Su Neringa kalbėjomės apie paslaptingąjį Iraną, iš kurio ji visai neseniai grįžo, kūrybinio įkvėpimo šaltinius ir atradimo džiaugsmą, jai labiausiai rūpinčius visuomenės skaudulius, bei, žinoma, Kalėdas.

– Ką jums reiškia didžiosios žiemos šventės?

– Šios šventės man siejasi ir su melancholija, ne tik su džiugesiu. Mano mama gyvena Amerikoje, tėtis – pajūryje, močiutė – kitame Lietuvos gale. Taip pat yra mano draugo šeima, kurią svarbu aplankyti. Tad Kalėdų laikotarpis man asocijuojasi su apmąstymais, savirefleksija, bet ir skubėjimu, net stresu. Labai svarbu nepaversti švenčių beprasmiu persivalgymo ir pergėrimo laiku, o atrasti laiko ir drąsos atsiverti, pasikalbėti, padėti tiems, kuriems mažiau pasisekė. Labai graži, lietuviška ir sulipdanti žmones tradicija yra sutartinių dainavimas. Prieš metus pradėjau dainuoti sutartines, tad per šias šventes paskatinsiu savo artimuosius kartu padainuoti.

– Kalbamės vos jums grįžus iš mėnesį trukusios kelionės po Iraną. Kas sužavėjo šioje šalyje, kad joje svečiuotis nusprendėte tokį, sakyčiau, gan netrumpą laiką?

– Islamo religija susidomėjau studijuodama Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI), profesoriaus Egdūno Račiaus paskaitose. Vėliau, jau studijuodama Londone, nuėjau į fotografijos parodą "Šviesa iš Artimųjų Rytų", kurioje atradau iraniečių moterų darbus. Jie mane sukrėtė savo politiškumu, nesitaikstymu su priespauda, status quo kvestionavimu. Iš pradžių pagalvojau, kad tokie darbai negali egzistuoti Irane, nes Vakarų žiniasklaidoje kuriamas Irano portretas niekaip nesusisiejo su tuo, ką mačiau tose fotografijose. Geriau pasidomėjusi suvokiau, kad buvau suvaržyta stereotipų, kurie menkai teatspindi tai, kas vyksta Irane. Panirau į domėjimąsi islamiškuoju feminizmu, Irano menu, kinu ir fotografija. Šiandien drąsiai sakau, kad tai iranietės fotografės manyje pažadino tą Neringą, kuri grįžusi į Lietuvą sukūrė visus tuos socialinius ir politinius projektus.

– Galbūt prieš pirmą kartą nuvykdama į šią šalį turėjote kokių nors išankstinių nusistatymų, kurie sugriuvo vos atvykus?

– Nors ir maniau neturinti stereotipų apie Iraną, vis tiek turėjau baimių. Tas Vakaruose sukonstruotas vadinamojo kito paveikslas apie neracionalų ir gyvulišką arabų ir apskritai musulmonų pasaulį yra toks stiprus, kad labai sunku jam nepasiduoti. Bijojau seksualinio priekabiavimo, pykčio, nukreipto į mane, bijojau kažkaip ne taip pasielgti. Tačiau viskas buvo atvirkščiai – Irane jaučiausi saugiau negu, pavyzdžiui, Kipro saloje, o žmonės mane saugojo kaip savo akį. Vaišingumas ir rūpestis mane lydėjo visos kelionės metu, o žmonių smalsumas buvo tiesiog nepasotinamas. Atvykėliai nėra toks dažnas reiškinys Irane, patys iraniečiai žino apie tuos stereotipus, kuriuos mes turime – teroristai, neišsilavinę, neracionalūs. Turbūt dar ir dėl to jie daro viską, kad tai paneigtų. Kartu atvykėliai yra jų langas į kitą realybę – patys iraniečiai nedaug kur gali išvykti iš Irano, jiems galioja labai griežta vizų politika. Jaučiausi lyg būčiau jų langas į pasaulį, galimybė pademonstruoti savo puikias politines ir geografines žinias. O pačius iraniečius dažnai ir pravirkdydavau pasakodama apie sėkmingą ir nesmurtinę mūsų revoliuciją, Baltijos kelią ir apie tai, kaip tokia maža šalis kaip Lietuva sugriovė Sovietų Sąjungą. Jie absoliučiai tuo susižavėdavo.

Tai buvo nepamirštama patirtis, sugriovusi iliuziją apie Ameriką – svajonių išsipildymo šalį. Ten pamačiau ir daug skurdo bei nevilties.

– Žinau, kad kelionės – viena jūsų aistrų. Papasakokite, kuri iki šiol aplankyta šalis jums paliko didžiausią įspūdį? Kas būtent joje sužavėjo?

