Neperžengti ribos

A.Eisimantui „Muzikinėje kaukėje“ teko įkūnyti itin skirtingus personažus: legendinės britų elektroninės muzikos grupės „Depeche Mode“ vokalistą Davidą Gahaną, lyriškąją Nelly Paltinienę ir ne mažiau ikoniškus vokiečių reivo ir technomuzikos karalius „Scooter“. Kad pasirodymai nenuviltų nei jo paties, nei žiūrovų, tenka įdėti daug širdies, neslepia aktorius.

„Šitas projektas be širdies iš viso nebūtų įmanomas. Kiek įdedi širdies – tiek ir personažas prie širdies. Sunkiausia – nepakliūti į spąstus, nes, atrodo, ai, lengva, šimtą kartų daryta, užsidėsi peruką – ir jau darbas baigtas. Iš tikrųjų kiekvienas personažas pareikalauja daug darbo, tik gal skirtingo. Su vienu reikia vokaliai stipriau dirbti, atrasti kokį nors panašumą, su kitu, atrodo, užtenka mažiau vokaliai dirbti, bet reikia daugiau pastangų atkartojant judesius, plastiką, charakterį“, – dalijasi jis.

„Muzikinėje kaukėje“ riba tarp tiksliai atkurto personažo ir jo parodijos kartais yra plonytė. Įkūnydamas N.Paltinienę A.Eisimantas laviravo ties šia riba, tačiau sėkmingai, sutiko projekto komisija.

„Mano profesija – kurti personažus. Yra atskiras parodijos žanras, tada ieškai kitų dalykų, o čia užduotis – kad tai nevirstų parodija. Ieškai tikrų detalių, psichologinių momentų, skaitai apie žmogų, kurį įkūniji. Kuo labiau įsijauti į personažą, tuo tikresnis jis būna, tuo mažiau reikia maivytis. Turi jausti ir saiko ribą: jei kažką apčiuopi, reikia stengtis, kad to nebūtų per daug, nes, susikoncentravus į vieną detalę, gimsta parodija. Parodija ir yra labai stiprus kai kurių būdo savybių iškėlimas į paviršių. Projekte reikia rasti būdo savybių, bet nereikia jų perspausti“, – pasakoja A.Eisimantas.

Kuo labiau įsijauti į personažą, tuo tikresnis jis būna, tuo mažiau reikia maivytis.

„Man, kaip aktoriui, tokia užduotis nesvetima, bet praktika su teorija ne visada draugauja, nors su N.Paltiniene lyg ir pavyko neperžengti raudonų linijų“, – priduria jis.

Neliečiamieji irgi paliečiami

A.Eisimantas atviras – kvietimas dalyvauti „Muzikinėje kaukėje“ jį patraukė dėl galimybės projektą išnaudoti kaip treniruočių aikštelę. „Ne kiekvienas aktorius turi galimybę sukurti po vieną personažą per savaitę, o čia yra tokia galimybė. Bagaže turėsiu dvylika naujų ir labai skirtingų personažų“, – pabrėžia jis.

„Ne tik šiame, bet ir kituose projektuose su baltu pavydu žiūriu į žmones, turinčius Dievo dovaną dainuoti. Aišku, prie tos Dievo dovanos reikia ir daug darbo įdėti. Nesu dainuojantis aktorius, bet šitas projektas suteikia progą ieškoti mokytojų ir papildomai mokytis. Dar kartelį pasiteisino taisyklė, kad talentas yra tik mažesnioji sėkmės dalis, o darbas – didesnioji. Kai turi tikslą, lengviau ir darbą atlikti, kitomis aplinkybėmis gal ir neprisiverstum eiti kažko papildomai mokytis“, – atvirauja aktorius.

Jis prisipažįsta, kad priimdamas iššūkį dalyvauti projekte labai gerai apsvarstė. „Labai puikiai įsivaizdavau, kas manęs laukia, todėl ir sprendimas nebuvo aklai priimtas. Kiekviena filmavimo diena man yra nemažas stresas, bet reikia perlipti per save. Nors visada, kaip studentui, atrodo, kad trūksta dar vienos dienos, dar geriau galėčiau padaryti, bet stengiuosi stresuoti proceso metu, iki kol prasideda filmavimas, kad tikrai padaryčiau daugiausia, ką galiu, o atėjęs į aikštelę nusiraminu, kad padariau, ką galėjau, o dabar reikia atsipalaiduoti ir pažaisti. Tai yra žaidimas, tai ne kokia nors olimpiada, kurioje atstovauji savo šaliai. Reikia, kad ir pačiam, ir žiūrovui būtų smagu“, – nė kiek neabejoja A.Eisimantas.

Kalbėdamas apie atlikėjus, jis sako manąs, kad yra tokių asmenybių, kurios yra neliečiamos. „Nes jie yra tokie unikalūs, kad geriau nekišti prie jų nagų, niekas nepadarys už juos geriau, nereikia dainuoti jų dainų. Bet šitas projektas leidžia tai padaryti – gauni tokį atlikėją ir turi jį įkūnyti. Taip net ir neliečiamieji šiame projekte būna paliesti. Kartais geriau, kartais blogiau sekasi, neįmanoma, kad visada pavyktų vienodai gerai“, – sako aktorius.

„Freddie Mercury, mano galva, yra neliečiamas. Žiūrovas vis tiek žiūri ir vertina: nepanašus balsas, nepanašūs judesiai, išvaizda, bet čia juk negali sukurti visiško klono – kai kurių atlikėjų balso tembro neįmanoma atkartoti“, – išskiria jis ir priduria, kad šis „Muzikinės kaukės“ sezonas bus labai stiprus, nes visi dalyviai labai atsakingai ruošiasi pasirodymams.

