– Tai jūsų šeimą sudaro…

– Šeši asmenys. Aš, vyras Audrius ir keturi mūsų vaikučiai: septynerių Kristupas, penkerių Adelė, dvejų Izabelė ir 2,5 mėnesio Anupras. Vedę esame aštuonerius metus. Dirbau pirkimų ir pardavimų srityje, bet pastaruosius septynerius metus didžiuodamasi sakau, kad esu mama. Be to, pamažu atrandu save kaip visai neblogą organizatorę. Mūsų vaikai lanko Kauno Valdorfo darželį „Šaltinėlis“, kurio veikloje labai aktyvi ir tėvelių bendruomenė. Tad drauge su vyru prisidedame savo kūrybiškomis idėjomis, dažnai organizuojame ir kartais vedame ten renginius. Audrius dirba sparčiai augančioje ir sėkmingoje kompanijoje verslo plėtros vadovu. Nors darbe jis turi daug pareigų ir nemažą komandą, namuose stengiamės dalytis buities rūpesčiais perpus.

– Abu be galo mėgstate keliones. Gal vienoje iš jų ir susipažinote?

– Nepatikėsite, bet mus abu į keliones atvedė vaikai. Abu norėjome bent savaitgaliais atitrūkti nuo buities. Mūsų pirmagimis Kristupas buvo labai neramus, niekaip nenorėdavo miegoti. Tad man tekdavo pasportuoti su vežimėliu ir po tris ar keturias valandas. Kai skersai išilgai išvažinėjau visus Panemunės pušynus, pagalvojau, kodėl mums savaitgaliais nepavažiavus kur nors toliau?

– Taip pradėjote keliauti: iš pradžių – po Lietuvą, vėliau maršrutai nusidriekė ir į užsienį. Šiemet pradėjote dalytis savo įspūdžiais socialiniuose tinkluose – pasivadinote klemperiautojais. Ką reiškia tas jūsų linksmas naujadaras?

– Mūsų automobilis labai panašus į kemperį, bet iš tiesų tai ne kemperis. Į jį telpa labai daug daiktų, nes važiuojant su tiek vaikų prireikia visko. Kartais jų prisikrauname gerokai per daug, tad gyvename ir mokomės atsirinkti, kas būtiniausia tokiose kelionėse. Mėgstame ir kempingauti, bet nebūtinai. Kartais nakvojame ir nameliuose, ir palapinėse. Kai ką nors tyrinėjame, nebijome klampoti per pelkynus, purvynus. Mums nebaisu, kad vaikai išsiteps, išsivolios purve. Visų tų prasmių derinys ir telpa į mūsų naujadarą „klemperiauti“, kuriuo pristatome savo šeimos keliones socialiniuose tinkluose ir kviečiame jas išbandyti kitus.

Pareiškimas: „Mūsų komandai nėra neįveikiamų takų“, – teigia bet kokiu oru kas savaitgalį keliaujanti Korolkovų šeima./ Korolkovų šeimos archyvo nuotr. 

– Klemperiavimas, kaip suprantu, yra jūsų šeimos gyvenimo būdas?

– Daugumai iš mūsų atostogos sukelia malonių prisiminimų, nes jų metu atitrūkstame nuo kasdienės rutinos, atrandame naujų dalykų ar pamatome išskirtinių vietų. Todėl žodis „klemperiaujame“ atspindi mūsų šeimos gyvenimo būdą. Tai reiškia, kad mes nelaukiame kažkokių ypatingų atostogų, o jas susikuriame kiekvieną savaitgalį. Tikrai neskatiname visų sekti mūsų šeimos pavyzdžiu, galvojant, kad tik keliauti yra geriausia. Mes tiesiog raginame džiaugtis gyvenimu ir mėgautis akimirkomis, nelaukiant atostogų ar laiko, kai užaugs vaikai. Visi esame skirtingi: vieni namuose atranda poilsio oazę, kiti – keliaudami, treti – užsiimdami širdžiai mielomis veiklomis. Mes atradome pusiausvyrą tarp namų ir kelionių, nes mums namai – ten, kur yra šeima.

– Kur iš tiesų yra jūsų namai, kuriuose praleidžiate daugiausia laiko?