– Aš iš tų žmonių, kurie stengiasi neįsikibti į praeitį, man įdomiau svajoti ir planuoti naujas keliones. Balandį vėl keliausiu į Iraną, nes noriu dar pafotografuoti savo fotografijų pasakojimui apie šiandieninį Irano jaunimą. Vėliau svajoju nukeliauti į Kolumbiją –  esu didelė Gabrielio Garcios Márquezo gerbėja, noriu prisiliesti prie šalies, pagimdžiusios magiškąjį realizmą. Praėjusių metų rudenį keliavau po Jungtines Amerikos Valstijas. Tai nebuvo turistinė kelionė, labiau sociologinė-antropologinė, kurioje tyrinėjau Donaldo Trumpo rinkėjų apylinkes, fotografavau moteris, balsavusias už dabartinį JAV prezidentą. Tai buvo nepamirštama patirtis, sugriovusi iliuziją apie Ameriką – svajonių išsipildymo šalį. Ten pamačiau ir daug skurdo bei nevilties. Keletą kartų lankiausi Gruzijoje, kurią tikrai labai lengva įsimylėti. Žmonių šiluma, svetingumas, ypatinga gruzinų pagarba Lietuvai, kalnų didybė, spalvos ir beprotiškai gardus maistas. Gruziją visada rekomenduoju su absoliučiu pasitikėjimu.

– Turbūt galima sakyti, kad kiekvienas fotografas turi ne tik savo braižą, bet ir mėgstamus fotografavimo objektus. Vieniems pavyksta įamžinti neįtikėtinus gamtos sukurtus peizažus, kiti geriausiai atskleidžia žmogaus esmę portretuose, treti tarsi pagauna tarp dviejų žmonių esantį jausmą… Kas artimiausia jūsų širdžiai?

– Man įdomiausia fotografuoti žmones ir gamtą. Socialiniai ir antropologiniai aspektai, tapatybės klausimai, religiniai ir etnografiniai visuomenės pjūviai yra neišsemiamas mano įkvėpimo šaltinis. Aš noriu pati pažinti ir suprasti, man netinka jau sukramtyta ir paruošta informacija, neskatinanti kritiško mąstymo. Būtent tokios informacijos labai daug mūsų švietimo sistemoje, ji skatina uždarumą, o ne tyrinėjimą ir atradimą. Fotografija tapo mano būdu pačiai atrasti. Gamtos fotografija mane atpalaiduoja, suaštrina jusles ir intuiciją, ji lyg meditacija vaizdu. Ji man svarbi.

– Viename interviu esate sakiusi, kad kurį laiką tarsi drovėjotės to fakto, kad fotografuojate vestuves, nes tai "neprideda menininkui garbės". O kuriais savo darbais didžiuojatės labiausiai?

– Taip, egzistuoja tas stereotipas, kad menininkas neturėtų imtis tokių komercinių užsakymų kaip vestuvių fotografija. Aš nežiūriu į vestuvių fotografiją kaip į komerciją, man tai labai įdomus socialinis reiškinys. Vestuvės yra puiki galimybė patyrinėti visuomenę: senosios ir jaunosios kartos takoskyrą, požiūrį į religiją, statusą, materializmą, lyčių lygybės aspektus. Su daugeliu iš savo jaunavedžių palaikau šiltus santykius ir po vestuvių, vėliau esu kviečiama fotografuoti jų laukimą, krikštynas ir kitas svarbias šventes. Ir vis dėlto kitą sezoną nusprendžiau nefotografuoti vestuvių, nes nebeliko tam laiko. Šiuo metu rengiu du didelės apimties fotografijų ciklus – apie Visagino miestą ir Irano jaunąją kartą, tad noriu susitelkti vien ties jais.

– Beje, ką darote tada, kai per fotosesiją žmogus smarkiai stresuoja, yra įsitempęs? Tokiais atvejais prireikia ir psichologijos išmanymo?

– Aš į kiekvieną žmogų einu su didele meile, atvirumu ir palaikymu. Puikiai įsivaizduoju, kodėl gali būti sunku fotografuotis – kompleksai, nepasitikėjimas savimi, jausmas, kad lyg ir kažkaip viskas čia kvaila. Tad aš kalbuosi, pasakoju, juokauju ir akcentuoju stipriausias ir gražiausias kiekvieno žmogaus puses. Tiesa ta, kad nesame tauta, pasižyminti komplimentų sakymu. O aš labai mėgstu juos dalyti, nes tikiu, kad žodžiai turi galią keisti mūsų vidinę savijautą. Tai, kur sutelkiame savo dėmesį, tampa mūsų realybe, tai, ką pasakojame sau apie save, tampa mūsų gyvenimu. Tad aš pasakoju daug nuostabių dalykų kiekvienam žmogui, kad jis prisipildytų šviesos.

– Kai kurie jūsų projektai, pavyzdžiui, "Mes. Moterys", atskleidęs natūralų skirtingų moterų kūną, o ypač "Jie laimėjo loteriją" (įamžintos jautrios šauktinių emocijos), susilaukė ne tik pagyrų, bet ir kritikos. Juk savo nuotraukomis laužote moteriško grožio stereotipus, įsitikinimą, kad vyras privalo būti stiprus (tiek fiziškai, tiek ir morališkai), vengti, net gėdytis jausmų... Ar jums dėl sustabarėjusių dalies visuomenės įsitikinimų nebūna liūdna, pikta ir skriaudu?

– Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, labai džiaugiuosi savo socialinių projektų įtaka visuomenei, ypač jaunajai kartai. Kartu su savo drauge Beata Tiškevič atnešėme į plačiąją Lietuvos visuomenę feminizmo sąvoką, didesnį dėmesį moterų teisių problematikai. Labai tuo didžiuojuosi. Ir vis dėlto šiandien jaučiu, kad Lietuvos visuomenei verkiant reikalingi žmonės, kurie taptų stipriais klijais, sulipdančiais mūsų suskilinėjusią tautą. Man skaudu dėl to, kad viešoje erdvėje yra tiek neapykantos, kvailų draudžiančių įstatymų, nepasitikėjimo. Turbūt esame sklidini skausmo ir pykčio, jei taip lengva mumyse pažadinti žiaurumą, keiksmus, patyčias net ir tokiais menkais klausimais kaip Lukiškių aikštės projektas Vilniuje. Tai labai gąsdina.

– Iškart po mūsų pokalbio skaitysite pranešimą apie feminizmą Irane. O kokia, jūsų manymu, feminizmo padėtis Lietuvoje? Ar nemanote, kad kalbant šia tema tinka frazė "Žmonės bijo, ko nepažįsta"?

– Feminizmas tapo 2017-ųjų Meriam-Webster žodyno Metų žodžiu. Tiek pasauliniu mastu, tiek Lietuvoje ši sąvoka įsitvirtino ir daugelis ją žino. Be abejo, feminizmui priskiriamos tokios etiketės kaip  vyrų nekentimas ar moterų išaukštinimas. Tačiau feminizmo sąvoka reiškia abiejų lyčių politinę, ekonominę ir socialinę lygybę, o ne vienos išaukštinimą. Lietuvoje feminizmas yra gyvybiškai reikalingas, kad jaunos kartos moterys užaugtų laisvos ir drąsios, netraumuotos senų, iš sovietinio laikotarpio ateinančių normų ir lūkesčių. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje taip pat įvyko #metoo judėjimas, merginos dalijosi savo istorijomis, aš buvau viena jų. Tačiau kelioms merginoms prakalbus apie Šarūno Barto seksualinį priekabiavimą, mane labai išgąsdino didelės visuomenės dalies patyčios ir netikėjimas prabilusiomis merginomis. Tai tik parodo, kaip stipriai mums reikalingas feminizmas, kokį ilgą kelią dar turime nueiti.

Kalėdų laikotarpis man asocijuojasi su apmąstymais, savirefleksija, bet ir skubėjimu, net stresu. Labai svarbu nepaversti švenčių beprasmiu persivalgymo ir pergėrimo laiku, o atrasti laiko ir drąsos atsiverti, pasikalbėti, padėti tiems, kuriems mažiau pasisekė.

– Prisipažinkite, ar pati jautriai reaguojate į savo adresu girdimus negatyvius dalykus? O gal, kai supranti, iš kur žmonėms atsiranda noras pilti pamazgas, pyktį pakeičia gailestis jiems ar tiesiog ramus atlaidumas?

– Mums Lietuvoje reikia labai daug diskutuoti apie tai, kas yra kritika. Į konstruktyvią, į augimą nukreiptą kritiką reaguoju džiugiai ir iš jos mokausi. Į pyktį, užslėptą agresiją, intelektualiais žodžiais apdangstytas patyčias reaguoju prastai. Manau, kad lietuviškame mikroklimate būtina kuo daugiau vienas kitą palaikyti, skatinti, įkvėpti, drąsinti. Tačiau vėlgi tam, kad augtume, būtina gauti ir kritikos, ir būti savikritiškam.

– Atrodo, kad esate iš tiesų neabejinga tam, kas vyksta aplink, ypač kai tie vykstantys dalykai yra tam tikra prasme neteisybė. Ar kreipiant tiek dėmesio į pasaulio problemas, netampa sunku džiaugtis savo pačios laime?

– Mane džiugina ne savanaudiška mano asmeninė laimė, bet bendras laimės vardiklis visuomenėje, kurioje gyvenu. Savanaudiškumas sukūrė modernią vergovę, nualintą planetą, plastike paskendusį vandenyną, badaujančius ir kenčiančius žmones bei gyvūnus, iškirstus miškus. Mano ir aplinkinių gyvenimai ir gerovė yra tiesiogiai susiję, net jei ir plika akimi tai ne iš karto matyti. Tai, kad šiandien esu soti ir saugi, nereiškia, kad rytoj tai nepasikeis.

– Pradėjome pokalbį švenčių tema, tad gal, mūsų laikui einant į pabaigą, prie jų ir sugrįžkime. Ko Kalėdų ar Naujųjų metų proga norėtumėte palinkėti pasauliui, Lietuvai, kiekvienam žmogui?

– To linkiu visada – supratingumo ir atjautos. Lietuva yra nuostabi šalis, tik mes labai dažnai girdime apie save negatyvius dalykus, kurie įsigeria į kiekvieno pasąmonę ir sudaro prastą bendrą foną. Tai pasakokime sau ir kitiems daugiau įkvepiančių istorijų!