Nauji karaliaus Artūro žygiai ir kalavijo legenda (recenzija)

Šviesa viduramžių tamsybėse

Karalius Artūras pirmą kartą paminėtas dar 800-aisiais metais užbaigtoje lotynų kalba parašytoje kronikoje. O pirmasis jau išplėtotas žmonių pamilto valdovo gyvenimo aprašymas pasirodė "Britanijos karalių istorijoje", kurioje be rimtų faktų aprašymo buvo ir žmonių iš kartos į kartą perduodamų padavimų atgarsių bei folkloro elementų. Visą šį paveldą kruopščiai surinko buvęs riteris Thomas Mallory ir XV a. viduryje paskelbė knygoje "Artūro mirtis", kuri greitai tapo britų riterių romanų sąvadu ir vadinamojo "Artūro ciklo" pasakojimų enciklopedija.

Kilnumas, garbė ir ištikimybė išmintingojo valdovo puoselėjamai valstybei buvo laikomi svarbiausiomis vertybėmis.

Istorijos apie karalių Artūrą yra graži šviesos salelė viduramžių tamsybėse – tikras Avalono įsikūnijimas: taip keltų mitologijoje buvo vadinama žmonėms nepasiekiama "palaimos sala", kurioje spindi perregimi stiklo rūmai, o ant obelų auga nemirtingumą dovanojantys vaisiai. Buvo manoma, kad Avalone sustoja laikas ir amžinai karaliauja jaunystė.

Toks dabartiniam žmogui atrodo iš legendų apie karalių Artūrą ir jo apskritojo stalo riterius pažįstamas idealistinis pasaulis, kuriame kilnumas, garbė ir ištikimybė išmintingojo valdovo puoselėjamai valstybei buvo laikomi svarbiausiomis vertybėmis.

Kova prieš piktąjį tironą

Nors istorikai linkę manyti, kad Artūras yra anų laikų trijų istorinių asmenybių kolektyvinis portretas, paprastiems žmonėms labiau imponuoja mistinė šio personažo kilmė, panaši į senosios Graikijos mitologinių didvyrių istoriją. O ji teigia, kad karalius Artūras buvo vienintelis Britanijos žemių aukščiausiojo valdovo Uterio Pendragono sūnus, kurį pagimdė Kornvalio hercogo žmona Igreinė, kai žlugo jos tikrojo vyro bandymas iš teisėto karaliaus atimti valdžią. Tokią būsimų įvykių eigą gerokai anksčiau išpranašavo burtininkas Merlinas, kuris užaugino Artūrą ir išmokė visokių paslapčių. Vėliau Artūro gyvenime svarbų vaidmenį suvaidino dvi moterys: jo sesuo fėja Morgana ir narsi gražuolė Gvineverė.

Naujojo filmo siužeto pagrindą sudaro jaunojo Artūro ir jo šalininkų kova prieš piktąjį tironą Vortigerną, nužudžiusį Artūro tėvus ir užgrobusį sostą. Nors tikrų žinių apie karalių Artūrą nedaug, o štai iš žilos viduramžių senovės mus pasiekusių mitų ir legendų per akis, naujojo filmo autoriams tai tik į naudą: vadinasi, galima fantazuoti kiek leidžia vaizduotė ir nebijoti rūstaus istorikų pasmerkimo. Tik dabar jau būtina pasistengti, kad nenusiviltų "Žiedų valdovo" bei "Sostų karų" epopėjas pamėgę žiūrovai.

Chuliganas nusitaikė į senovės mitus

Nereikia ilgai įrodinėti, kad du Guy'aus Ritchie filmai "Lok, stauk arba šauk" (1998 m.) ir "Vagišiai" (2000 m.) triukšmingai įsiveržė į kriminalinio kino pasaulį ir net privertė pasislinkti šioje teritorijoje ilgam įsitvirtinusį Quentiną Tarantiną.

Po vedybų su popdievaite Madonna režisierius G.Ritchie padarė žmonai vestuvinę dovanėlę ir specialiai jai sukūrė melodramą "Nublokšti" (2002 m.), kurioje nuostabaus grožio Viduržemio jūros saloje keistokomis aplinkybėmis atsidūrė išpaikusi turtuolė ir jaunas italų žvejys. Siužetas buvo nukopijuotas nuo itališko filmo ir skyrėsi nuo originalo kaip diena ir naktis. Be to, tapo aišku, kad melodrama – ne G.Ritchie stichija.

Jam kur kas geriau sekasi kriminaliniai veiksmo trileriai. Čia vyrukas jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Vėliau sukurti "Revolveris" (2005 m.) ir "Rokenrola" (2008 m.) grąžino "sūnų paklydėlį" prie jį išgarsinusių ištakų, o du filmai apie sumodernintus Šerloko Holmso nuotykius dar stipriau įtvirtino režisieriaus statusą. Todėl pranešimai apie tai, kad būtent jis ryžosi dar sykį atgaivinti daug kartų interpretuotą karaliaus Artūro mitą, nieko neturėjo nustebinti.