– Buvo laikas, kai savo būsto neturėjome ir keisdavome gyvenamąją vietą beveik kas metus. Išbandėme nemažai Kauno vietovių, ištyrinėjome daug krypčių, kur ateityje norėtume ar nenorėtume gyventi. Galiausiai atsidūrėme Patamulšėlio kaime, Kauno rajone. Rami, strategiškai patogi vieta tiek vykti į darbus, tiek suvežioti vaikus į ugdymo įstaigas: centrą pasiekiame per 20 minučių. Dar vienas smagus faktas, kad netoli mūsų namų eina „Camino Lituano“ kelias, o mūsų šeima – kelionių entuziastai. Vaikams paaugus brandiname svajonę eiti visą šį lietuvišką kelią. Kol kas esame pabandę tik keletą jo etapų netoli Prienų ir Raseinių.

– Ar sąmoningai išsikraustėte gyventi arčiau gamtos?

– Aš kilusi iš Panevėžio rajono, pažinusi gamtą nuo mažų dienų, tad natūralu, kad tas jos šauksmas mano genuose anksčiau ar vėliau turėjo prasimušti. Gamta ramina, įkrauna, atkuria jėgas. Vienu metu, kai buvau bebaigianti magistro studijas ir dar dirbau, buvo išties be galo sunku, tad palengvėjimą atradau būtent gamtoje, vaikštinėdama tarp medžių. Mano vyras yra kaunietis, asfalto vaikas, bet ir jis vaikystėje, ypač savaitgaliais, su savo tėvais keliaudavo į sodybą už miesto. Galime sakyti, kad ryšį su gamta abu išsaugojome nuo vaikystės, o susipažinus ir bėgant metams tapome tikri gamtos mylėtojai. Tą jausmą norime perduoti ir savo vaikams.

Pasirengę: Lietuvoje yra tikrų urvų – ne tik karstinių įgriuvų, kuriems ištyrinėti reikia žibintuvėlių./ Korolkovų šeimos archyvo nuotr. 

– Išsitarėte, kad jūsų šeima namuose praleidžia gal tik vieną savaitgalį per metus? Ar tai tiesa?

Žodis „klemperiaujame“ atspindi mūsų šeimos gyvenimo būdą. Mes nelaukiame kažkokių ypatingų atostogų, o jas susikuriame patys kiekvieną savaitgalį.

– Tikra teisybė. Kai išvažiuojame pasivaikščioti po gamtą, nurimstame ne tik mes su vyru, bet ir vaikai. Įsivaizduokite, kad aš, būdama mama, namuose praleidžiu penkias savaitės dienas, tad ilgainiui ta rutina ima varginti. Todėl planas toks: iki savaitgalio susitvarkome buitį, padarome visus būtiniausius darbus, kad šeštadienį ir sekmadienį galėtume visi kažkur ištrūkti. Kitas aspektas, kodėl stengiamės tai daryti, yra vaikai. Išvykose jie būna kur kas ramesni: kelionių metu išsidūksta, išsilaksto, išsibėgioja, išsisiaučia. Pamenu, kažkurį savaitgalį turėjome neatidėliotinų reikalų, tad padarėme eksperimentą: pasakėme jiems, kad niekur nevažiuosime. Reikėjo pamatyti, koks nustebęs atrodė mūsų vyriausias sūnus, dažnai mėgstantis ir pabambėti, kad vis ruoštis kažkur ir ruoštis… Tąkart, likęs namuose, jis buvo labai nelaimingas (juokiasi).

– Ar savaitgalio keliones planuojate iš anksto?

– Jei keliaujame pas draugus, aišku, viską deriname su jais iš anksto. Tačiau jei tikslas pažintinis – pabūti ten, kur dar nesame buvę, – tuomet man užtenka prisėsti prie interneto ir penktadienį. Keliaujant su vaikais, labai svarbu stebėti orus. Tarkime, jei iš vakaro pasnigo, krauname į bagažinę roges ir lekiame ten, kur yra smagių kalniukų. Jei vasara, – žiūrime, kad šalia būtų ežeras ir koks nors pažintinis miško takas. Žodžiu, bandome rasti aukso viduriuką, kad kelionė patenkintų visų šeimos narių poreikius. Ar daug Lietuvos išklemperiavome? Tikrai nemažai. Visi pažintiniai takai, patekę į Lietuvos geriausiųjų 20-tuką, gal net 30-uką, yra mums gerai žinomi, išvaikščioti ne kartą. Tiesa, žiemą renkamės artimesnius atstumus, nes greitai temsta. Prieš išvykdami dar mėgstame lėtai papusryčiauti, ramiai daiktus į automobilį susikrauti.

– Kad keliauti mėgsta jūsų vyresnieji vaikai – natūralu, bet kokiu būdu jūsų klemperiavimus atlaiko Izabelė su Anupru?

