Ne už kalnų ta diena, kai Lietuvos atlikėjas pasirodys tarptautiniame "Eurovizijos" dainų konkurse Kopenhagoje. Pirmasis buvo Ovidijus Vyšniauskas, jame atstovavęs Lietuvai 1994-aisiais Airijos sostinėje Dubline. Bet per 20 metų daug kas pasikeitė.

Apie "Eurovizijos" dainų konkursą ir jo užkulisius, apie meną išlikti scenoje ir Dievo paieškas – "Vilniaus dienos" interviu su 56-erių šlagerių karaliumi kauniečiu O.Vyšniausku.

– Lietuviai jau išsirinko dainą nugalėtoją, – Vilijos Matačiūnaitės "Attention", – kuri bus atlikta "Eurovizijoje". Kaip jums, Ovidijau, ta daina?

– Tik ką važiuodamas mašina ją išklausiau. Viliją aš gerbiu, ji – fainas žmogus, bet tos dainos gerbėjas nesu. Aš tokios dainos nevežčiau – ji visai ne "Eurovizijai". Daina turi būti tokia, kad išliktų kas nors atmintyje jai nuskambėjus, – vis dėlto tai dainos konkursas. Bet kitiems ta daina gal labai patinka, mano nuomonė – tai tik mano nuomonė.

Ir dar – pasirodo, kas nors turi laimėti, kad tą laimėjusią dainą "Eurovizijoje" galėtų dainuot. Man atrodo, neturi žmonės ką veikt, taip pat – ir komisijos nariai. Jei žmogus sukūrė dainą, tai tegul ją ir atlieka. O dabar – daina laimėjo. Bet pagaliau viskas baigėsi normaliai – pati Vilija "Eurovizijoj" savo dainą ir atliks.

– Ar, jūsų nuomone, tai įdomus konkursas?

– Ne pasaulio bamba ta "Eurovizija". Kiti muzikoje nuveikia daug daugiau, net nežinodami, kas ta "Eurovizija". Net ir laimėję tą konkursą vėliau dažnai nieko nepadaro ir net išnyksta iš muzikos padangės.

– Jūs – pirmasis lietuvių dainininkas, dalyvavęs "Eurovizijoje" prieš 20 metų. Ar konkursui artėjant užplūsta prisiminimai?

– Niekas man neužplūsta.

– Ar labai išgyvenote, kad tada jums nepasisekė?

– Jau pamiršau. Tada nuo manęs atšoko labai daug netikrų draugų. Labai gerai. Matyt, manė, nuvažiuosiu į Dubliną ir nusiaubsiu ten visą Europą. Bet Lietuvą tais laikais dar ne visi žemėlapyje rasdavo – nei mes naftą pumpuojam, nei mes anglį kasam. Mane net į repeticijas užmiršdavo paimti.

– Į "Eurovizijos" konkursą suvažiuoja nemažai homoseksualių asmenų – ir dainininkų, ir žiūrovų. Ar, jūsų nuomone, finalininkus, laureatus ten renka objektyviai? Esi gėjus – pateksi į finalą ir gal net konkursą laimėsi.

– Ne, nemanau, kad taip renka. Homoseksualai – jau legalūs, stipriai įaugę į šou verslą. "Eurovizijoje" jų netrūksta ir tarp organizatorių, ir tarp dainininkų, ir tarp rėmėjų. Taip, jie ten dominuoja. Mano orientacija "Eurovizijai" buvo neįdomi.

– Ar labai pasikeitė tas konkursas per 20 metų?

– Tada grojo gyvas orkestras, kiekvienas atlikėjas dainavo nacionaline kalba. Kitaip buvo. Dabar visi dainuoja angliškai.

– O kaip teka jūsų gyvenimas, praėjus 20-iai metų, kai dalyvavote šitame konkurse? Ar tiktai koncertuojate? O gal dar ir dėstote muzikos mokykloje?

– Ne, nedėstau. Padedu kam nors, jei paprašo. Mano koncertinė veikla didelė ir įtempta. Net neturiu laiko kai kurių projektų užbaigti.

– Kas pastaruoju metu jums rašo dainas?

– Pats visą gyvenimą sau rašau. Žodžių – ne. Žodžius rašo Gintaras Zdebskis, Violeta Sagaitytė, Gintaras Patackas, daug kas.

