Lauke – 30 laipsnių šalčio. Iš ežere iškirstos eketės virsta garai, nors vandens temperatūra – tik keturi laipsniai. Ar galėtumėte nusirengti ir išsimaudyti, pavyzdžiui, jei kas nors jums duotų šimtą litų?

Bėgo į eketę pasišildyti

Vilniuje praėjusį šeštadienį, kai buvo fiksuota šią žiemą rekordiškai žema temperatūra, vyko ruonių šventė. Prie Salotės ežero susirinkę šiltai apsimūturiavę smalsuoliai trypčiojo vietoje ir kaleno dantimis. Bet tik ne ruoniai. Jie – Vilniaus Pilaitės sveikuolių klubo „Gilužis“ nariai – eketėje išsimaudė tris kartus. Už dyką, be jokio atlygio. Ir ko čia esą stebėtis? Toks jų gyvenimo būdas. Vieni pliekia kortomis, o jie šoka į eketę.

„Vanduo buvo kokių keturių laipsnių šilumos. Tai kur ten bus šalta? Bėgome į vandenėlį pasišildyti. Kai iškirtome eketę, ji garavo kaip reikiant, vadinasi, šiluma iš jos sklido. Tikrai nebaisu žiemą šokti į eketę. Tai – nepakartojamas adrenalinas“, – patikino 63 metų finansininkė Genutė Slavinskienė.

Inžinieriui Vytui Siauriui svarbiau ne ledinis eketės vanduo, o peržengti barjerą – įveikti save.

„Tas barjeras – nebūtinai vanduo. Esu ėjęs per karštas žarijas. Kai esi tam pasiruošęs – jokių problemų nekyla. Aš noriu išmėginti savo gebėjimą peržengti tam tikrą ribą“, – kalbėjo per 60 metų perkopęs V.Siaurys.

Atbėgus prie vandens pirmiausia reikia apšilti – nusivilkus striukę pasimankštinti nors 15 minučių, kad kūnas įkaistų. Pirmą kartą įšokusieji į eketę joje pabūna minutę dvi, kartais – tik keliolika sekundžių. Prieš antrą šuolį ruoniai išsikaitino ant ežero kranto suręstoje indėniškoje pirtyje, vienas kitą išvanojo vantomis.

„Išsivanojęs eketėje gali būti ir pusvalandį. Kūnas dega, tiesiog spinduliuoja. Atrodo, kad saulės spinduliukai kandžioja kaip paplūdimyje vasarą, – palygino Genutė. – Išlipus nesinori greitai persirengti – nešalta. Kūnas dar pusę dienos būna įkaitęs.“

Po maudynių geria arbatą

Žiema ar vasara, kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį 8 valandą ant Salotės kranto susirenka apie 40 žmonių – „Gilužio“ klubo narių ir jiems prijaučiančiųjų. Pasimankštinę mauduoliai puola į vandenį. Kai kurie ežere maudosi kiekvieną dieną, G.Slavinskienė – tiktai šeštadieniais, tačiau ištisus metus, jau 10 metų.

Išsimaudę žmonės geria atsineštą kvapnią pušų pumpurų ar beržų lapų arbatą, šnekučiuojasi.

Anot G.Slavinskienės, norint šokti į ledinį vandenį, svarbiausia tam teigiamai nusiteikti. Jeigu šoksi bijodamas, gali ir blogai pasijusti. Jei nebijai šalto vandens, įšoksi, nusimaudysi ir nesusirgsi.

„Žinoma, organizmas šiokį tokį stresą patiria – juk temperatūra skiriasi. Turbūt mano organizmas yra stiprus. Ir anksčiau nesirgau, ir dabar, per tuos dešimt metų, kai maudausi ežere, nesergu – jokios slogos, jokio kosulio. Nejaučiu jokių sąnarių skausmų. Gal man vanduo padeda, juk sakoma, kad vanduo grūdina žmogų“, – savo mintis dėstė Genutė.

Kiek pagalvojusi, moteris pridūrė, kad maudynės eketėje grūdina ne tik žmogaus kūną, bet ir ugdo valią.

Kūnui reikėjo adrenalino

Pirmą kartą žiemą, vasarį, G.Slavinskienė maudėsi jūroje. Ir nieko, jokios slogos. Nuo tada moterį traukia maudytis žiemą.

„Atsikėlus šeštadienį kelias veda prie ežeriuko“, – juokėsi Genutė.

Ne vien tik jūra kalta, kad ji pamėgo maudynes eketėje. Pirmas – slapčiomis nuo motinos – į eketę įšoko jos sūnus Kęstutis.

„Būdavo, žiemą jis lauke mankštinasi, sportuoja su draugais. Namo grįžta šlapiais drabužiais. Pasirodo, visą žiemą maudosi eketėje. Kai sužinojau, bariau. Bet taip atsitiko, kad pati į tą eketę įšokau. Tikrai negalvojau, kad maudysiuosi. Matyt, kūnui reikėjo adrenalino, – svarsto Genutė. – Kai Kęstutis vedė, eketėje nebesimaudo. Jo žmona yra medikė, ji draudžia.“

G.Slavinskienės nuomone, žmogui reikia keistis. Esą gal ir jos viduje kas nors buvo nulūžę, kad panoro keistis? Mirė vyras, vaikai vedė ir išėjo iš namų gyventi atskirai, o ji liko viena. Tuomet atsirado maudynės – palaima ir kūnui, ir sielai.