– Jiems turime nešiokles ir vežimėlius. Sakote, ne visi pažintiniai takai yra pravažiuojami? Tik jau ne mums! Aišku, mūsų šeimos ėjimo tempai nėra greiti: juk keliaujame su būriu vaikų. Tačiau, kai pėdini lėčiau, pamatai tokių dalykų, kurių skubėdamas nė nepastebėsi: kažkokį įdomų vabalą ant tako, keistą paukštį medžio viršūnėje ar skruzdėlių, velkančių šapus į skruzdėlyną.

– Ar daug sveria jūsų su vyru kuprinės: juk tokiose išvykose turbūt ir pietaujate gamtoje?

– Stengiamės įsidėti tiek, kiek telpa į vyro kuprinę. Visada termose turime vaikams šiltos košės, žiemą – karštos arbatos. Pasiimame ir sveikų užkandžių. Be to, į mūsų klemperiavimą įeina ir dar vienas patyrimas – ragavimas. Mums patinka mažuose miesteliuose atrasti maitinimosi vietų, turinčių gerą įvertinimą, jose mėgstame paskanauti vietinių gardumynų.

Radybos: keliautojai netoli Varėnos ieškojo susprogdinto Varėnės tilto liekanų, o rado šį tunelį./ Korolkovų šeimos archyvo nuotr. 

– Kertu lažybų, kad jūsų vaikai, tiek daug laiko leisdami gryname ore, mažiau serga arba neserga išvis. Ar klystu?

– Neklystate. Mūsų ligos dažniausiai  – sloga ir kosulys. Daugiau – tfu tfu tfu – galime ant pirštų suskaičiuoti, kiek mes su vyru ar mūsų vaikai yra kažkuo rimčiau sirgę. Turbūt tas grynas oras iš tiesų veikia teigiamai. Dar pirtys. Be galo jas mėgstame. Vaikus drauge vedamės. Nepabijome po pirties visi drauge pabėgioti po sniegą basomis. Todėl sveikatinamės kompleksiškai: ir grynu oru, ir buvimu miške (miško terapija), ir grūdinimusi.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate keliaudami: juk vyriausiam sūnui – dar tik septyneri.

– Didžiausias iššūkis – su tokia gausia kompanija išsiruošti iš namų. Tačiau kuo daugiau keliauji, tuo daugiau įgyji patirties. Daug laiko ir nervų atima daiktų supakavimas, sudėjimas į mūsų klemperį, ypač vykstant į kokią tolimesnę kelionę. Tuomet mintyse dėlioti daiktus imu jau prieš gerą savaitę. Kelionės planavimas – mano darbas. Turiu iki smulkmenų viską apgalvoti, kur ir kiek kartų sustosime. Patikėkite, kol visi išlipame, paskui sulipame atgal, – oi, yra reikalų… Juk turi išpakuoti vežimą, pasiimti kuprines, todėl stengiuosi surasti tokią vietą, kurioje pabūtume šiek tiek ilgiau. Dar vienas galvosūkis – tinkama apranga. Nenoriu bijoti, kad vienam sušlapus visi turėsime apsisukti ir grįžti namo, todėl šaltu oru kiekvienam imu po atsarginių drabužių komplektą. Nemaža problema mums yra nakvynė. Dažniausiai visi kambariai būna pritaikyti šeimoms su dviem suaugusiaisiais ir dviem vaikais. Jei vaikai keturi? Stengiamės daugiau investuoti į potyrius, o ne į nakvynės nuomą, todėl visada, vykdami kažkur kelioms dienoms, vežamės ir du savo čiužinukus, o Anuprui – dar ir pataliukus. Vasarą, kai vykstame į gamtą su palapine, turime susipirkę visą reikiamą amuniciją: nuo miegmaišių visiems iki puodų, „bliūdų“ (juokiasi).

Amunicija: nešioklės, vežimėliai, rogės – keliaujant su keturiais mažamečiais vaikais tenka viskuo pasirūpinti./ Korolkovų šeimos nuotr. 

– Mačiau, kad visi turite ir žibintuvėlius…

– Jie iš tiesų labai reikalingi, mat nemažai mūsų žygių baigiasi jau sutemus. Taip pat kartais po visų nuotykių mėgstame užsikurti miške laužą ir prie jo pavakaroti. Paskutinį kartą žibintuvėlių mums prireikė, kai prieš savaitę tyrinėjome Lietuvos urvus. Daugelis mano, kad Lietuvoje tikrų urvų nėra – tik karstinės įgriuvos, tačiau norėtume su tuo nesutikti. Lietuva gali didžiuotis urvu Čiobiškio miške, šalia tekančio Rynos upelio. Šis urvas, susiformavęs prieš kelis tūkstančius metų, yra vadinamas Čiobiškio, arba Rynos, urvu. Jis yra saugomas kaip unikalus gamtos paveldo objektas. Smagiausias nutikimas, kad šiame urve pamatėme ir žiemojančius šikšnosparnius. Kaip gamtos mylėtojai, elgėmės tikrai atsakingai – netriukšmavome, negąsdinome jų.