– O kam skirta puiki – nesenstanti – jūsų atliekama daina "Mažytė"? Kokia jos istorija?

– Nežinau, ar amžinatilsį Gintautas Abarius ją išvertė iš anglų kalbos, ar pats žodžius sukūrė. Tai – labai sena Erico Claptono daina.

– Ar galite teigti, kad ši daina jums atnešė didžiausią sėkmę?

– Aš nesakau, kad ne ji. Bet ir kitos dainos, ne tik ji. Tikrai ne tik ji.

– Ar nepraradote savo pirmojo fortepijono? Ar turite jį namie?

– Žinoma. Aš juo grot išmokau. Tai – mano vaikystės instrumentas. Bet kiekvieną rytą juo negroju – savęs nekankinu. Atsisėdu prie jo, kada noriu. Groju viską, kas užeina ant širdies.

– Gal fortepijonu groja ir jūsų vaikai? Gal kuris jų – muzikantas?

– Groja visi vaikai, jie labai muzikalūs, bet į profesionaliąją muziką nepasuko, nors galėjo pasukti visi. Turiu dvi dukteris bei sūnų ir esu labai laimingas. Aš juos labai myliu ir jie mane myli.

– Ko reikia, kad scenoje, kur tokia žvėriška konkurencija, taip ilgai išsilaikytum? Kas jums padeda?

– Ką aš žinau? Klausytojai. Kol norisi dainuot – dainuoji. Kai niekas nesiklausys – nedainuosiu. Nematau tragedijos. Aktoriai baigia savo karjerą – drabužius nuo savęs drasko, sako, niekas jų nesupranta. Nesupranta – ir nereikia, ir nepasakok to niekam.

Man taip įstrigo į atmintį vieno interviu epizodas. Jauna žurnalistė ėmė interviu iš B.B.Kingo. Kiek, klausia, jūs repetuojat? Ne, sako, aš nerepetuoju, dukrele. Aš tik įbrendu į upę – ir srovė mane neša. O gal, klausia, būna nepavykusių koncertų, gal depresija, gal dar kas nors sukliudo? Ne, mano dukrele, atsako, viskas man gerai, po koncerto aš einu namo. Man labai patiko jo atsakymai. Ir aš panašiai jaučiuosi.

Gyvenimas – labai gražus, tik gaila, kad jis trumpas.

– Tai gal visokiom jogom užsiiminėjate ir tai padeda palaikyti formą, išlikti scenoje?

– Oi ne, aš išaugęs iš to amžiaus. Savo aktyvumą palaikau kitaip – medžioju, žvejoju, plaukioju. Bet jogom, zodiakais, horoskopais – ne, netikiu. Jogą, manau, žmogus renkasi pagal savo mentalitetą. Man ji netinka.

– Gal jūsų mentalitetui artima Biblija? Gal ją skaitote?

– Aišku, skaitau. Rygoje esu baigęs Biblijos mokyklą. Atėjo laikas, ir aš norėjau sužinot, kas tas tikėjimas, kas tas Dievas? Skyriau tam ir laiko, ir lėšų, kad sužinočiau tai, kas neaišku, kad užkamšyčiau spragas. Problemos, kurios anksčiau man buvo labai aktualios, dabar sukelia šypseną.

– Ta mokykla, Biblija padėjo jas išsiaiškinti?

– Taip. Biblija – protingiausia knyga pasaulyje. Protingesnės niekas neparašė.

– Kaip suprantu, ar po kokios nors tragedijos, ar norėdamas atsikratyti kurių nors priklausomybių, pasukote, kaip dažnam būna, Dievo link?

– Neturėjau aš jokių tragedijų. Niekada nebuvau nuo ko nors priklausomas – negulėjau patvory, nenešiau iš namų daiktų. Na, buvo toks palėbavimo metas, kam nebūna? Ir žvaigždėm, būdavo, pasirgdavom. Visiems visko būna, tiktai nereikia bijot to pasakyt.

– O kaip viskas klostosi dabar?

– Nevartoju to žodžio – "žvaigždė". Žvaigždės man labai gražios rugpjūčio danguje. Aš esu žmogutis ant žemės ir tvarkau savo reikalus, darau savo darbus. Ir ačiū Dievui, kad man sekasi.