Žmonijos pasiekimai, progresas, milijoninių miestų didybė – visa tai tampa tik tuščiu žodžių skambesiu, siaučiant milžiniškai gamtos stichijai. Vos keletą dienų po uragano Sandy šėlsmo Niujorke viešėjusi klaipėdietė Jolita Valaikaitė prisipažino, jog tokio mylimo miesto vaizdo turbūt neužmirš niekada.

Kelionė pakibo ant plauko

Ilgai laukta kelionė ir susitikimas su JAV gyvenančiu sužadėtiniu LCC tarptautinio universiteto dėstytojai žadėjo puikių įspūdžių kupiną laiką. Kelionės išvakarėse įsisiautėjusi Sandy pažėrė neramumų, tačiau trauktis nebebuvo kur – atostogos suplanuotos, bilietai užsakyti.

„Išskridau lapkričio 1-ąją, ir tai buvo pirmoji diena, kai dalis Amerikos oro uostų pradėjo priiminėti lėktuvus. Tad vykdama į Vilnių net nežinojau, ar man leis išskristi, galiausiai, ar nesugrįšiu iš Frankfurto", – prisiminė pašnekovė.

Nusileidusią Niujorke Jolitą įsiurbė žmonių sumaištis – laukdami perkeltų skrydžių oro uoste lūkuriavo nesuskaičiuojama minia keleivių.

Traukinių transportas buvo visiškai paralyžiuotas, tad iki Manheteno klaipėdietei teko vykti autobusu. Pučiant žvarbiam vėjui eilėje mergina pralaukė apie porą valandų.

„Visi nervingi, pavargę po ilgos kelionės, tačiau žmonės susitaikė su situacija ir kad nieko neįmanoma pakeisti. Tai iš tiesų stebino, nes kur jau kur, bet Niujorke žmonės labai aikštingi – jei kas nepatinka, šaukia ir piktinasi, kaip taip gali būti", – juokėsi Jolita.

Dangoraižiai – be liftų

Įprastai valandą trunkanti kelionė išsitempė net iki penkių valandų: ne kartą autobusas strigo spūstyse, eismą sunkino ir užsemti tuneliai.

„Taigi – 4 valandos iki Vilniaus, 2 – iki Frankfurto, tada, palaukus valandėlę, 8 valandos skrydžio iki Amerikos, dar 2 – laukimo eilėje į autobusą ir 5-ios – iki Manheteno", – reziumavo pašnekovė.

Jolitą sukrėtė neregėtas vaizdas – dingus elektrai, dalis miesto, kuris nemiega niekada, skendėjo aklinoje tamsoje.

„Pamaniau, kad tai koks filmas ir tuoj pradės iš pašalių lįsti visokie zombiai. Negalėjau patikėti, kad gali būti taip baisu, nyku ir grėsminga. Buvau įpratusi matyti kitokį vaizdą. Juk tai miestas, kuriame gyvybė verda ištisai: čia švyti reklaminės iškabos, ilgiausiai dirba parduotuvės, o kai kurios – ir visą parą. Buvo taip tamsu, kad tie, kurie vaikščiojo be prožektorių, atsitrenkdavo vienas į kitą", – pasakojo pašnekovė.

Aptemus miestui, niujorkiečiai stengėsi būti namuose, o daliai gyventojų net keletą dienų teko verstis be įprastų patogumų – elektros bei vandens, kai kuriuose dangoraižiuose nebeveikė ir liftai.

Pasirodė šarvuočiai

„Kai kuriose parduotuvėse žmonės galėjo pasikrauti savo elektros įrenginius – telefonus, kompiuterius, planšetes. Keli pažįstami pasakojo, jog pasikraudavo kelis kompiuterius, o vakare prie žvakių šviesos žiūrėdavo filmus, kol įrenginiai visiškai išsikraudavo", – šypsojosi pašnekovė.

Užklupus stichijai, sutriko visa komunikacija, keletą dienų neveikė mokyklos. Tačiau, Jolitos akimis, visi stengėsi kaip įmanoma mobilizuotis.