– Ką darote žiemą, kai oras atšiaurus, – vykdote, ką suplanavote, ar keičiate planus pagal klimato sąlygas?

– Iš patirties žinome, kad sningant ar lyjant oras miške būna ne toks atšiaurus. Kai sniegas aptirpęs, miške jo randame gerokai daugiau. Todėl dažniausiai, esant atšiaurioms oro sąlygoms, renkamės būtent mišką. Šeimoms su vaikais, kurios gyvena Kaune arba netoli jo, puikiausiai tinka miškinga Kazlų Rūda, esanti už kiek daugiau nei 30 kilometrų. Įdomu ir tai, kad pasaulyje yra tik 208 lėtą gyvenimo būdą propaguojantys miestai (angl. slow city), o Kazlų Rūda – vienas iš jų. Čia galima rasti unikalų miško pažintinį taką, kurį ne kartą esame ėję. Smagu, kad skirtingais metų laikais jis atrodo vis kitoks. Norintiems dar daugiau iššūkių siūlome lipti į Gairiakalnį. Tai aukščiausia Kazlų Rūdos savivaldybės vieta – 96 m virš jūros lygio – su nuostabiomis žemyninėmis kopomis, daugybe įrengtų vietų piknikui ir natūralių linksmųjų kalnelių rogėms.

– Tolimiausia jūsų su vaikais aplankyta vieta?

– Pagal atstumą – tai Azorų salos. Tuo metu mes turėjome du vaikučius. Kai su pirmagimiu Kristupu analizavome žemėlapį, jis bakstelėjo į tašką, esantį Atlanto vandenyne, ir paklausė, kas čia. Taip gimė kryptis į Portugalijai priklausančias vulkaninės kilmės salas, garsėjančias laukinės gamtos grožiu. Tolimiausia kelionė su trimis vaikais? Hmm? Prieš pusantrų metų vykome mėnesiui į Kanarų salas. Tikrai nesėdėjome vienoje vietoje ir spėjome apkeliauti Tenerifę, Fuerteventūrą ir Lansarotę. Supratome, kad elgiamės teisingai: su vaikais negalima skristi savaitei ar dviem, nes pirštus nusigrauši iš apmaudo, juk tiek daug gražių vietų liks neaplankyta. Aišku, tuos pagrindinius populiariausius penkis objektus gal ir spėsi aplėkti, bet rečiau lankomų, mažiau žinomų perliukų neatrasi. Tą patį pasakyčiau ir apie Lietuvos tyrinėjimą. Joje yra ir daug išgarsintų, kelionių vadovuose aprašytų vietų, maršrutų, bet kiek dar tokių, kuriuos netikėtai atrandame patys.

Startas: mažiausias Anupras žygiui pasiruošęs./Korolkovų šeimos archyvo nuotr.

– Kaip atrandate tas niekur neaprašytas vietas?

– Šiuo metu tai mano hobis. Paieškos sistemos „Google“ žemėlapyje susirandu norimą kryptį ir ieškau. Dar yra internetas, keliautojų tinklaraščių, kuriuos sekame. Kartais tos vietelės tarsi atranda mus pačios. Tiesiog išdrįstame pabandyti ir kartais pataikome. Tuomet būna be galo smagu.

– Ką patartumėte aplankyti kauniečiams su vaikais vieną gražų žiemos savaitgalį?

– Tokią gražią žiemą, kaip ši, šeimas su vaikais turbūt labiausiai vilioja kalnų kryptis. Kaunas turi ir savo kalnų! Einant Gastilionių pažintiniu taku, reikės net virve prisilaikant nusileisti nuo vieno iš jų. Šalia dar rasite Paežerojų – paslaptingą ežerą, kuris nepažymėtas jokiuose žemėlapiuose. Norint romantiškesnio pasivaikščiojimo ir puikių panoramų, siūlome aplankyti Žiegždrių geologinį taką, o nuotykių mėgėjai tegul paieško Žiglos upelio ir pražygiuoja dar nepramintais takais iki pat Žiglos įlankos. Sėkmės klemperiaujant!