Pasaulinė paroda „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“, Paryžiuje vykusi 1937 m. gegužės–lapkričio mėnesiais, Lietuvos istoriografijoje yra laikoma šalies išskirtinumo ir tarpukario kultūros pasiekimų simboliu.

Griebtasi etnografijos šiaudo

Paryžiaus parodos rengėjai jautė didelę atsakomybę, nes 3–4 dešimtmečiais lietuviai buvo praleidę ne vieną pasaulinę parodą, todėl buvo labai svarbu nuspręsti, ką parodyti pasauliui kaip savo išskirtinumą? Jau per pirmąjį posėdį, kuriame aptartas lietuvių ekspozicijos pobūdis, parodos meno komiteto pirmininko Pauliaus Galaunės iniciatyva nutarta akcentuoti Lietuvos kultūrą, meną, etnografinį savitumą.

Eita pramintu keliu – Lietuvos pristatymas dailės ir ypač etnografinio pobūdžio meno kūriniais tapo populiarus tarptautinėse parodose nuo pat 1900 m. Lietuvos ekspozicijos pasaulinėje parodoje Paryžiuje.

Ekspozicijoje daug vietos užėmė taikomoji dailė ir dailiųjų amatų dirbiniai. Per keliolika nepriklausomybės metų lietuvių taikomojoje dailėje įvyko nemažai svarbių poslinkių. Kauno meno mokykloje nuo 1931 m. veikė Keramikos studija, 1936 m. buvo atidaryta Kauno valstybinė amatų mokykla. Liaudies meistrų ir amatininkų veiklą koordinavo „Marginių“ bendrovė , 4-ąjį dešimtmetyje reprezentavusi Lietuvą tiek Europoje, tiek Amerikoje. Iš studijų užsienyje į Kauną sugrįžo Liudvikas Strolis, odininkas Tadas Lomsargis. Taikomosios dailės specializaciją Paryžiuje įgijo Antanas Gudaitis, Vytautas Kazimieras Jonynas ir kiti.

Lietuvos salės ekspoziciją bendrame funkcionalistiniame Baltijos šalių paviljone (archit. Aleksanderis Nürnbergas) įrengė architektas Algirdas Šalkauskis.

Išlikusiose Lietuvos ekspozicijos nuotraukose matome realizuoto pasirodymo vaizdą. Salės akcentas – didžiulė „Rūpintojėlio“ skulptūra ir galinėje sienoje įkomponuotas Adomo Galdiko pano „Lietuva“.

Stenduose ir ant stalų sudėti keramikos dirbiniai, modernaus liaudiško stiliaus tekstilė, smulkūs medžio drožiniai. Ant sienų sukabint fotografijos ir plakatai. Centrinė paviljono dalis buvo išklota Jono Prapuolenio parketu, sienos apmuštos Kučinskio–Pabedinskų audimo įmonėje Plungėje išausta drobe. Ta pati drobė, kuria po parodos ketinta apmušti Lietuvos diplomatinės atstovybės Paryžiuje garažo sienas, nukeliavo ir į 1939 m. pasaulinę parodą „Rytojaus pasaulis“ Niujorke.

Valgis ir malda

Iš pradžių planuota paviljono salės plotą formuoti iš uždarų erdvių, kuriose būtų įkomponuoti lietuviškų interjerų fragmentai. Parodos rengėjai ketino iš Karininkų ramovės skolintis jos interjerams tuo metu gaminamus baldus.

Greičiausia derybos baigėsi be rezultatų, nes 1936 m. gegužės–birželio spaudoje buvo paskelbti „lietuviško salionėlio, valgomojo ir koplytėlės“ konkursai. Konkurso sąlygose buvo iškelti nacionalinio savitumo reikalavimai.

„Salionėlis turi būti sukomponuotas su baldais, sienomis, lubomis, grindimis ir kitomis detalėmis, kad bendras charakteris būtų savitas – lietuviškas“, – rašyta konkurso nuostatose. Reikalauta, kad valgomojo kambario „bendras charakteris būtų lietuviškas, turėtų tamprius ryšius su mūsų liaudies baldais“, pagamintais iš vietinės medienos.

