko.

– Medijų menas – gana jaunas Lietuvoje, tokio pobūdžio studijos – taip pat žengia tik pirmus žingsnius. Kaip jis atrodo tarptautiniame kontekste? Kiek daug aprėpiantis turi būti medijų meno kūrėjas?

– Multimedijos menas Lietuvoje pastebimas jau ne pirmą dešimtmetį, tačiau dažniau jis vertinamas kaip žaidimas, kaip eksperimentas ar pakvailiojimas. Gal priežastis ta, kad akademinėje bendruomenėje ir mūsų visuomenėje tiek į studijas, tiek į studentų darbą žiūrima konservatyviai ir pagal vadovėlį, užmirštant, jog šis menas vis dar formuojasi, vis dar ieško naujų formų ir galimybių, todėl tiek dirbantys su medijų menais, tiek juos skleidžiantys turi būti labai atviri, budrūs ir patys labai kūrybingi.

Stebint Kauno tekstilės bienalės renginius ir parodas tampa akivaizdu, kokią įtaką kuriantiems, visai meno šakai ar miestui bei šaliai gali turėti keletas atvirų ir talentingų dėstytojų, atsisakančių nereikalingų sienų, ribų tiek darbų stilistikoje, tiek išraiškos formoje, tiek pasirenkant įrankius.

Šiuolaikiniai menai, multimedijos išlaisvino kūrybingus žmones, jų idėjas, jų minčių sklaidą. Ir esant tokiam laisvam pasirinkimui, darosi vis sunkiau pasakyti, kokią konkrečią vietą šis menas turi užimti mūsų gyvenime, ar kokią vietą mūsų kūrybingi žmonės užima tarptautiniame kontekste. Jie čia tiek pat lokalūs ar globalūs, kiek ir gyvenantieji Paryžiuje ar Toronte. Visa ko pagrindas tampa kūrybiškumas ir įdėtos pastangos siekiant save išreikšti.

– Šiemet tai jau septintasis festivalis, kuo jis išsiskirs, ką ypač akcentuotumėte išties ilgoje ir daug aprėpiančioje programoje?

– Tenka apgailestauti, jog ši programa tėra šešėlis to, ką planavome suorganizuoti šiais metais. Dėl įvairių objektyvių priežasčių programoje neliko vietos paruoštai stipriai garso meno instaliacijų programai, kurią rengė puikiai žinomas kuratorius Tautvydas Bajarkevičius ir kuri turėjo būti tarsi velykinė dovana miestiečiams Laisvės alėjoje ir visame Kauno miesto centre. Programoje neliko ruošiamų specialių projektų su dizaino ir rinkodaros kompanijomis, sumažinome dirbtuvių ir audiovizualinių pasirodymų kiekį. Ypatingą dėmesį norėjome skirti ir paties festivalio pateikimo formai, gamtosaugai, mūsų festivalio temai, tačiau tiek finansai, tiek darbo sąlygos neleido šį kartą visko įgyvendinti, kaip sumanėme ir kaip ruošėmės. Bet geros idėjos niekur nedingo ir tikimės tai įgyvendinti kitąmet.

O šių metų festivalyje, manau, svarbiausia ne tiek atlikėjai, konferencija ar kitos programos dalys, o studijuojančio jaunimo kūrybiškumas ir visuomenės laisvumas. Kviečiu visus pamatyti ir įvertinti, ar dalyvaujanti studentija turi ką pasakyti, kiek akademikai tinkamai nukreipia jaunus kūrybingus žmones, kiek patys kūrybiški žmonės yra atviri ir imlūs, ar sugeba domėtis ne tik savimi, bet ir kitais, pažvelgti į jų vidinę laisvę ir kūrybines išraiškas. Kad ir kokiu stiliumi, kokiomis medijomis tai darytų.