„Michaelą Jacksoną irgi tūkstančius kartų bandyta atkartoti ir labai retai šie bandymai būdavo geri, bet gal šiemet kam nors pasiseks“, – intrigą palieka A.Eisimantas.

Antgamtinė galia

Ne pirmus metus kitoje „Muzikinės kaukės“ pusėje – komisijos gretose – esanti televizijos ir radijo laidų vedėja Livija Gradauskienė sako, kad su kiekvienu laidos sezonu dalyviams vis stipriau pavyksta sukurti ypatingų įsikūnijimų: „Aišku, vieniems geriau sekasi vokaliniai dalykai, kitiems – aktoriniai, bet, nori nenori, kartelė kyla, ir žmonės, tikriausiai, atranda savyje vis daugiau potencialo, talento, drąsos, matydami, kaip kitiems pasiseka. Nebūtinai tai turi būti žinoma žvaigždė – kartais ir jauniems atlikėjams pavyksta taip nustebinti, kad pribloškia, arba žmonės, kurie vaidina, bet nedainuoja, ir mes pirmą kartą išgirstame, kaip jie sugeba dainuoti.“

Projekto užkulisiuose atmosfera visada labai draugiška. „Kiek pastebiu, visi labai susidraugauja, palaiko vienas kitą, nori pratęsti buvimą kartu net ir po filmavimų. Aišku, vieni žmonės prieš pasirodymus nori labiau susikaupti, kiti kaip tik labai noriai bendrauja, bet daug kas po sezono liūdi, kad viskas baigėsi, sako, varom kur nors, važiuojam baliavoti!“ – juokiasi L.Gradauskienė.

Visi serga vieni už kitus – gal dėl to, kad niekas neiškrenta iš projekto. „Kažkas visada laimi, bet visi išlieka kartu iki paskutinės laidos, visada gali kurti, ir tas neiškritimo momentas man labai patinka“, – neslepia komisijos narė.

„Geriausia dalis yra tie įsikūnijimai, kur, atrodo, žmogų antgamtinė galia apima. Tu nesupranti, kaip staiga iš vieno žmogaus į kitą pavirsta, su visai kita išraiška, kūno kalba, kitu balsu, kita asmenybe. Tokios metamorfozės yra tiesiog pribloškiančios. Tu negali patikėti. Nemeluosiu, man daugelį kartų užkulisiuose buvo, kad sutinku žmogų, kuris jau pasiruošęs, su grimu, su kostiumu, ir aš žinau, kas šį sezoną laidoje dalyvauja, bet aš neatpažįstu. Kalbame kalbame, po minutės: „Ai, čia tu!“ – pasakoja L.Gradauskienė.

Džiaugsmas – užkrečiamas

Žavingiausia, kai dalyvis, kaip sako pati L.Gradauskienė, „pagauna kaifą“. „Taip, reikia daug dirbti. Bet kaip smagu, koks tai ypatingas įvykis, nes kada gi gyvenime tapsi visiškai neatpažįstamas, galbūt net ir lytį laikinai pakeisi? Kai žmonės pradeda džiaugsmingai tai daryti, visa energija spinduliuoja, tada gali ir neatitikti 100 proc., bet tas kūrybinis džiaugsmas, kuris veržiasi iš žmogaus, labai matosi“, – iš patirties žino ji.

Žmonės įdeda labai daug darbo ir talento, visais visada labai žaviuosi.

„Jei žmogus daro per kraują – o ir per kraują pavyksta puikių pasirodymų – dažnai pritrūksta polėkio. Visada reikia žaismingumo, atsipalaidavimo ir įvyksta kažkas dieviško. Va, Tadas Gryn, tikriausiai, šį sezoną yra labiausiai atsipūtęs, kaifuoja nuo to, ką daro, taip ir mus, ir žiūrovus užkrečia kūrybiniu džiugesiu. Labai smagu žiūrėti ir į visus kitus. Žmonės įdeda labai daug darbo ir talento, visais visada labai žaviuosi“, – pabrėžia L.Gradauskienė.

Ji pati sako nesvarstanti galimybės išbandyti save dalyvės amplua. „Aš tikrai nesu tokia gabi, nes čia reikia labai daug savybių, reikia būti ir geru aktoriumi, ir geru dainininku. Sakyk, ką nori, tačiau būna taip, kad nors ir labai geras aktorius, bet jei jo stiprioji pusė – ne dainavimas, jam visada bus truputėlį sunkiau. Jei žmoguje tokie palankūs vėjai susiklosto, kai talentas vaidybinis ir balsą sugeba puikiai valdyti, gimsta stebuklai. Labai myliu šitą projektą“, – sako L.Gradauskienė.

Jei vis dėlto tektų įsikūnyti į kokį nors atlikėją, ji teigia, kad veikiausiai nenorėtų išbandyti primadonos vaidmens. „Nors kažkada „Radiocentro“ gimtadieniui teko įdainuoti Džordanos Butkutės dainą šiek tiek pakeitus žodžius – tai buvo linksmas linkėjimas. Muzikantai, kurie buvo šalia, klausė, ar čia Dž.Butkutė taip įdainavo. Sakau: „Ne, čia aš.“ Aišku, tai buvo vienkartinis ir momentinis nuotaikos pagavimas“, – šypsosi L.Gradauskienė.