Keisčiausia šių dienų žiūrovų akyse atrodo lietuviškos koplytėlės, kuri kai kuriuose archyviniuose dokumentuose vadinama kilnojamuoju nameliu, konkursas. Pageidauta, kad ji atspindėtų bažnytinės medinės architektūros tradicijas ir kartu „būtų sumoderninta, kad atitiktų realią konstrukciją“.

Lietuvai skirtoje ekspozicijoje (330 kv. m) koplytėlė turėjo užimti ne daugiau kaip 15 kv. m, jos interjere reikalauta įrengti funkcionalias detales: altorių, klauptus, varpą prie „zakristijos“ durų, Nukryžiuotąjį su švęsto vandens indeliu; altoriaus laiptai turėjo būti užtiesti liaudišku kilimėliu, altoriaus mensa – balta drobule. Į lietuviškos koplytėlės konkursą atsiliepė tik trys dalyviai (premijas pelnė Kauno meno mokyklos mokinė Adelaida Abaravičiūtė (1-oji premija) ir inžinierius architektas Jurgis Getneris (2-oji premija). Vis dėlto koplytėlės iš viso atsisakyta. Gal dėl vietos stokos, o gal suvokus sakralinio objekto keistumą parodų erdvėje.

Sunkiasvoris „Rūpintojėlis“

Dėl neaukšto pristatytų baldų projektų lygio ir menko dalyvių skaičiaus nutarta baldų konkursus laikyti neįvykusiais, baldų komplektų projektai buvo užsakyti Vytautui Kazimierui Jonynui ir Jonui Prapuoleniui.

J.Prapuolenio sukurtą baldų komplektą darė pats autorius, padedamas Marijampolės amatų mokyklos baldžių. Su Marijampolės staliais J.Prapuolenis pagamino ir V.K.Jonyno suprojektuotą baldų komplektą. Spinteles, lentynėles, vitrinas darė Marijampolės amatų mokyklos stalių skyriaus moksleiviai.

Medinį „Rūpintojėlį“ pagal Juozo Mikėno projektą iš ąžuolo išdrožė Ukmergės amatų mokyklos stalių skyriaus vedėjas Petras Vėbra (jo darbas įkainotas 1 800 litų) Ukmergės amatų mokykloje, o užbaigė Kauno meno mokyklos studentas Vytautas Kašuba (jam sumokėta 200 litų) jau Kaune.

Miškų departamento dovanoto ąžuolo kamienas į Ukmergę gabentas dviem sunkvežimiais, kurie per kelionę dėl medžio svorio gerokai apgadinti. Kad tilptų Ukmergės amatų mokyklos patalpose, buvo išgriauta viena siena. Dar stovinčią Ukmergės amatų mokyklos dirbtuvėse didžiulę 2,3 m aukščio skulptūrą spėjo apžiūrėti gimnazistų ekskursijos ir šiaip plūstantys pavieniai smalsuoliai.

Dirbo ir studentai

Kaip buvo ruošiami kiti taikomosios dailės dirbiniai? Parodos vykdomasis komitetas dar 1936 m. vasarą atrinko apie dešimt Antano Tamošaičio kilimų eskizų, pagal kuriuos išaustus kilimus dailininkas pademonstravo 1937 m. Antano ir Anastazijos Tamošaičių kilimų parodoje Žemės ūkio rūmuose Kaune (už didelius kilimus autoriui parodos rengėjai sumokėjo per 2 000 litų). Pagal Meno mokyklos studentės Jadvygos Dobkevičiūtės-Paukštienės projektą (įvertintas 100 litų) kilimą audė Tamošaičių dirbtuvė Ąžuolų Būdoje.

Ruošiant keramikos eksponatus, buvo sutelktos stipriausios to meto lietuvių keramikų pajėgos. 1936 m. Kauno valstybinės amatų mokyklos mokytojas L.Strolis tam tikram laikui išėjo atostogų, kad galėtų sukurti darbų Paryžiaus parodai. Keramikos dirbinius šios mokyklos bazėje kūrė ir mokykloje dėstę Antanas Murauskas, Jonas Butkus, Pranas Steponavičius.

