Savo sodyboje „Atlanto“ futbolo klubo vadovas Vacys Lekevičius spinduliuoja palaiminga ramybe. Stebint vyrą idiliškame fone išties sunku suprasti, kodėl jam kartais klijuojama žmogaus vulkano etiketė.

Pavadinimas išsyk prilipo

Prie Minijos prisišliejusios sodybos svečius pirmiausiai pasitinka iškaba „Rūgpienių kaimas“. Klasika tapusio animacinio filmo pavadinimas akimirksniu pažadina nostalgiškus vaikystės prisiminimus ir nerūpestingų vasarų ilgesį.

V.Lekevičius šypsodamasis patvirtino – gamtos prieglobsčio ir ramiau tekančio laiko išsiilgusiems žmonėms ši vieta yra tikrų tikriausias Rūgpienių kaimas, o ne Kvietiniai Gargždų rajone. Sodybos pavadinimas buvo leptelėtas spontaniškai, bet prilipo taip, kad akimirksniu išgaravo idėjos pakrikštyti daubą „Lakštingalų slėniu“ arba duoti jai kitą panašų vardą.

Pasiskirstė pareigomis

Svečiai, kurie čia suguža švęsti vestuvių, jubiliejų ar krikštynų, – pono Vacio žmonos Dainoros rūpestis. „Mano kompetencijoje – gyvūnai“, – paaiškino "Atlanto" klubo vyriausiasis treneris bei prezidentas.

Apžiūrinėjant jo valdas tampa aišku, kad kalbama apie rimtą ir gan egzotišką ūkį: Rūgpienių kaime pavasariu džiaugiasi didelė avių banda, ožkos, arkliai, stirnų šeimyna, būrys pasipūtusių kalakutų ir kitokios gyvasties.

Akimis sunkiai galima aprėpti užliejamas pievas, kuriose karaliauja laukiniai paukščiai – antys, gulbės, netgi gervės. Gamtovaizdis primena Rytų kraštus, tad šeimininkai pajuokauja, kad drėgnoje žemumoje tetrūksta tik ryžių laukus užsėti.

Nuskriaustieji rado namus

Vos išgirdę V.Lekevičiaus visureigio gausmą sodyboje puola linksmai skalyti šunys. Rūgpienių kaimą saugo penki keturkojai – vienus vyras rado gatvėje pamestus, kitus atsivežė iš gyvūnų prieglaudos.

Klaipėdietis prisipažino, kad pirkdamas sodybą širdyje labiausiai džiūgavo, jog šunys turės kur smagiai sau gyventi ir išsilakstyti. „Man to būtų užtekę, tačiau žmona „prilipdė“ porą pirčių, salę šventėms... Gyvūnų ūkis irgi tarsi savaime išsiplėtė.

"Sportinį žirgą ankstesnis šeimininkas jau norėjo užmigdyti, nes augintinis viena akimi apako. Sujaudino ir pati istorija, ir tai, kad gyvūno vardas Aras, mat anksčiau esu dirbęs to paties pavadinimo policijos padalinyje. Nutariau pratęsti juodojo gražuolio gyvenimą. Stirnino, kuris laksto voljere, irgi norėta atsikratyti, nes patinas tapo agresyvus, pradėjo badytis. Priglaudžiau. Kitas stirnas pardavė girininkas Trakuose. Viena jau atsivedė jauniklį“, – pasakojo apie savo ūkio gyventojus V.Lekevičius.

Sodyba – antras bandymas

Trisdešimt avių sodyboje gyvena tarsi dievo užantyje. „Banda didelė, gyvūnai vis dauginasi, tačiau pjauti gaila... Žmona mane vis patraukia per dantį, kad avys tikrai išskirtinės – bus pirmosios šiame krašte, kurios mirs nuo senatvės“, – šyptelėjo V.Lekevičius.

Vyras tvirtino, jog pradėjus rūpintis dideliu ūkiu nebūta baimės, kad pritrūks žinių ar kantrybės. „Nuo mažens mane supo gamta ir gyvūnai. Juk esu užaugęs kaime – Rusnėje“, – paaiškino šeimininkas.

Iš Marijampolės kilusios V.Lekevičiaus žmonos patirtis kiek kitokia. Buvusi slaugytoja stačia galva nėrė į visiškai jai naują kaimo turizmo verslą. Atkaklumo egzaminą ponia Dainora išlaikė Usėnų kaime Šilutės rajone, kur buvo vyro paveldėta sodyba. „Visos mano žinios – iš praktikos. Dirbau „į minusą“, pati mokiausi iš savo klaidų ir nesėkmių“, – sakė D.Lekevičienė.

