– 30-ojo gimtadienio proga pagalvojote, kad labai norėtumėte išbandyti save lietuviškoje televizijoje ir štai – 31-ajam tortadieniui visata jums siunčia dovanų – naujos lietuviškos laidos „Kas čia?“ vedėjo kostiumą!

– Tikrai labai maloni staigmena. Iki šiol man teko darbuotis tik lenkiškoje televizijoje, taip pat – kine, teatre, renginiuose, teatrinės improvizacijos pasirodymuose. Priklausau aktorių trupei „Improwoodas“, kur, vadovaudamiesi žiūrovų pasiūlymais, mes iš karto kuriame ir vaidiname įvairiausias situacijas.

– Lietuviškai šnekate beveik be akcento, nors jūsų pavardė išduoda turint lenkiškų šaknų. Kadangi gūglas apie jūsų asmenybę žinių pateikia gana šykščiai, teks viską papasakoti pačiam. Taigi kur gimėte, augote, koks vaikas buvote ir kaip tapote aktoriumi?

– Užaugau tautiškai maišytoje šeimoje: mano mama turi rusiškų šaknų, o tėtis yra Lietuvos lenkas. Vaikystė prabėgo Nemėžyje, Vilniaus priemiestyje, tautinių mažumų terpėje. Šeimoje kalbėdavome ir iki šiol kalbame tik lenkiškai. Ir ne kokia nors tuteišių ar maišyta rusų ir lenkų kalba, o lenkiškai. Man rūpi mano kalba, todėl ilgai kovojau, kad ir savo pavardę galėčiau rašyti taip, kaip rašau dabar, – Wyganowski.

Lankiau Adomo Mickevičiaus gimnaziją – lenkakalbę mokymo įstaigą Vilniaus senamiestyje ir iki šešiolikos metų, prisipažinsiu, lietuvių kalbos nė nesimokiau. Kieme, mokykloje bendravome visaip: lenkiškai, rusiškai, baltarusiškai, bet tik ne lietuviškai. Tik kai nuo šešiolikos metų pakliuvau pas vieną tokią lietuvių kalbos mokytoją – jai kuo didžiausi linkėjimai! – ji suėmė mane į nagą.

LNK, O. Wyganowski asmeninio archyvo nuotr.

– Kai stojote į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), komisija labai abejojo, ar jus priimti. Ar dėl kalbos?

– Taip… Pagrindinis aktoriaus įrankis, jie sakė, yra kalba, o aš jos iki galo nebuvau įvaldęs. Tačiau, manau, Oskaras Koršunovas, tada rinkęs aktorių kursą, paėmė mane dėl slaviško temperamento. Visada buvau toks ugningas scenos vaikis. Gal norėjo paįvairinti savo kursą? Buvau impulsyvus lenkas, kuris sakė ir darė viską tiesiai šviesiai.

Man dėstė tokie aktoriai grandai kaip Darius Meškauskas, Nelė Savičenko, Andrius Žebrauskas ir kt. Turbūt labiausiai už viską, ką dabar turiu, esu dėkingas A. Žebrauskui – savo improvizacijos dėstytojui. Kadangi tuomet lietuviškai kalbėjau silpnai, improvizacijos paskaitose galėdavau vaidinti tiesiog kūnu.

Visi tie taisymai: sakyk ne taip, o anaip – man buvo įgrisę iki gyvo kaulo. Juokauju, kad kiekvienas, išgirdęs mane kalbant, kažkodėl pajusdavo pareigą savyje atidaryti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos padalinį ir mane taisyti, taisyti, taisyti… Aš gyvenau nuolat taisomas, o atsigaudavau tik per improvizacijos paskaitas, kur galėdavau išvis nekalbėti: tam pasitelkdavau savo kūną, gestus, garsus. Žodžiu, improvizacija buvo mano išsigelbėjimas, tad neapleidžiu šio kelio ir dabar.

Jei kelčiau sau uždavinį, susijusį su „Kas čia?“, norėčiau, kad ši laida būtų tarsi skirtukas tarp darbo ir poilsio.

– Ar aktorystė buvo vienintelė jūsų svajonė?

– Dar svarsčiau apie istorijos ir antropologijos studijas. Mama ir tėtis į darbą išeidavo labai anksti ir palikdavo mane vieną namuose. Kad neapversčiau namų aukštyn kojomis, jie man įjungdavo „Discovery“ kanalą, kurį žiūrėdavau valandų valandas. Šeimoje net juokaujame, kad eidamas į pirmą klasę daug ko nemokėjau, bet jau tikrai žinojau, kaip gimdo banginiai.

