Penktadienį visas „Nerijos“ žvaigždynas – Edmundas Kučinskas, Birutė Petrikytė, Simonas Donskovas, Vitalijus Pauliukas, Laima Žemaitytė, Nijolė Tallat-Kelpšaitė ir Antanas Čapas – atsisveikina Mažeikiuose.  Atsisveikinimo koncertai taip pat suplanuoti: kovo 18 d. – Utenoje,  22 d. – Ukmergėje, 31  d. – Telšiuose, balandžio 11 d. – Jonavoje.

Garbaus amžiaus solistai, paskelbę apie savo turą, nė sapnuote nesapnavo, kad sulauks tokio populiarumo. Praėjusių metų pabaigoje, paskelbę apie atsisveikinimą su scena, jie tikėjosi surengti kelis koncertus, bet viskas virto rimtu koncertiniu turu su pilnomis salėmis gerbėjų, glėbiais gėlių, audringomis ovacijomis ir išgraibstytais bilietais. Kai kuriuose miestuose net prireikė papildomų koncertų, mat į vieną visi norintys netilpo, rašoma organizatorių pranešime.

„Nerijoje“ slypi unikali jėga ir ji išsilaikė per visus beveik 50 grupės gyvavimo metų. Tai daugiausiai solistų ir daugiausiai muzikantų per karjerą turėjęs lietuviškos popmuzikos kolektyvas –  tikras mūsų scenos fenomenas, kuris jau niekada nepasikartos“, – sako ansamblio solistai ir pripažįsta, kad nors kiekvienas turi solines karjeras, kai susiburia draugėn, dainos skamba su išskirtine jėga ir nuotaika.

„Mes nuėjome labai ilgą kelią, duok Dieve, dabar jauniems dainininkams patirti tiek, kiek mums teko. Ir visiems linkėtume tokių atsisveikinimo su scena koncertų. Tai gražiausia dovana, kurios net drąsiausiose svajonėse nesitikėjome gauti.  Ačiū, žmonės, kad mums tai padovanojote, o mes jums atsilyginam brangiausiu, ką turime – geriausiomis dainomis“, – sako nerijiečiai.

„Nerijos“ atsisveikinimo koncertuose skamba pačios garsiausios ansamblio dainos. Kiekvienas iš septynių dainininkų iš savo gausaus repertuaro atsirinko po 2-3 labiausiai žiūrovų pamėgtas. Jas salė atpažįsta nuo pirmų akordų. Nenuostabu, kad viso koncerto metu aidi plojimai. „Pašauki mane“, „Raganų puota“, „Dar ne ruduo“, „Vėjas padainuos“, „Ne, nereikia ašarų“, „Laiko ratas“  – dainos, kurias mintinai moka kelios kartos ir tai tik maža dalis daugiau nei dviejų valandų trukmės grupės koncertiniame repertuare.

Atsisveikinimo koncertams grupė pasirinko ir netradicinį scenos sprendimą – kai nedainuoja, atlikėjai patogiai įsitaiso puslankiu sustatytuose krėsluose. „Tai pirmas kartas, per visą mūsų karjerą, kai savo koncertą matome ne iš užkulisių. Pradžioje sėdėti ant scenos buvo keistoka: visą laiką matai dainuojančius kolegas, žiūrovus. O ir jie visą koncertą stebi tave. Tačiau po kelių  pasirodymų pripratome ir labai džiaugiamės, kad netenka nuobodžiausi užkulisiuose, kol lauki savo pasirodymo. Tik va Simonas Donskovas niekaip su tokiu scenos sprendimu nesutiko. Jis griežtai atsisakė į savo krėslą sėstis ir vienintelis liko užkulisiuose.  Jis per daug kuklus, jam sėdėti dvi valandas, kai jį stebi tūkstantis akių –per didelis išbandymas. Todėl dabar jis mus stebi iš už scenos kampo“, – juokėsi dainininkai.