„Pakeleiviai“ – prabudę tarp žvaigždžių anksčiau laiko (recenzija)

Pasimetę kosmoso platybėse

Rimto turinio fantastinių filmų autoriams nereikia ypatingų vizualinių efektų. Jie kuria ne spalvingus kaleidoskopus primenančias pasakas, o pasitelkę kamerinės dramos principus mąsto apie žmogaus egzistencijos prasmę begalinių kosminių koordinačių fone.

Prieš trejetą metų George'as Clooney ir Sandra Bullock filme "Gravitacija" puikiai perteikė erdvėje pasimetusių žmonių savijautą. Šis filmas atvėrė naują perspektyvą. Anksčiau panašių filmų autoriai svaigo nuo žmogaus intelekto pagimdytų technologijų, o dabar atėjo šio proceso padarinių suvokimo metas.

Barbariškas elgesys anksčiau ar vėliau išprovokuos globalią maisto krizę, ir žmonėms gyventi teks ieškotis alternatyvių vietų neaprėpiamose kosminėse platybėse.

Užpernai matytas filmas "Tarp žvaigždžių" signalizavo apie grėsmę keliančią netolimos ateities problemą: dėl netinkamos globalios agrarinės politikos Žemė bus taip nustekenta, kad žmonių lauks siaubinga mirtis nuo bado ir deguonies trūkumo. Bet filmo autoriai nepasitenkino vien apokaliptinėmis prognozėmis, jie paskelbė šviesos spinduliu tamsos karalystėje atrodantį teiginį: "Turime suprasti – niekas, išskyrus mus pačius, Saulės sistemoje negali mūsų išgelbėti."

Šį teiginį savaip iliustravo ir pernai matyto filmo "Marsietis" herojus (jį vaidino Mattas Damonas), kuris per klaidą buvo paliktas Raudonojoje planetoje, bet nepasidavė panikai ir, laukdamas išgelbėjimo, sugebėjo net bulvių Marso dirvoje užsiauginti.

Po tokių netradicinių fantastinio žanro kūrinių kažko panašaus norisi tikėtis ir iš naujausios kosminės kamerinės dramos "Pakeleiviai".

Pro "kurmio urvą"

Mokslininkai išaiškino, kad skristi už Saulės sistemos ribų žmonija dar ilgai nebus pasirengusi (tam neva prireiks vos ne 500 metų), bet fantastinių siužetų apie tai kasmet daugėja.

Jau daug metų mokslininkai skambina pavojaus varpais, perspėdami, kad žmonės nustotų beatodairiškai elgtis su Žemės ištekliais. Toks barbariškas elgesys anksčiau ar vėliau išprovokuos globalią maisto krizę, ir žmonėms gyventi teks ieškotis alternatyvių vietų neaprėpiamose kosminėse platybėse. Fantastai literatai panašią situaciją moduliuoja jau seniai. Neatsilieka nuo jų ir kai kurie mokslininkai. Albertas Einsteinas, kurio reliatyvumo teorija moksle padarė perversmą, sutvėrė ir fantastų pamėgtą "kurmio urvo" (angl. "Wormhole") paradoksą apie laiko tunelius, per kuriuos teoriškai galima iš vienos realybės patekti į kitą.

"Kurmio urvo" teorija pravertė filmo "Tarp žvaigždžių" herojams, išvykusiems į kosmosą ieškoti naujų pasaulių. Tą patį tikslą turi ir "Pakeleivių" veikėjai, tik nusitaikę jie į tolimesnes erdves.

Nenumatytos aplinkybės

"Pakeleivių" veiksmas plėtojasi tolimoje ateityje, kai gyvenimas žmonių perpildytoje Žemėje pasidarė toks nekomfortiškas, kad didelių pelnų siekiančios komercinės kompanijos ima verbuoti savanorius skrydžiams į tolimas planetas, iki kurių keliauti tenka... 120 metų.

Kad kelionė erdvėlaiviu "Avalon" neprailgtų, būsimieji kosminiai naujakuriai didesnę skrydžio laiko dalį praleidžia specialiose miego kamerose ir yra pažadinami, kai iki tikslo – planetos, pavadintos "Sodyba II", lieka vos keli mėnesiai. Tačiau nenumatytas susidūrimas su kosminių meteoritų kruša paveikia viską kontroliuojantį kompiuterį. Dviejose miego kamerose keleiviai atsibunda likus devyniasdešimčiai metų iki skrydžio pabaigos.

Naujomis kosmoso galimybėmis besidominti rašytoja niujorkietė Aurora (ją vaidina Jennifer Lawrence, jau antrą kartą pripažinta daugiausia pinigų per metus uždirbanti aktorė) ir naują gyvenimą toli nuo gimtųjų namų trokštantis pradėti inžinierius iš Denverio Džimas (akt. Chrisas Prattas) suvokia, kad pasiekti naują planetą jie neturi šansų. Vadinasi, reikia ieškoti išeities.

"Pakeleiviai" ("Passengers") ***