– Kokių vaidmenų gaudavote teatre, kine? Turbūt dažniausiai tekdavo vaidinti tautinių mažumų atstovus?

– Atspėjote. Lenkus, rusus. Jokių lovelasų ar pirmaplanių herojų vaidinti niekada neteko. Visi mano personažai būdavo daugiau į komiškąją  arba į blogiukų pusę – kagėbistai, enkavėdistai ir pan. Ne be reikalo vaikai verkia vos mane pamatę (juokiasi). Labai juos myliu, mėgstu dirbti su mokiniais, bet neseniai sužinojau, kad pirmas jų įspūdis apie mane buvo… „toks piktas ir tamsus“. Iš tiesų aš linksmas ir šviesus, tik žmones klaidina tokia mano veido išraiška.

– Spėjate, kad režisierius O. Koršunovas į savo kursą jus priėmė dėl slaviško charakaterio. Koks jis?

– Lietuviai labiau linkę į melancholiją, uždarumą, netgi intravertiškumą. Aš – priešingai. Tarkime, nueinu į parduotuvę ir matau, kad kasininkė kažkodėl liūdna. Būtinai ją pakalbinsiu, pakelsiu ūpą. Juk esu užaugęs didelėje kitakalbių bendruomenėje, kur visi vieni kitus pažinojome.

Dabar irgi gerai pažįstu visus savo kaimynus, mielai su jais bendrauju, nejaučiu diskomforto, jei reikia ko nors jų paprašyti, tarkim, patraukti nuo kelio automobilį ar pan.

Jei kokie nors dalykai žeidžia mano vyrišką savimeilę, tarkim, darau remontą ir ko nors nemoku, man labai padeda aktorystė. Nuėjęs į statybinių prekių parduotuvę galiu apsimesti, kad esu toks, atsiprašant, šudarankis ir nieko neišmanau, todėl prašau konsultantų pagalbos. Tai vėlgi situacija iš improvizacijų srities – priimti viską, kaip yra dabar. Tačiau gal tas, kuris turi auksines rankas, nemoka vesti renginio ar improvizuoti taip, kaip aš.

LNK, O. Wyganowski asmeninio archyvo nuotr.

– Grįžkime prie naujojo LNK žaidimo „Kas čia?“. Per kiekvieną laidą studijoje susitiks du žaidėjai ir spręs įvairiausius rebusus, gliaudys įdomiausius ir logikos reikalaujančius klausimus iš... paveikslėlių.

– Juos specialiai kiekvienai laidai kūrė… ne, ne dirbtinis intelektas, bet žmogus, gerai išmanantis vizualųjį meną. Dalyvių laukia du turai, kuriuose jie išgirs po du klausimus, o jų atsakymai susidės iš trijų paveikslėlių. Po dviejų turų ateis eilė superklausimui. Dalyviams teks įsigilinti į vieną didelį paveikslėlį, kuris ir pasufleruos atsakymą.

Tai labai azartiškas žaidimas, nes kas pirmas iš žaidėjų paspaus mygtuką, teisingai atsakys, tas ir laimės puikių žaidimo prizų.

Pradžioje į dvikovą kviesime Lietuvos pramogų pasaulio žvaigždes, vėliau – LNK televizijos žiūrovus. Kiekvienos laidos pabaigoje jie išgirs klausimą, į kurį teisingai atsakę galės dalyvauti mūsų žaidime.

Kadangi laida skirta visai šeimai, šalia tėvų galės stotis ir vaikai. Pastebėjau, kad jie greičiau supranta esmę, nes suaugusieji ima kapstytis per giliai. Negana to, kai kuriuose paveikslėliuose yra užkoduoti žinomi žmonės, kuriuos vaikai dažniau atpažįsta nei jų tėvai.

– Ar, norint laimėti šiame žaidime, reikia būti lakios vaizduotės?

– Ir lakios vaizduotės, ir geros intuicijos. Perspėju visus, kurie bandys dalyvauti, kad ne visada paveikslėlio pirmame plane matyti atsakymas. Kartais klausimas būna toks suktas, kad raktą padeda rasti tik pačios mažiausios detalės.

– Ar jūs pats spėliojate drauge su žaidėjais, ar jau būnate iš anksto pasidomėjęs atsakymais?