Kauno meno mokyklos vyresnių kursų keramikams Eleonorai Lukštaitei, Vaclovui Miknevičiui, Valdemarui Manomaičiui pasiūlyta sukurti keramikos darbų. Už tai studentams pusę metų buvo mokama stipendija (po 50 litų per mėnesį), suteikta teisė bet kuriuo laiku naudotis Meno mokyklos keramikos studija. Studentai buvo aprūpinami glazūromis ir kitomis medžiagomis, jiems buvo samdomas technikas. Raštiškuose pasižadėjimuose E.Lukštaitė įsipareigojo sukurti keturis servizus (du pietų, po vieną alaus ir midaus), „figūrinę žvakidę ir dar daugiau, jeigu laiko pakaks“.

V.Manomaitis ketino pagaminti 4 dekoratyvines vazas, midaus servizą, „kelias figūrėles, žaislų“. Galutiniuose keramikų darbų sąrašuose randame tokius skaičius. L.Strolis: „1 didelė vazė su žuvimis, dekoruotas alaus servizas (6 dalys), matinės žalios spalvos alaus servizas (6 dalys), pietų servizas (24 dalys), 1 vazelė su žuvų dekoru, 1 mažas puodelis su paukščių dekoru, 1 raudonas dekoruotas bliūdelis“. E.Lukštaitė: „dekoratyvinė vaza“, V. Miknevičius: „dekoratyvinė vaza, midui vaza, taurės (7 vnt.), peleninė“ .

Į eksponatų sąrašus buvo įtraukti „Marginių“ dirbiniai. Magdalena Avietėnaitė, P.Galaunė, V.K.Jonynas „Marginių“ parduotuvėje Kaune atrinko būdingesnių dirbinių ir dar užsakė meistrams pagaminti įvairių suvenyrų, riešutų spaustukų, šaukštų, klumpių, kanklių, skrynelių, kryžių, servetėlių, pirštinių, mažų kilimėlių, statulėlių, įvairių audinių, juostų, molinių puodynėlių, gintaro dirbinių. Iš viso paruoštos 4 dėžės suvenyrų už 4,5 tūkst. litų.

Gintaru ekspoziciją aprūpino palangiškių bendrovių „S.Levias“ bei „Broliai M. ir G. Kanai“ dirbtuvės, kurių gaminiai pasiekė Paryžių jau atidarius Baltijos paviljoną.

Kritikavo net savi

Išgirsti lietuvišką kalbą 1937 m. vasarą Paryžiuje nebuvo retenybė. Lietuvos turizmo draugija 1937 m. birželio–rugpjūčio mėn. organizavo septynias ekskursijas į Paryžių. Į Prancūzijos sostinę leidosi pavieniai keliautojai. Lietuvos spaudoje pasirodė pasaulinės parodos ekspozicijos, Baltijos paviljono aktualijos.

Lietuvos tarptautinis pasirodymas pasaulinėje parodoje nesukėlė susižavėjimo lietuviams, kuriems ekspozicija pasirodė pernelyg blanki, keista, neįspūdinga, sugrupuota aplink Afrikos stabą primenantį gąsdinantį akcentą – didžiulę Rūpintojėlio figūrą.

Dar vykstant parodai, buvo siūloma keisti ekspoziciją. Daugiausia kritikų pasisakė už tokią schemą – matomiausioje vietoje pastatyti Vytauto Didžiojo skulptūrą XV a. Lietuvos žemėlapio fone, greta – lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno biustus su jų skrydžio iš Niujorko į Kauną diagrama. Kitame šone – įkomponuoti J.Basanavičiaus ir V.Kudirkos biustus Lietuvos himno žodžių fone: „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme“ .

Tarp didžiausių kritikų buvo ir grafikas Viktoras Petravičius, tuo metu studijavęs Paryžiuje ir netgi dalyvavęs tarptautinėje darbų premijavimo komisijoje. Savo straipsnyje „Pasaulinės parodos atgarsiai. Laiškas iš Paryžiaus“ žurnale „Iliustruotas pasaulis“, apibendrindamas patirtį, jau pasibaigus parodai, V.Petravičius rašė:

