FC Baseball – kiek kitokio skambesio, karantino metu gimęs muzikanto projektas, kuriuo jis pristato savo kūrybą lietuvių kalba. Interviu Tautvydas atskleidžia, kad vis dėlto nepavyko atitolti nuo savęs ir Junior A būdingo asmeniško, biografinio pasakojimo, bet labai džiaugiasi nauju skambesiu, kūryba ir muzika, kurioje gyvena.
– Kaip atsirado FC Baseball?
– Buvau pavargęs nuo visų Junior A reikalų. Kai Junior A išaugo, viskas tapo dideliu projektu... Buvo jausmas, kad muzika tapo ketvirtaeiliu dalyku ir labai buvau išsiilgęs tiesiog sėdėti ir rašyti dainas. Jutau, kad karantinas yra geras laikas išbandyti kažką naujo, pasičiupau gitarą ir pradėjau rašyti. Tada pagalvojau – gal nutolti nuo Junior A dar toliau ir pradėti rašyti lietuviškai, nes niekada nebuvau bandęs to daryti? Taip prasidėjo FC Baseball.
– Esi pagalvojęs, apie ką bus šis projektas, kokią žinutę ar istoriją jis pasakos?
– Aš nesugebu nutolti nuo savęs paties. Junior A visada buvo mano gyvenimo istorijos, kurios kartais susipindavo su fantastiniais dalykais. Manau, kad ir FC Baseball norom nenorom yra tarsi mano biografija dainose. Žinoma, instrumentuotė kitokia, bet labai džiaugiuosi, kad niekas neužblokuoja kelio dainai. Kai kuri elektroninę muziką, yra labai daug kintamųjų – sintezatorių garsai, būgnų tekstūros (jų gali būti milijonas skirtingų rūšių)... Su FC Baseball norėjosi viską grąžinti į pradinę muzikos stadiją – akordai, melodijos, žodžiai... O žinutė tokia pat, kaip ir mano gyvenimo, – bandyti kažkur rasti laimę ir būti šiame pasaulyje kuo sklandžiau. FC Baseball man yra apie dainas. Svarbiausia – pati daina, o ne triukai aplinkui.
Aš nesugebu nutolti nuo savęs paties. Junior A visada buvo mano gyvenimo istorijos, kurios kartais susipindavo su fantastiniais dalykais. Manau, kad ir FC Baseball norom nenorom yra tarsi mano biografija dainose.
– Kuo skiriasi Junior A ir FC Baseball projektai? Kuo tu kitoks šiame projekte?
– Pradžioje norėjau, kad FC Baseball būtų mažiau asmeniškas, nes prieš pat Junior A pauzę surengiau keletą didelių koncertų ir jausmas buvo pusiau siurrealus – stovi ant scenos ir matai labai daug žmonių, jie dainuoja dainas su tavimi ir gal nesusimąsto, kad jose – liūdni momentai, kuriuos aprašiau. Tiesiog, kai kažkoks meninis projektas pasiekia tam tikrą populiarumo kartelę, nesvarbu, koks turinys būtų, – viskas tampa pramoga. Atsimenu, stovėjau scenoje ir mąsčiau, kad jei kurčiau kitą muzikinį projektą, stengčiausi apie tuos dalykus kalbėti pasitelkdamas daugiau meninės išmonės, o ne tiesiog papasakoti. Tai buvo mano bandymas, bet jau iš keleto žmonių girdėjau, kad vis tiek viskas labai asmeniška. Idėja buvo būti mažiau asmeniškam, bet išėjo, kaip visada (šypsosi).
– Tau tai – projektai ar tavo asmenybės dalys, t.y. alter ego?
– Gal alter ego nėra taip baisu, bet žodis „projektas“ man turi negerą šleifą. Man visada atrodė užsiimti projektais kažkaip nedora (juokiasi). Alter ego man simbolizuotų tai, kad susikūriau vieną personažą – Junior A, o tada kitas mano alter ego yra FC Baseball. Nė viename projekte nieko specialiai nekūriau. Alter ego tarsi turėtų būti išgalvota, bet čia jokių vaidmenų nebuvo. Man Junior A visą laiką buvo tas paauglys, kurio nepavyko iš savęs išgyvendinti. Pirmą dainą išleidau 25-erių, kai paauglystė turėtų būti jau pamiršta arba bent imama pamiršti, o manyje ji vis dar vešėjo – mėgau dalyvauti įvairiausiuose vakarėliuose, gyvenimo būdas nebuvo labai rimtas. Junior A buvo su daugiau paaugliškų destructionų. Laikui bėgant, tarsi radau tą ramybę, o FC Baseball yra tai, kaip jaučiuosi šiandien. Turbūt tai įamžina skirtingus mano, kaip žmogaus, gyvenimo etapus.
