Jaunas ir su karūna

"Jau buvau atsisveikinęs su scena ir sakiau, kad visą gyvenimą buvau princas, o dabar jau esu karalius ir auginsiu savo mažąjį princą. Bet šitas statusas manęs nepalieka ir praėjus porai metų vėl esu princas – jaunas ir daug žadantis", – po baleto "Kita Pelenės istorija" premjeros šypsodamasis kalbėjo N.Juška.

Baleto primarijus šoka jau 23 metus. Jis prisimena, kad pirmasis spektaklis dar mokykloje ir buvo "Pelenė", kurioje N.Juška jau tada princą šoko. "Praėjus daugiau nei 20 metų vėl šoku princą. Ši specialybė man neleidžia pasenti – esu amžinas princas", –  šmaikštauja N.Juška.

Kaip sako pats šokėjas, šiandien šis princas yra daugiau subrendęs, daugiau žinantis, daugiau gyvenimo matęs ir patyręs. Ir, žinoma, spektaklių pastatymai yra visiškai skirtingi. "Tai yra klasika – sudėtinga, kai daug metų to nedariau. Jau prieš kelerius metus sakiau, kad klasikos nebešoksiu, nes ir kojos patyrusios daug traumų, ir metai nebeleidžia. Bet dėl didelio noro ir pastangų vėl šoku", – sako jis.

Neįtikėtinas užtaisas

N.Juška pripažįsta, kad scena yra narkotikas, kurio atsisakyti labai sunku. "Kai subręsti scenai, – aiškina Nerijus, – žinai, ką kiekvienu judesiu nori pasakyti, ką nori žiūrovui perteikti. Jų aplodismentai ir yra pagrindinis narkotikas. Jų plojimai, spindinčios akys ir emocija yra neįtikėtinas užtaisas."

Baleto primarijus sako, kad jo aistra baletui prasidėjo nuo ankstyvos vaikystės, kai dar visai mažas ant pirštų galų vaikščiojo, ir tėvai, tai įvertinę, išleido į baletą.

"Kiek sunkumų, kiek operacijų patyriau – daugiau nei dešimt, ir po kiekvienos operacijos daktarai sakydavo, kad daugiau nebešoksiu. Bet vis atrasdavau jėgų ir net sunkiausiais momentais nesuabejodavau, kad pasirinkau ne tą specialybę", – užsispyrimo neslepia N.Juška.

Tačiau vyras mąsto kritiškai ir supranta, kad dabar kiekvienas pasirodymas gali būti paskutinis, nes trauma galėtų lemti karjeros pabaigą.

Jis sako, kad pirmoji baleto svajonė, kuri išsipildė, buvo vaidmuo "Spragtuke" ir sušokti "Don Kichote" Bazilį. "O žiūrovams labiausiai įstrigęs spektaklis, kuriame šokau sirtakį, yra "Graikas Zorba". Bet profesionalai į kiekvieną vaidmenį žiūri rimtai. Niekada net negalvojau, kuris spektaklis ar vaidmuo yra mano mėgstamiausias", – į praėjusius karjeros etapus grįžta N.Juška.

Perduoti žinias

Jau septynerius metus jis turi savo baleto ir šokių mokyklas Kaune ir Vilniuje. Šiuo keliu pasuko, kai karjera tapo neprognozuojama. "Dėl operacijų pradėjau galvoti: jeigu aš vieną dieną tikrai negalėsiu šokti, ką tada darysiu? Nesinori eiti į turgų ar dirbti pagal specialybę, kurioje nieko nenusimanau", – kalba šokėjas.

"Aš visą gyvenimą esu atidavęs šokiui, norisi savo žinias perduoti kitiems. Esu šokęs didžiausiose pasaulyje scenose, žinau, kaip vaikas turi elgtis, kad čia pasiektų rezultatų. Man norisi savo patirtį perduoti vaikams ir taip iš dalies išlikti scenoje kartu su jais, o ne eiti griovių kasti", – apie siekius ruošti jaunąją kartą pasakoja N.Juška.

Dabar baleto primarijus dirba ne tik su vaikais, lankančiais baletą, bet ir dailiojo čiuožimo, pramoginių šokių šokėjais, nes visose šiose srityse reikalinga klasika, baletas ir plastika.

"Man patinka dirbti su vaikais ir matyti rezultatus, kai jie išvyksta į konkursus ir juose laimi. Tu žinai, kad tavo darbas nenueina veltui. Tas jausmas, kai tavo mokiniams šokant scenoje ploja žiūrovai, yra toks pats, lyg tau šokant scenoje plotų", – atvirauja N.Juška.

Gyvenimas dabar taip sudėliojo, kad turiu ir berniuką, ir mergaitę. Kaip bus vėliau – matysime. Dabar esame labai laimingi.

Reikia brandos

Ilgus metus svajonių jaunikiu tituluotas šokėjas išduoda, kad viengungio gyvenimą anuomet rinkosi ne dėl pramogų ar galimybės niekam neįsipareigoti, bet todėl, kad ieškojo vienintelės moters. "Aš nesimėtau: jausmai yra jausmai. Renkiesi žmogų visam gyvenimui. Ieškojau savo medalio pusės. Tikrai manau, kad geriau yra būti vienam nei su bet kuo. Vieni randa anksčiau – su tuo juos ir sveikinu, o aš radau dabar ir esu laimingas", – džiaugsmo sukurta šeima neslepia N.Juška.

Vyras sako, kad žmona Agnė jį žavi viskuo. "Tai yra nepaaiškinami dalykai: yra trauka, ji jauna, graži, protinga. Visapusiška moteris. Tai yra žmogus, kurį aš tiesiog jaučiu ir nereikia čia jokių paaiškinimų", – netuščiažodžiauja N.Juška.

