Jaukų prieglobstį žmonių būste suradusi dalmantinė Riva nė neįtarė, kokie nuotykiai jos laukia netolimoje ateityje. Juo labiau nieko neįtarė jos šeimininkai.

DB:////Archyvas/Foto archyvas darbinis/15/Danas Klimavičius

„Šuns labai norėjo mano draugė. Dairėmės auksaspalvio retriverio, tačiau išėjo taip, kad priglaudėme draugų dalmantiną. Tik įsigiję Rivą bičiuliai suprato, kad vienas iš jų alergiškas šunims“, – juokėsi judriąją dalmantinę auginantis 29 metų pardavimų vadybininkas Danas Klimavičius.

Charakteris – vienos šunybės

Prieš trejus metus šimto litų simbolinį mokestį savo bičiuliams už dalmantinę Rivą sumokėjęs Vilniuje gyvenantis D.Klimavičius negalėjo žinoti, kokią gyventoją įsigijo. „Tąkart apie dalmantinus nieko nežinojome. Išskyrus tai, kad jie taškuoti“, – prisiminęs gražios draugystės pradžią kalbėjo pašnekovas. „Draugiška, judri. Ji – lyg nesibaigiantis geros nuotaikos užtaisas“, – savo augintinę apibūdino vilnietis.

Darbo dienas Riva įprastai leidžia uždaryta virtuvėje, o vakarais ar savaitgaliais laisvai laksto po visą butą, kartais įšokdama į šeimininko lovą. Prigulusi greta D.Klimavičius augintinė taip pat nenustygsta vietoje – ima kasytis arba laižytis, taigi tenka ją guldyti atskirai.

Nepaisant labai draugiško dalmantinės būdo, vagiliavimas – viena didžiausių jos silpnybių. „Bet kartais Rivai nė vogti nereikia. Ji moka nutaisyti tokią miną, kad gali kaipmat nuginkluoti žmogų. Dažnas pagailėjęs vargšo šuniuko pats iš savo lėkštės viską atiduoda“, – juokėsi dalmantinės šeimininkas. Nors Riva yra jį nemaloniai nustebinusi suplėšydama laikraščius, pabėgdama ar prišlapindama ant virtuvinio stalo.

Įsižeidė ir pabėgo

Kartą D.Klimavičius namo grįžo kiek vėliau nei įprastai. Riva, jo laukusi nuo 18 val. iki antros nakties, matyt, buvo gerokai pyktelėjusi, nes išvesta į lauką nesileido sugaunama ir suko didžiulius ratus apie vis labiau širstantį šeimininką.

„Kadangi buvau kiek išgėręs, vedžiojau ją be pavadėlio, o ji sumanė padūkti. Aš ją šaukiu, o ji tolyn bėga. Vejuosi, o ji dar didesnius ratus suka. Po daugiau nei pusvalandžio tokio vaikymosi namo grįžau vienas. Riva liko lauke“, – pasakojo D.Klimavičius.

Pašnekovas prisiminė, kad kitą rytą jį pažadino aršus sąžinės balsas. Jis pažvelgė pro langą, tačiau Rivos nesimatė. Dalmantinės šeimininkas leidosi ieškoti šuns. Jis išžvalgė artimiausius kiemus, parkus, skersgatvius penkių šimtų metrų spinduliu, po to ėmė klijuoti skelbimus. Grįžęs namo, paskelbė paiešką keliose interneto svetainėse.

„Skambučių buvo įvairių: vieni pasakojo panašų šunį matę vienoje kvartalo pusėje, kiti – kitoje. Galiausiai susidarė įspūdis, kad Riva tuo metu lakstė kaip patrakusi“, – juokėsi D.Klimavičius.

Įšoko į automobilį

Po dviejų savaičių D.Klimavičius sulaukė moters skambučio. „Ji prašė manęs apibūdinti savo šunį ir tik tada pasakė, kur galiu jį rasti. Man atvykus susitarėme, jeigu Riva kada susilauks šuniukų, vienas priklausys ją radusiems žmonėms“, – apie sėkmingą pabaigą kalbėjo D.Klimavičius. Tik vėliau jis sužinojo, kad Riva galutinai suklaidino jos įprotis šokti į šeimininko automobilį. „Tąkart pabėgusi ji įšoko ne į mano, o kito žmogaus, atvažiavusio iš darbo pasiimti savo žmonos, automobilį. Taip dalmantinė išvyko į Pilaitę, o iš ten – užmiestį“, – apie pirmąjį augintinės pabėgimą kalbėjo Danas.

Antrą kartą dalmantinė nuo savo šeimininko paspruko šiam lankant Panevėžyje gyvenančius tėvus. „Ji dingo per pietus. Apvažiavome aplinkinius namus – niekur neradome. Kol vakare per vietinę televiziją pamatėme slenkantį skelbimą – atklydo šuo. Nuvažiavęs radau ją jau pamaitintą ir pagirdytą“, – šypsojosi antrą kartą augintinę atgavęs pašnekovas.

Po paskutinio pabėgimo Riva kiek aprimo. „Dabar ji tarsi pati mane saugo. Lakstydama vis atsisuka pažiūrėti, ar aš toli“, – glostydamas savo bėglę kalbėjo D.Klimavičius. Paklaustas, ar sutiktų iškeisti ją į išsvajotą auksaspalvį retriverį, Danas tik šypteli: „Nebent Rivutės nebeliktų. Ji - mūsų šeimos narys, mokantis sėdėti, gulėti, paduoti abi letenas.“