Tautvydas Gaudiešius
– Pasakoji, kad nuo Junior A kuriam laikui atsitrauki, nes atitolai nuo muzikos ir dainos tarsi nebebuvo svarbiausia, o šalia muzikos atsirado daugybė kitų dalykų. Gal tai tiesiog muzikos verslas? Galbūt išsisklaidė iliuzija, kad muzikoje to verslo nėra?
– Suprantu, apie ką kalbi, ir čia labai daug tiesos. Aš suprantu, kad muzika yra verslas, bet galbūt turėjau šiek tiek kitokį įsivaizdavimą, kaip viskas atrodo iš vidaus. Pats net nepajutau, kad jau ketverius metus gyvenu tik iš muzikos. Tai yra fantastiška, bet ta verslo dalis... Bent iš manęs ji pavagia labai daug. Norėtųsi geriau atskirti kūrybą nuo verslo. Muzikos verslas, matyt, vienas keistesnių dalykų pasaulyje, nes jame susipina ego dalykai, finansai, kūryba ir kartais visuose tuose posūkiuose pasimeta draugystės. Džiaugiuosi, kad vėl radau saugią salą, nes būtent taip dabar jaučiuosi pasirinkęs FC Baseball pseudonimą. Junior A buvo finansiškai sėkmingas projektas, bet aš niekad to nedariau dėl finansinių dalykų ir dabar nedarau. Tikiu, kad kai atiduodi visą save, žmonės tai jaučia. Vieno dalyko tikrai nesuvaidinsi – tai to įdirbio – ar tau rūpi, ar nerūpi ir kaip tu žiūri į tai, ką darai. Tikiu, kad, atiduodamas viską, ką galiu, kaip FC Baseball, ir kurdamas muziką taip, kaip noriu ją kurti, esu dar vieno sėkmingo projekto starto pozicijoje.
– Pristatydamas FC Baseball sakai, kad tai karantino metu Plungėje gimęs projektas, bet apie pavadinimą girdėjau skirtingų istorijų. Tau pavadinimai nesvarbu? O galbūt pasąmonėje vis dėlto ieškojai pseudonimo?
– Sakyčiau, abu dalykai. Man pavadinimai tikrai nesvarbu. Visada prisimenu „The Jam“ lyderio citatą, kad ne pavadinimas yra svarbu, o tai, ką tu nuveiki kaip nors pasivadinęs. Jei būčiau šį projektą pavadinęs „Sausainis“, jis nebūtų nė kiek mažiau meniškas, melodingas ar muzikalus. Pavadinimas, kad ir kaip būtų, yra žodis. Vieni žodžiai man yra gražūs, kiti – negražūs. Pseudonimą FC Baseball mintyse įsivaizduodavau parašytą ant plakato ir man atrodė labai gražiai. Tik paskui atsirado versijos. Futbolo komanda „Beisbolas“ – tai oksimoronas su nuoroda į sportą. Aš visą laiką meną gretinu su sportu, nes tiek vienas, tiek kitas, pasiekęs kažkokį aukštą lygį, yra kažkaip spiritualu, nors jie ir labai priešingi dalykai. Kai įrašai dainą ir nori ją paleisti, reikia kažkaip pavadinti ir sukasi kažkoks žodžių junginys, todėl pavadini, o paskui žmonės iš šono arba tu pats pasąmonėje imi ieškoti tų paaiškinimų. Manau, kad trijuose interviu papasakojau skirtingas istorijas, kodėl šis dalykas vadinasi FC Baseball (šypsosi)...
– Kalbėdamas apie naują pseudonimą, kūrybą ir gyvenimą dažnai mini disonansus, priešingybes ir kontrastus. Kuo jie svarbūs ir ką suteikia tavo kūrybai?