Jis neabejoja, kad šeimos kūrybai reikia brandos. "Duok Dieve, sėkmės jauniems sutuoktiniams, bet aš norėjau pribręsti tam reikalui. Tai ne šiaip sau žingsnis", – neabejoja Nerijus.

N.Juškos svajonė dar mokykloje, kai galvodavo apie savo šeimą, buvo turėti sūnų, kartu su juo sportuoti, viską meistrauti. "Paskui, atidarius baleto mokyklą ir pamačius šimtus mažųjų balerinų, tikrų angeliukų, pradėjau galvoti, kad noriu mergaitės. O gyvenimas dabar taip sudėliojo, kad turiu ir berniuką, ir mergaitę. Kaip bus vėliau – matysime. Dabar esame labai laimingi, svajonės išsipildė, bet gal kada nors mąstysime ir apie trečią, ir apie ketvirtą vaiką – kas ten žino", – svarsto N.Juška.

Namie niekada nešoka

Daug kas įsivaizduoja, kad N.Juška yra baleto primarijus ne tik scenoje, bet ir už jos ribų, namuose. Šokėjas sako, kad nei kadaise naktiniuose klubuose, nei namuose nešoka. "Tai yra mano darbas, už jo ribų, namuose, aš noriu kojas ištiesti. Va mano sūnus kojas kilnoja, muziką išgirdęs šoka be sustojimo, atrodo – guminis vaikas. Nežinau, gal ir eis mano pėdomis", –  pasakoja jis.

N.Juška sako, kad namuose dabar, esant dviem mažiems vaikams, tik spėk suktis. Scenos vyras yra labai žemiškas ir grįžęs po darbų padeda žmonai įvairius namų ruošos darbus nudirbti, vaikus auginti.

"Su žmona intensyviai triūsiame: reikia ir namus sutvarkyti, ir su vaikais užsiimti, ir pasivaikščioti išeiti. Žmona išvis lyg išprotėjusi – aš bent į darbą išeinu, o ji su dviem vaikais viena lieka. Aš stengiuosi grįžęs ištempti šeimą iš namų, kur nors pabūti", – pasakoja neseniai antrą kartą tėčiu tapęs vyras.

Jis kartu su žmona labai mėgsta keliauti, savaitgaliais stengiasi kur nors išvažiuoti, pas tėvus nuvykti ar šiaip pailsėti. "Kai gimė pirmagimis Pauliukas, vos jam sukako pusantro mėnesio, prasidėjo kassavaitinės kelionės, kartais – net po kelis sykius per savaitę, į Klaipėdą. Tada delfinų projekte dalyvavau. Agnė taip pat buvo įtraukta į projektą, dainavo, todėl galvojome, kaip kartu rengti pasirodymus. Buvo daug veiklos. Paulius, galima sakyti, augo delfinariume ir dabar, per televiziją pamatęs delfinus, labai susidomėjęs stebi", – prisimena N.Juška.

Nesigaili dėl kitokios vaikystės

Baleto profesionalas sako, kad šeima yra pagrindinė jo vertybė. Vyras pripažįsta, kad kol jos nebuvo, visada sakė, kad darbas ir šokiai, karjera jam yra viskas. "Gyvenimas taip lėmė, kad turiu ir karjerą, ir šeimą – kas gali būti geriau?" – šiandien šypsosi Nerijus.

Nuo devynerių N.Juška augo faktiškai vienas Vilniuje, kadangi pradėjo mokytis M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Jis sako, kad išties gaila, jog šeima nedaug tradicijų jam perdavė. "Gyvenau internate, o tėvai – Telšiuose. Iš šeimos ypatingų tradicijų neperėmiau, nes tėvus matydavau tik per didžiąsias šventes", – prisimena baleto šokėjas.

Visapusiška moteris. Tai yra žmogus, kurį aš tiesiog jaučiu, ir nereikia čia jokių paaiškinimų.

"Užtai Agnė turi iš savo šeimos daug tradicijų – kaip šventes kartu švęsti, kaip susiburti, palaikyti ryšius su gimine. Gailiuosi, kad mano šeimoje taip nebuvo. Dabar aš skatinu Agnę, kad mes važiuotume ir važiuotume pas jos tėvus, nes jie yra nuostabūs uošviai, visai ne kaip iš anekdotų", – šypteli N.Juška.

"Kiekviena šeima kuria savo tradicijas, o mūsų jaunoje šeimoje viskas dar tik prasideda. Man svarbiausia, kad šeimoje visi būtų laimingi, o vaikai džiaugtųsi vaikyste. Aš negaliu skųstis savo vaikyste, bet dabar, kai nėra tėvų, man labai gaila, kad per mažai laiko praleidau su jais – vis dėlto tada ir mus skyrusį atstumą nebuvo lengva įveikti. Todėl Agnei sakau, kad turime kuo daugiau laiko praleisti su jos tėvais", – atvirauja N.Juška.

Šokėjui teko dalia anksti užaugti, mat dar vaikas, gyvendamas toli nuo tėvų, turėjo pats pasirūpinti savo gyvenimu: skalbtis drabužius, tvarkyti kambarius, gamintis maistą. "Nuo devynerių buvau visiškai savarankiškas, bet aš tikrai nesigailiu dėl ne visai tokios, kaip kitų, vaikystės, – kalba Nerijus. – Aš buvau užprogramuotas, ką  darysiu, kokia bus mano karjera, ir mes, šokėjai, tikrai turėjome vaikystę."