Nostalgiška praeitis: gangsterių rojus ir įstatymai (recenzija)

Nusikaltimų romantika

Žodžio „gangsteris“ Amerika prieš 100 metų nežinojo. Šis terminas gimė kartu su sausuoju įstatymu, kuris, žinoma, neprivertė amerikiečių tapti abstinentais, o tik suvarė „ugninio vandens“ mėgėjus į pogrindinius barus. Šiuos alkoholiu aprūpinę apsukrūs vaikinai per trumpą laiką tapo turtingais ir įtakingais žmonėmis. Gangsteris anksti tapo ir bene svarbiausiu JAV kino personažu, visuomet buvęs narsuolio ir veiklaus žmogaus sinonimu. Žmonėms patiko ekrane matyti elegantiškai apsirengusius vyrukus, kurie visas problemas įpratę spręsti greitai ir efektingai: ten, kur nepadeda pinigai, svarų žodį taria tvirtas kumštis ar už žaibą greitesnė kulka. Netruko susiformuoti ir nauja amerikietiška mitologija, kurioje gangsteriui atiteko naujųjų laikų Robino Hudo vardas.

Kadangi gangsteriai išdrįso mesti iššūkį valstybei ir plėšė visų finansinių bėdų šaltiniu laikomus bankus, jie tapo tikrais nacionaliniais didvyriais, apie kuriuos legendos buvo kuriamos dar jiems gyviems esant. O dabar šie romantiški banditai vis dažniau pasirodo retro filmuose.

Šokiai ir šūviai

Kadangi gangsteriai išdrįso mesti iššūkį valstybei ir plėšė visų finansinių bėdų šaltiniu laikomus bankus, jie tapo tikrais nacionaliniais didvyriais.

Klasikinio amerikietiško miuziklo tradicijas bandanti reanimuoti muzikinė komedija, lietuviškai pakrikštyta „Kalifornijos svajomis“ (originalus pavadinimas „La La Land“ reiškia šalį, kurios nėra) verčia kritikus linksniuoti seniai kino klasika tapusias muzikines juostas (ne tik, beje, amerikiečių), o žiūrovai svaigsta, galėdami bent porai valandų pabėgti į šalį, kurioje karaliauja muzika ir meilė, ir kur žmonės, net patekę į nemalonų automobilių spūstį, visai nepyksta dėl tokio nepatogumo, o, atvirkščiai, ima šokti ant greitkelio asfalto ir net automobilių stogų.

Dar į vieną gražią epochą panardina žiūrovus populiarus aktorius Benas Affleckas, kuris parašė scenarijų pagal Denniso Lehane'o romaną „Nakties įstatymai“, režisavo šią kriminalinę dramą, suvaidino joje pagrindinį vaidmenį ir šį savo žygdarbį Floridos laikraščiui „Tampa Bay Times“ komentavo taip: „Jūs jau matėte daug gangsterių filmų apie Niujorką ir Bostoną, bet istorija apie Floridą – visai kitas reikalas. Dabar kiekvienas žemės centimetras Floridoje padengtas cementu. O kadaise miestų pakraščiai buvo panašūs į laukines džiungles. Aš labai norėjau perkelti į ekraną šį nuostabų kontrastą.“

Gangsterių rojus Floridoje

Džo turi net savo moralinį kodeksą: jis žudo tik tuos, kurie, jo manymu, to verti, ir pelnosi tik iš tų žmogiškų silpnybių, kurių jis nelaiko mirtinomis.

„Tai, ką atiduodi, būtinai sugrįžta, bet ne tokiu pavidalu, kaip tikiesi“, – taip kitados sūnų mokė Bostono policijos kapitonas Tomas Koulinas. Bet Benas nepaisė šios išminties, kol pats savo kailiu jos nepatyrė. Sugrįžęs iš Pirmojo pasaulinio karo frontų vaikinas su savimi parsivežė neapykantą politikams ir jų sugalvotiems įstatymams. Nusprendęs, kad gyventi dorai – ne jo pašaukimas, jis tampa italų mafijos nariu ir išvyksta į Floridą, kur ima reguliuoti iš Kubos gabenamo nelegalaus alkoholio rinką.

Pradėjęs nuo paprasto svaigalų smulkaus perpardavinėtojo, protingas, drąsus ir pakankamai žiaurus vaikinas netrukus ima kilti nusikaltėlių hierarchijos laipteliais, kol galų gale tampa vienu nuožmiausių Floridos gangsterių, nebijančiu net pasipriešinti kukluksklano smogikams.

Džo turi net savo moralinį kodeksą: jis žudo tik tuos, kurie, jo manymu, to verti, ir pelnosi tik iš tų žmogiškų silpnybių, kurių jis nelaiko mirtinomis (jis dirba tik su alkoholiu ir niekina tuos, kurie platina narkotikus). Tačiau pasaulyje, kuriame silpnumo akimirka gali kainuoti gyvybę, o pavojai laukia už kiekvieno kampo, Džo netrukus supranta, kad negali pasitikėti net artimiausiais draugais.

„Nakties įstatymų“ siužetinės medžiagos tiek daug, kad jos užtektų net serialui. Ir jis net galėtų būti geresnis už patį filmą.

„Nakties įstatymai“ („Live by Night“) ****