„Susidarė įspūdis, kad visko buvo po truputį, bet tas “truputis„ buvo neskoningai, be jokios kompozicijos išdėstyta salėje, lyg prekės mažoje parduotuvėje.“ (...) „Kad ir tas pats brangiai kaštavęs parketas, visiškai nereprezentavo mūsų gražaus ąžuolo, nes nei to parketo, nei jo ornamentų net per padidinamąjį stiklą neįžiūrėsi.“ (...) „Gremėzdiška spinta, kurioje buvo sukrautos knygos, tiktų virtuvės indams, tik jokiu būdu ne knygoms, ir dar pasaulinėje parodoje!“ (...) „Baldai jokios rolės nevaidino. Jeigu norėta parodyti lietuviškus baldus, reikėjo ruošti atskirus kambarius (pav., valgomąjį, miegamąjį ar kt.) ir ten tuos baldus išstatyti, nes dabar jie visai nesiderino prie salės.“ (...) „Kuriem galam reikalingas rašomasis stalas, kuris atrodė lyg biznio kontoroje?“

Parodos rengimas – tarsi maras

Neatlaikiusi kritikos, 1937 m. birželio 26 d. M. Avietėnaitė rašė iš Kauno V.K.Jonynui, tvarkiusiam Lietuvos ekspoziciją Paryžiuje: „Aš, žinoma, nelabai kreipiu dėmesį į visokias “kritikas„, bet, antra vertus, gal salė ir yra truputį pilka? Man pasakojo, kad labai mažai tėra išstatyta tų mūsų gražiųjų žiurstų, tuo tarpu jei juos meniškai išstatyti, tai jie, aišku, priduotų labai daug šilumos ir spalvos visai aplinkai.“

Baigiantis parodai V.K.Jonynas laiške iš Paryžiaus M. Avietėnaitei guodėsi: „Vis mažiau ir mažiau atsiranda lankytojų iš Lietuvos, kas mums kiek palengvina eiti kitas pareigas, nes panašūs priekaištai baisiai įkyrūs. (…) Žinote, panele, pasakysiu karčią tiesą, ta paroda man nuėjo skradžiai kaulus, už viską liksiu kaltas aš (...). Dėl Dievo meilės, panele, saugokitės ir kitus saugokite nuo bado, maro ir parodų rengimo.“

Pasibaigus parodai, kai kurie taikomosios dailės eksponatai, daugiausia baldai, liko Lietuvos diplomatinėje atstovybėje Paryžiuje (dalis J.Prapuolenio baldų, jo inkrustuotas parketas, vitrinos).

Kita dalis parsiųsdinta į Lietuvą arba iškart nugabenta į Berlyną, kur 1938 m. pavasarį turėjo atsidaryti Pirmoji amatų paroda. Pasinaudota ir Paryžiaus pasaulinėje parodoje rodytais kūriniais. Tiesiai iš Paryžiaus į Berlyną persiųsti A.Tamošaičio kilimai (du dideli, vienas mažesnis ir trys smulkūs), Domicelės Tarabildienės lėlių kompozicija „Vestuvės“.

Pridėtinė vertė

Uždarius Paryžiaus parodą, džiaugtasi apdovanojimų gausa: 44 dalyviai (pavieniai asmenys ar bendrovės) gavo net 58 apdovanojimus.

Nors ir nebūdama speciali meno apžvalga pasaulinė paroda Paryžiuje padarė didelę įtaką lietuvių taikomosios dailės raidai. Parodos proga skelbti konkursai, užsakymai menininkams ir finansinės subsidijos aktyvino kūrybos procesus, kėlė taikomosios dailės prestižą.

Ne vienam jaunam dailininkui pasirodymas tarptautinėje parodoje buvo svarbi paskata toliau kurti. Šalies ekonomine ir kultūrine pažanga suinteresuoti specialistai kitų tautų ekspozicijų fone darė išvadas apie dailės būklę, jos privalumus ir silpnąsias puses.

Ši paroda dar svarbi ir socialiniu aspektu – Lietuvos piliečiai aktyviai sekė šalies pristatymą tarptautinėje arenoje, patys jautėsi parodos dalyviais. Galbūt jų kritinė reakcija į Lietuvos pasirodymą toje parodoje kilo ne dėl realių trūkumų, bet dėl piliečių susitapatinimo su savo šalimi, noro būti pastebėtiems ir reikšmingiems.

Kas? Paroda „Tautų arenoje. Paryžius 1937“.

Kur? Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? Veikia iki gegužės 5 d.