„Kai prieš kelis mėnesius žmonai pasakiau, kad vaidinsiu šunį, ši iš nuostabos aiktelėjusi suplojo rankomis – negi tik tiek tebesugebu? Neprasitaręs, kad tai – puiki vaikiška opera, nutaisęs rimtą miną “guodžiausi„ toliau: man dar pasisekė, kitiems atiteko gaidžio, kiaulės ir net ožio vaidmenys“, – juokėsi solistas Liudas Mikalauskas.

Jis apgailestavo, kad negalėjo dainuoti premjeriniuose armėnų kompozitoriaus Eduardo Chagagortiano komiškos operos vaikams „Ausinė kepurė“ spektakliuose. Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas L.Mikalauskas tuo metu viešėjo Amerikoje, kur bendrame muzikinio teatro menininkų ir Čikagos lietuvių operos pastatyme – G.Donizetti operoje „Meilės eliksyras“ atliko pagrindinę boso partiją.

Iš solidaus Čikagoje atlikto daktaro Dulkamaro vaidmens persikūnyti į šunį? „Nebuvo sunku“, – nusišypsojo Liudas pašmaikštaudamas, kad jis ne tik dainininkas, bet ir aktorius. Todėl ir puolė stačia galva į gegužės 28–29 d. vyksiančių spektaklių „Ausinė kepurė“ repeticijas, kurios išsunkė iki maksimumo, nors vyko tarsi vienu kvėptelėjimu, lyg per sviestą.

„Spektaklio statytojai kiekvienam leido improvizuoti. Kai ne baksnojama pirštu, o užvedus ant kelio paliekama laisvė improvizuoti, neriesi iš kailio, kad scenoje parodytum visą savo meistrystę“, – sakė dainininkas ir tuoj pat pat pridūrė, kad, neišskiriant nė vieno žanro, yra labiau kamerinės muzikos atlikėjas.

Galbūt todėl su didžiausiu malonumu dainuoja Kauno muzikiniame teatre statomuose vaikiškuose spektakliuose, kuriuose gali būti arčiausiai žiūrovo ir stipriausiai pajausti kamerinę dvasią. Gaila tik, kad jauniausia teatro publika nelepinama spektakliais. Nenuostabu, kad kiekviena nauja premjera – tikra šventė ne tik patiems žiūrovams, jų tėvams, bet ir patiems artistams.

Paprašytas išvardyti bent porą priežasčių, kodėl jį žavi darbas vaikiškuose spektakliuose, Liudas nė nesusimastęs išpyškino: „Vaikai – nuostabi auditorija: mažųjų džiaugsmas ir dėmesys visada entuziastingi. Jie kaip niekas kitas aktyviai reaguoja į scenoje vykstantį veiksmą: juokiasi, verkia, pyksta, barasi, patarinėja, net gelbėja kritinėje situacijoje. Vaikų neapgausi, jie iš karto jaučia tikrus dalykus. Užtat puse kojos čia nepavaidinsi – tuojau supras, kad ne visą save atiduodi.“

Vis dėlto šį kartą L.Mikalauskas įsitikinęs, kad „Ausinė kepurė“ ilgai nepraras savo populiarumo. „Į spektaklį kviečiu ateiti ir suaugusiuosius. Čia daug sveiko juoko, humoro, komiškų situacijų, užslėptų minčių, kurias vaikai supranta vienaip, o suaugusieji kitaip“, – nusišypsojo Liudas.

Kalbėdamas apie operą vaikams dainininkas intrigavo toliau: tai išskirtinai harmoningas spektaklis su gyvu ir tikrai patraukliu siužetu, spalvingais veikėjais, įdomiais įvykiais ir nuotykiais, nuostabia muzika, kuri pakerės mažuosius, o suaugusiesiems sužadins vaikystės prisiminimus.