Visgi sodybą teko parduoti – ją prižiūrėti gyvenant Klaipėdoje pasirodė per didelė prabanga. Į Rūgpienių kaimą, kuris tapo pamaina Usėnams, iš uostamiesčio galima nulėkti maždaug per 20 minučių.

Taksui – išskirtinė būda

Apie gyvenimą sodyboje sutuoktiniai negalvoja. „Atlanto“ vyriausiojo trenerio žmona tvirtino, kad nenorėtų gyventi savotiškame biure: „Vakare grįžtu į namus Klaipėdoje ir juose visiškai atitrūkstu nuo rūpesčių. Man patinka, kad darbas ir asmeninė erdvė nėra suplaktos į vieną. Iš kitos pusės, manau, esame per jauni kraustytis į kaimą. Pasigesčiau čia miesto šurmulio, šviesų... Erdvios parduotuvės irgi trūktų“.

V.Lekevičiui ilgesniam laikui nutolti nuo uostamiesčio neleidžia darbo „čiuptuvai“. „Be to, pirmiausiai reikia sodyboje gyvenantį taksą Terį nukaršinti – po vienu stogu nepagyventume“, – pažymėjo vyras. Pakvietęs apžiūrėti namo svetainės „Atlanto“ vadovas juokavo, kad tai bene brangiausia kieno nors matyta šuns „būda“. Teris sodybos svečiams parodomas tik su antsnukiu. Nedidelis šuo tyliai urgzdamas patvirtino šeimininko žodžius, kad suplėšė prašmatnius odinius baldus, užuolaidas, iltimis „išakėjo“ langų rėmus.

Lekevičiai jau bandė apsistoti sodyboje ilgėliau, bet taksas pasirodė esąs tiesiog nepakenčiamas kompanionas. Ponas Vacys Teriui gyvybę išgelbėjo du kartus – pirmąsyk, kai priglaudė buvusiems šeimininkams neapsikentus, o vėliau kantrybė buvo trūkusi jo paties žmonai. Susipakavęs krepšį V.Lekevičius išdūmė kelioms dienoms į sodybą pas Terį, kol aistros dėl nepaklusnaus keturkojo namuose Klaipėdoje nurimo.

Rūgpieniai laukia krikštynų

Taksas dabar karaliauja pirmojo aukšto erdvėse su laukinių gyvūnų iškamšomis dekoruotu židiniu. Antrajame gyvena aštuoniolikmetis Lekevičių globotinis, kurį šeimos nariai meiliai vadina Kęstuku.

Tris savo vaikus užauginęs „Atlanto“ vadovas nuoširdžiai džiaugiasi, kad ir įsūniui pavyko pakloti gerus savarankiško gyvenimo pagrindus. „Jau bene septynerius metus draugaujame. Vaikis baigė vidurinę, padeda ūkyje ir toliau mokosi – nori įgyti autoremontininko specialybę. Buvo sergantis, o dabar tvirtas, raumeningas“, – šypsojosi vyras.

V.Lekevičiaus sūnus ir dukros kol kas nerodo didelio noro perimti dalį sodybos priežiūros rūpesčių. „Galbūt ateityje? O gal anūkai norės čia šeimininkauti?“ – spėliojo ponia Dainora ir puse lūpų užsiminė, kad šeima gyvena džiaugsmingu pirmojo vaikaičio laukimu.

Žaliuojanti atgaiva

Užmojų sodyboje dar kažką įrengti ar statyti Lekevičiai nepuoselėja. „Jau užtenka. Vis dirbame, vis sukamės. Gal pamirštame kartais, kad reikia gyventi?“ – gūžtelėjo pečiais ponia Dainora. Visgi moteris pripažino, kad Rūgpienių kaime pasisemia atgaivos – matydama atsipalaidavusius, laimingus svečius, jų išmonę rengiant teminius vakarus. „Apsilanko čia ir Matroskinas, ir laiškanešys Pečkinas per vestuves ant dviračio pas mus atmina“, – juokėsi D.Lekevičienė.

Jau daugybę metų apie atostogas tik pasvajojantis „Atlanto“ vadovas neslėpė, kad sodyba tapo tikru gelbėjimosi ratu: „Kai gyvenimas įtemptas, gali greitai „nučiuožti stogas“. Atvažiuoju, pasivaikštau su šunimis prie Minijos, nupjaunu žolę – ir viskas vėl savo vietose“.