– Stengiuosi nežiūrėti į atsakymus. Šitaip man kur kas įdomiau vesti laidą. Esu improvizatorius, tad improvizuoti stengiuosi visur – ir laidoje, ir gyvenime. Bandau žaisti tuščiomis rankomis, nežiūrėdamas į scenarijų.

Teisingą atsakymą sužinau gal tik paskutiniu momentu (redaktorius į ausį pašnibžda). Kita vertus, dalyviai, atėję į studiją, paveikslėlius mato tik kartą, o mes per dieną tokių laidų nufilmuojame daugybę, todėl jau spėjau perkąsti tą paveikslėlių-mįslių logiką.

LNK, O. Wyganowski asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek jums, improvizatoriui, ši savybė padeda realiame gyvenime?

– Pagrindinis dalykas improvizuojant yra būti čia ir dabar – jausti, matyti, užuosti. Negalvoti apie tai, kas buvo ar kas bus. Improvizavimas stipriai įžemina žmogų, todėl į situacijas buityje žvelgiu kur kas ramiau.

Improvizuojant dar labai svarbu nebijoti susimauti, nes čia juk visada šoki pro langą ir nežinai, kur nusileisi. Todėl ir gyvenime, jei kas atsitinka ne taip, kaip norėjai, per daug nesijaudini, sakai: gerai – šįsyk nepavyko, kitą kartą bandysiu kitaip.

– Ar esate azartiškas žmogus?

– Oi… Labai azartiškas. Šeimoje net turime stalo žaidimų tradiciją. Būna, į svečius atvyksta mano sesė, žmonos brolis ir visi žaidžiame „Kataną“. Ko tik nedarome, kad laimėtume! Dažnai su sese taktikas aptarinėjame lenkiškai, kad žmona ir jos brolis nesuprastų, o jie pyksta, liepia kalbėti lietuviškai, nesąmokslauti (juokiasi).

Apskritai… esu smalsus žmogus. Jei jau pradėjau kuo nors domėtis, tai darau tokią gilią niurką ir kapstausi taip giliai, kaip tiktai galiu.

– Esate ne tik TV laidų, bet ir renginių vedėjas. Įdomu, ar buvo tokių situacijų, kai kaito ausys, drėko delnai ir reikėjo improvizuoti labai labai stipriai, nes auditorija tiesiog jūsų nesiklausė...

– Taip. Iš tiesų kartą ar du per metus vis pasitaiko tokių renginių, kuriems oranizatoriai pasamdo vedėją, bet iš tiesų jo ten nė nereikia. Dažniausiai tokio renginio dalyviai būna aukštos klasės verslininkai, kurie ateina dėl verslo, o ne klausytis ar žiūrėti tavo improvizacijų.

Pamenu, sykį su „Improwoodas“ komanda turėjome improvizuoti 1,5 valandos. Niekas mūsų neklausė: visi dirbo savo darbus. Tai mes patys su savimi pasibendravome. Buvo labai keista. Daugiau praktikos turintys kolegos nuramino, kad čia viskas gerai – suprask, verslininkai.

Gerai pamenu ir dar vieną renginį, kai susirgęs kolega paprašė jį pakeisti ir aš važiavau nė nenutuokdamas, kokia tos įmonės veikla. Tačiau improvizacija mane išgelbėjo ir tąkart. Aš tiesiog prisipažinau, kad nieko apie juos nežinau ir nieko nesuprantu, ką jie daro; tie žmonės man labai geranoriškai viską aiškino ir tas jų aiškinimas, o mano nežinojimas tapo savotišku viso renginio vinimi.

LNK, O. Wyganowski asmeninio archyvo nuotr.

– Laidos „Kas čia?“ premjera – spalio 7 d. Gal tai jūsų laimingas skaičius?

– Tuomet laidos premjera turėtų būti spalio 22-ąją, nes mano laimingas skaičius yra 22. Esu gimęs liepos 22-ąją. Mano viengungiškas butas pažymėtas 22-uoju numeriu, kaip ir dabartinis mūsų šeimos būstas. Su savo žmona susipažinau rugpjūčio 22-ąją. Susituokiau 2022-aisiais, mano sūnus Adomas gimė irgi 2022-aisiais. Taigi, su šiuo skaičiumi susiję vien geri dalykai.

– Ar turite hobių?