„Kai metro buvo uždarytas, iš karto tuo pačiu maršrutu buvo paleisti autobusai ir jais buvo galima važiuoti nemokami, kad kuo mažiau žmonių keliautų nuosavu transportu. Žinoma, piko metu ties stotelėmis nusidriekdavo kilometrinės eilės. Kad žmonės laikytųsi tvarkos, srautus reguliavo policininkai. Tuo metu buvo įvesta ir speciali prievolė važiuojantiems automobiliais – nesvarbu, ar tai nuosava mašina, ar taksi. Įvažiuojančiuose į Manheteną automobiliuose turėjo būti ne mažiau kaip trys žmonės, o išvažiuojančiųjų skaičius buvo neribojamas", – pasakojo Jolita.

Nors nacionalinės armijos pajėgos bandė padėti gyventojams, pašnekovės žodžiais, gatvėse pasirodę šarvuočiai jautė verstis nejaukiai ir kėlė nepaaiškinamą nerimą.

Degalinės – kaip po karo

Klaipėdietei neteko lankytis toje miesto dalyje, kuri uragano buvo nusiaubta stipriausiai. Jolita prisiminė, jog ten bemat pakilo nusikalstamumo lygis.

„Manhetenas 9-ojo dešimtmečio pradžioje buvo visiškai kitoks, nei yra dabar – apleistas ir pavojingas. Susidarė įspūdis, kad per tas dienas Niujorko „apatinė dalis“ sugrįžo į aną laikmetį", – pastebėjo pašnekovė.

Anot Jolitos, netruko pabrangti ir kai kurios geidžiamos paslaugos bei prekės.

„Be taksometrų dirbantys „dušmanai“ iš karto užsiplėšė įspūdingas kainas. Prožektoriai, kurie šiaip kainuoja apie porą dolerių, pabrango iki 10-ies", – vardijo mergina.

Ji prisiminė, jog pirmosiomis dienomis po uragano ties degalinėmis nusidriekdavo ir milžiniškos automobilių eilės, kuriose, praleidę po šešias, aštuonias ir daugiau valandų, žmonės vis tiek likdavo be degalų.

„Kai kurios benzino kolonėlės nedirbo ir buvo apjuostos „stop„ juostomis, kitos neretai atrodė kaip po karo. Suprantu, kad per audrą laivai negalėjo įplaukti į uostą. Bet kodėl dar geras tris dienas niujorkiečiai buvo priversti gyventi be degalų – tai man buvo didžiausias keistumas. Žinoma, matant tas milžiniškas eiles, ne kartą iškilo ir klausimas, ar tikrai žmonėms visur reikia važiuoti mašina“, – šypsojosi Jolita.

Maža to, nespėjus atsitokėti po audros, mieste dar ir gerai prisnigo.

Neišgirdo nė vieno skundo

Pasirodžius pirmiesiems pranešimams apie grėsmingąjį uraganą Sandy, Niujorko meras Michaelas Bloombergas buvo užtikrintas, kad miestas pasiruošęs bet kokioms pasekmėms.

„Kai dingo elektra, pasidarė akivaizdu, kad Niujorkas yra visiškai bejėgis prieš tokius kataklizmus. Visi žmonės buvo sukrėsti, kaip baisiai atrodo miestas be šviesos ir kad nieko neįmanoma padaryti", – pripažino Jolita.

Pačiu karščiausiu metu į Niujorką atkeliavusi klaipėdietė prisipažino, jog nors ir turėjo fotoaparatą, jai nekilo rankos fotografuoti apgailėtinai atrodžiusio miesto ir žmonių.

„Nenorėjau įamžinti to blogumo. Žinoma, tai, kas vyko aplinkui, fotografavo daug kas, bet aš pamaniau, kad man užteks tai prisiminti", – kalbėjo mergina.

Pašnekovė neneigė, jog, kita vertus, buvo ir smalsu, kaip tokioje situacijose tvarkosi milžiniškas miestas, kaip į šį įvykį reaguoja žmonės.

„Per visą tą laiką, kai buvau Niujorke, nė karto negirdėjau, kad kas nors skųstųsi. Žmonės, su kuriais šnekėjausi, sakė: ačiū Dievui, kad mums tik tiek, o kiti prarado savo namus. Žmonės suvokė, jog galėjo būti dar blogiau", – pasakojo klaipėdietė.