– Labai smagu pasakoti istorijas kontrastų principu. Tai puiki lyrinė priemonė istorijai papasakoti, o ir visas gyvenimas toks. Pavyzdžiui, šiandien pabaigiau naujo FC Baseball albumo paskutinę dainą. Pradėjau jį rašyti prieš mėnesį ir parašiau trylika dainų, galvoju, sausį pradėsiu jas įrašinėti. Nuėjau pas Jokūbą apie tai pasišnekėti ir ten sulaukiau labai nemalonaus skambučio. Buvau toks laimingas ir... Visur yra tos priešpriešos – geri dalykai keičia blogus, blogi keičia gerus... Kol dalykai vyksta – reikia džiaugtis.
– Viename interviu atskleidei, kad „Lùna“ pirminis pavadinimas buvo „Sugedę šviesoforai“. Kokia istorija ten slypi?
– „Sugedę šviesoforai“ iš tikrųjų yra žodžiai iš dainos „Dvylika“ : „...Sugedę šviesoforai visad raudoną rodo...“ Tada pagalvojau, kad labai daug dėmesio tenka vienai dainai, ir tai pasirodė nesąžininga. Dar buvo pavadinimas – „Tikros išgalvotų personažų istorijos“. Jau ketinau taip ir pavadinti albumą, bet ruošėme viršelį ir pavadinimas pasirodė per ilgas. Kadangi aš į pavadinimus žiūriu taip, kaip į juos žiūriu, tai pavadinome „Lùna“ (juokiasi). Man tai tiesiog yra labai gražus žodis ir taip gimė „Lùna“ (šypsosi).
– Debiutinį FC Baseball albumą „Lùna“ kūrėte dviese su kompozitoriumi Jokūbu Tulaba, kurį minėjai. Kiek užtruko ir kaip vyko procesas nuo pirmų idėjų karantine Plungėje iki paskutinių detalių studijoje?
– Būdamas Plungėje parašiau šešiolika ar aštuoniolika dainų. Nusiunčiau jas Jokūbui ir, kai grįžau į Vilnių, mes jas įrašėme. Rašiau dainas gal du mėnesius, o įrašinėjome dar porą... Viskas truko apie penkis mėnesius nuo pradžios iki pabaigos.
Tautvydas Gaudiešius
– Sakyčiau, greitai...
– Aš daug dirbu (šypsosi). Man labai patinka rašyti. Rašymo procesas man yra malonumas, o įrašinėjimas – kita to dalis. Prisijungia Jokūbas ir smagu kartu įrašinėti dainas, bet kol kuri – gali keisti šimtą vieną kartą ir niekas nesupras, nesužinos. Įrašinėjant dainas prasideda atsakomybės momentai, kurie yra sudėtingi, ir kai sprendimų reikia priimti daug per gana trumpą laiką, tai vargina. Tas kūrybinis nuovargis nėra labai smagi dalis.
Žmonės sako: „Tautvydai, tu rašai per daug dainų“ arba „Kaip reikia tavimi tikėti, kai parašai dvidešimt dainų per mėnesį. Neįvyksta tiek dalykų per mėnesį“. Mano galva, įvyksta, tiesiog žmonės nepastebi. Aš norėčiau jų nepastebėti, bet pastebiu ir man tada lengva rašyti. Dažniausiai rašau rytais, nes atrodo dar labai daug sapno yra galvoje. Sapnuose vyksta antras gyvenimas, jei sugebi užmigti.
– Apie ką yra „Lùna“?
– Nežinau. Parašau dainą, o tada bandau suprasti, kas čia buvo ir kas tam darė įtaką. Žinau tiksliai, kad daina „Dvylika“ yra apie mano vaikystę. „Kai oras atšils“ daug kam atrodo karantininė daina. Kai oras atšils – nebereikės dėvėti kaukių, baigsis karantinas... Nors apie tai nemąsčiau, kai rašiau, bet gražiai susišaukia. „Dalija“, be abejo, yra apie Daliją. Yra labai daug biografinių momentų ir yra dalykų iš sapnų.
– Tai tavo pirmi kūriniai lietuvių kalba. Sunkiau rašyti lietuvių kalba ar vis dėlto lengviau ir paprasčiau?
– Tikrai lengviau. Pradžioje sakiau, kad nėra skirtumo, bet dabar visai neseniai prisėdau rašyti angliškai ir supratau, kad jau esu pajautęs lietuvių kalbos ritmą. Man trisdešimt metų. Rašau nuo šešiolikos. Pirmus trylika su puse rašymo metų rašiau tik anglų kalba ir ji man buvo priimtina, skirta rašyti. Kai pabandžiau rašyti lietuviškai, prireikė šiek tiek laiko permąstyti, kaip vyksta pats rašymo procesas, bet labai gera rašyti lietuvių kalba. Ji tikrai labai graži ir rašyti ja labai smagu.