– Kažkada gal ir turėjau, bet pastaruoju metu daugiausia laiko skiriu savo šeimai. Mėgstu sportą. Futbolą žiūriu per televizorių, o į krepšinio rungtynes einu parėkauti. Patinka ir lengvoji atletika, ypač bėgimas, tik po vaiko gimimo supratau, kad tie rezultatai manęs nebedomina. Todėl dabar bėgioju tiesiog savo malonumui. Šiais metais man išties nuskilo: buvo ir Europos futbolo čempionatas, ir Paryžiaus olimpiada!

Kadangi laida skirta visai šeimai, šalia tėvų galės stotis ir vaikai. Pastebėjau, kad jie greičiau supranta esmę, nes suaugusieji ima kapstytis per giliai.

– Ar jūsų žmona Justina irgi aktorė?

– Ačiū Dievui, ne. Ji nuostabi vaikų odontologė, o svarbiausia, kad ji puikiai mane supranta. Namuose žmona man – kaip žaibolaidis. Grįžtu, palieku karūną spintoje, įsižeminu. Dabar, kol laukiu laidos premjeros televizijoje, visas net spirgu iš jaudulio, o ji mane ramina – nuleidžia nuo debesų ant žemės, primena, kad viskas praeina: tiek geri, tiek blogi dalykai... Todėl geriausiais ir blogiausiais gyvenimo momentais visada apie tai pagalvoju – na, kad viskas praeina. Tai padeda man būti nei pernelyg laimingam, nei pernelyg liūdnam.

Ar žmona taiso man dantis? Oi, ne. Medikai turi tokį prietarą, kad negali gydyti savo šeimos narių. Jei tai darys – gali įvykti visokių įmanomų komplikacijų. Todėl dantų taisytis einu pas kitus šios srities specialistus.

– Suprantu, kad šiais laikais, norint pasižiūrėti laidą „Kas čia?“, nereikia nė televizoriaus, bet visgi – ar jį turite?

– O, taip! Turiu ir televiziją, ir televizorių (juokiasi). Būti šios laidos vedėju man labai daug reiškia, nes iš tiesų ir pats labai mėgstu žiūrėti televizorių. („Labai geras daiktas yra televizorius…“ – smagiai dainuoja „Tele Bim Bam” dainą – aut. past.) Tikrai nematau čia nieko blogo. Ypač su šiuolaikinėmis technologijomis, kai gali sukinėti norimas laidas į priekį ir atgal, pasirinkti, ką nori žiūrėti.

Rytais su žmona turime įprotį atsisukti ir pažiūrėti vakarykštes laidas. Būna, kad skiriu vakarą tiesiog joms pasižiūrėti: įdomu pasmalsauti, kaip dirba mano kolegos. Analizuoju, ką ir kaip jie daro. Dar įdomiau, jei kuriuos pažįstu asmeniškai. Tuomet lyginu, kaip jie atrodo gyvai ir kaip – per televizorių. Žodžiu, žiūrėti televizorių ir analizuoti tai, ką ten matau, pamažu tampa profesine liga.

LNK, O. Wyganowski asmeninio archyvo nuotr.

– Ar pats jau matėte savo vedamą laidą?

– Pirminį, dar nesuredaguotą, variantą man parodė. Labai patiko (juokiasi), jei būčiau žiūrovas – tikrai žiūrėčiau… Ir dalyviai po filmavimų dalijosi įspūdžiais. Sakė: galvojome, kad bus nuobodžiau, o čia – tokia aktyvi, azartiška, kūrybiška laida. Tikras vau!

Jei kelčiau sau uždavinį, susijusį su „Kas čia?“, norėčiau, kad ši laida būtų tarsi skirtukas tarp darbo ir poilsio. Įsivaizduočiau, kad žmogus grįžta namo po darbo, atsisėda prie televizoriaus, pasižiūri laidą „Kas čia?“ ir eina toliau dirbti buities darbų. Aš pats dažnai taip darau.

– Viena svajonė – vesti televizijos laidą – jau išsipildė. Apie ką dabar svajojate?

– Gal kam nors ta mano svajonė atrodys pritempta, bet… aš labai nuoširdžiai svajoju, kad kuo greičiau pasibaigtų karas. Suprantu, tas noras mažai nuo manęs priklauso, bet norėti juk galima?! Pastarieji metai buvo labai neramūs: kovidas, karas – kažkoks chaosas. Taip norėtųsi tiesiog ramiai dirbti, auginti vaikus, keliauti su šeima – gyventi paprastą, saugų, laimingą gyvenimą.