Vis dėlto daugelis ruoniams nešykšti replikų. G.Slavinskienė ne kartą yra girdėjusi, kad tik bepročiai žiemą bėga į ežerą maudytis. Ne vienas, rodydamas į ją, yra pirštu pasukiojęs į smilkinį. Kai kurie sako, ką čia tie sveikuoliai vaizduoja – parėję namo serga, bet tyli, o paskui skundžiasi, kad vaistams pinigų neturi.

Po šios ruonių šventės internete Genutė perskaitė atsiliepimų apie jų maudynes. Iš 40 komentarų gal tik 10–15 yra normalūs, kiti – negražūs. Esą tuos ruonius reikia surinkti ir uždaryti į beprotnamį. Kaip jie atrodo? Stori ir negražūs. Kiti komentuoja, kad ruoniai ir turi būti riebūs.

Apsipila šulinio vandeniu

V.Siaurys taip pat pastebėjo, kad žmonės nori daug ką savo gyvenime pakeisti. Tada paprastai sako: „Nuo pirmadienio. Nuo kito mėnesio. Po Naujųjų metų.“ Mes rūkyti, laikysis dietos. Labai sunku tai padaryti. Tuomet, kai ant stalo – skanus tortas, atsisakyti jo valgyti reikia valios.

„Mano metodas – maudynės eketėje padeda visai kitaip mąstyti. Aš noriu peržengti ribą, aš būsiu geros formos, aš esu stiprus, aš pasitikiu savimi. Mano motyvacija kitokia – tai ribų peržengimas. Tai teigiama motyvacija. Ir kai išlendi iš vandens, tą pajunti. O tada ir atsiranda geras jausmas“, – atviravo V.Siaurys.

Pastaruoju metu jis gyvena ir Vilniuje, ir kaime, todėl ne visada gali išsimaudyti Salotės ežero eketėje su kitais sveikuoliais. Kai gyvena kaime, kiekvieną rytą ir vakarą apsipila trimis kibirais šulinio vandens. Tai darė ir tais rytais, kai spaudė 30 laipsnių šaltis.

„Atsikeli iš patalo ir eini prie šulinio. Tuomet, kai tai darai laisvanoriškai ir žinai, kad gausi didelę dozę gerų emocijų, negali tos procedūros nekartoti“, – svajingai kalbėjo Vytas.

Jo nuomone, ir miesto gyventojai žiemą gali persipilti šaltu vandeniu. Vyras prisiminė, kaip su dviem kibirais iš daugiabučio antrojo aukšto eidavo į kiemą.

„Lipi žemyn su vandens kibirais, kaimynai eina į darbą ir domisi, kas čia vyksta. Bet koks kieno reikalas, ar tu eini vilkėdamas kailiniais, ar tik šortais? Persilieji ant sniego vandeniu ir grįžti. Tada gali nusiskusti, palįsti po šaltu ir karštu dušu ir eiti į darbą“, – dėstė Vytas.

Reikia stengtis pažinti save

Anot pašnekovo, žmonės daug ko nedaro dėl to, kad nepatogu, kad tingi, gėda, neaišku, kaip kiti į tai pažiūrės. O kai pradedi šitą procedūrą daryti, ji gyvenime labai pagelbsti.

Valios grūdinimas, anot V.Siaurio, per stiprus žodis. Tai – valios ugdymas. Savikontrolė, pasitikėjimas savimi, pozityvus požiūris į aplinką ir geresnis kitų žmonių įvertinimas. Tai – ir savęs pažinimas.

Ką daryti, kai pažinęs save nusivili?

„Jei žmogus pamato, kad yra silpnas, tegul bando dar kartą. Ne viskas iš pirmo karto pavyksta“, – pastebėjo vyras.

O jeigu ir vėl nepavyksta?

„Tegul pradeda nuo lengvesnio. Tegul šiek tiek nuleidžia kartelę – tai vadinu savo vertės barjeru. Nebūtina kiekvienam per speigus šokti į eketę. Reikia įvertinti savo jėgas, gerai pagalvoti, ar tau to reikia, ar ne, ir pradėti nuo lengvesnės užduoties. Pavyzdžiui, pirmiausia galima kieme apsitrinti sniegu. Po kiek laiko apsipilti kibiru šalto vandens. O tada – į eketę“, – valios ugdymo metodą išdėstė V.Siaurys.

Vanda Pumputienė, gydytoja, Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja gydytoja

Įlįsti į eketę vienai minutei – gal ir nieko, bet ilgiau – abejoju, ar gerai. Tokios maudynės organizmui – baisus stresas, išsiskiria didelis kiekis adrenalino. Gali staiga šoktelėti kraujospūdis. O tada, jeigu smegenų kraujagyslėse yra defektas, gali plyšti kraujagyslė.

Gali sutrikti širdies ritmas. Jeigu prasta galvos smegenų kraujotaka ar nesveika širdis, į eketę geriau nešokti. Jeigu žmogus serga lėtine liga, pavyzdžiui, bronchitu, po maudynių eketėje ji paūmės.

Svarbiausia, vadinamieji ruoniai iš anksto turi būti pasirengę, užsigrūdinę. Tik tuomet galima šokti į ledinį vandenį.

Tai – ir valios dalykas. Tikėjimas, kad pasveiksi, treniravimasis padeda, kaip ir vaistai. Žmogaus organizmas turi daug rezervų, kurių neišnaudoja.