– Įrašuose nemažai instrumentų partijų sukurta kompiuteriu, bet esi užsiminęs apie grupę ir klipe „Kai oras atšils“ jau matome muzikantus. Tai jau naujos grupės nariai?
– Norėčiau galvoti, kad grupės nariai. Vienas iš jų yra Jokūbas, su kuriuo mes ir įrašėme albumą, todėl jis dainas žino puikiai. Kitas gitaristas yra Tadas. Mes abu esame plungiškiai ir Tadas prieš daug metų buvo kambaryje, kai pirmą kartą prie kitų žmonių pagrojau ir padainavau dainą. Tadas mane atsimena dar iš tų laikų, kai neturėjau nė vienos dainos, o dabar turiu septintą savo išleistą albumą ir dar gal dešimt neišleistų. Jie mane puikiai pažįsta. Manau, kad Tadas ir Jokūbas gros grupėje, dar prijungsime būgnus ir, kai vėl bus galima išbėgti į lauką, lipsime į sceną.
– Kada norėtum turėti tą visos sudėties grupę? Kokio dydžio ji būtų?
– Norėčiau, kad ji būtų kuo didesnė. Manau, smagu, kai tavo muziką atlieka daug kitų muzikantų. Pradžioje būsime keturiese, o paskui gal atsiras dar žmonių. Man atrodo, kad bus daug visko (šypsosi).
– Jau veikiausiai sulaukei ir gerbėjų įvertinimų. Kaip jie priėmė FC Baseball ir debiutinį albumą?
– Vienareikšmiškai – gerai. Gavau labai daug žinučių iš labai plataus spektro žmonių, nustebino. Gavau atsiliepimų iš įvairių meno kolektyvų vadovų, rašo ir paaugliai. Smagu, kad kažką darai nuoširdžiai, iš visų jėgų, ir žmonės įvertina. Tik liūdna buvo, kad, planuojant pristatymo koncertus, prasidėjo antrasis karantinas, todėl negalėjome, kaip sakoma, išbėgti į aikštelę. Tačiau dabar įrašysime dar trylika kūrinių, bus dar daugiau gerų dainų ir tas debiutinis koncertas turėtų atrodyti fantastiškai (šypsosi).
– Ar tikėjaisi, kad gerbėjai taip priims?
– Aš retai ko tikiuosi (šypsosi). To nesukontroliuosi ir niekada negali padaryti daugiau negu maksimumas. Sekti muzikines tendencijas – kaip atrodo dainų topai ir kas dabar yra populiaru – man niekada nebuvo įdomu. Tiesiog džiaugiuosi, kad vėl radau ramybę kurdamas muziką, ir tikiu, kad žmonės, kurie klauso ir kuriems rūpi, džiaugiasi kartu su manimi.
– Esi užsiminęs, kad norėtum, jog šis albumas būtų išleistas vinilinės plokštelės pavidalu. Bus?
– Šiandien kaip tik klausėmės vinilo masterių ir turėjome juos patvirtinti arba sukritikuoti. Sukritikavome labai ir dabar darysime naujus. Reikia labai daug žingsnių, kad išleistum vinilinę plokštelę, bet dirbame prie to. Bus, bet dar negaliu pasakyti, kada.
– Esi sakęs, kad „Muzika tapo langu, kaip nebūti čia. Kaip būti kažkur kitur“ ir randi joje ramybę... Kas dar tau teikia tokį jausmą?
– Visai neseniai nuvažiavau prie jūros ir ėmė lyti, todėl važiavau atgal į Vilnių ir pagalvojau apie tai, kad dabar tie skirtingų polių vaidmenys mano gyvenime apsikeitė. Nebebėgu nuo realaus pasaulio. Aš trejus ar ketverius metus neturiu įprasto darbo – tik muziką. Nebendrauju su žmonėmis, su kuriais nenoriu bendrauti. Nekalbu apie dalykus, apie kuriuos nenoriu kalbėti. Gyvenu tarsi muzikinėje saloje. Dabar tas realybės momentas yra nuvažiuoti prie jūros, dvi valandas pabūti, apsisukti ir išvažiuoti...
Naujausi komentarai