Karšti salsos ritmai drąsino klaipėdiečius apnuoginti pečius ir jausmus – „Kultūrpolio“ kiemelis to dar nebuvo matęs.

Nors vakaras dvelkė šaltuku, apsiaustai vienas po kito skriejo ant kėdžių. Įkaitusiai miniai Loreta ir Valdas Daujotai neleido lėtinti tempo – poros ir vienišiai skubėjo sekti virtuozų judesius.

Jurga Barkauskaitė

Ant uostamsiečio senamiesčio grindinio visi trypė taip, tarsi merengę ir bachatą, kurios yra vadinamos salsos atšakomis, būtų šokę visą gyvenimą.

Sunkiau įkandamais riešutėliais tapo drąsūs apkabinimai ir pasiūbavimai klubais, tačiau profesionalai savo mokiniams negailėjo pagyrų. „Matome, kad neįveikiamų užduočių jums nėra!“, – šypsojosi šokių ir laisvalaikio centrui „Stilius“ vadovaujantys Daujotai.

Tamsoje švysčiojo daug raudonos spalvos. Rožės plaukuose, kaklaskarės, ryškios kojinės arba lūpos – kiekvienas savaip atidavė duoklę temperamentingosios salsos tėvynei Kubai. Kai įraudo ir šokėjų skruostai, išmušė sudėtingiausių žingsnelių valanda.
„Pirmą kartą pabandėme pakviesti visus norinčiuosius pasimokyti salsos į gan neįprastą erdvę ir likome sužavėti. Akivaizdu, kad Vilnių jau senokai užliejusi banga pagaliau pasiekė ir pajūrį. Žmonės smalsūs, kupini troškimo patirti emocijų, kurias mūsų santūrus lietuviškas temperamentas dažnai užblokuoja“, – šurmuliui nurimus kalbėjo šokių treneriai.

Tiems, kurie pavydžiai stebėjo profesionalų viražus, ilgų teorijų Daujotai nepuolė išvedžioti. „Tiesiog esame įsimylėję salsą iki ausų“, – paprastai paaiškino  klaipėdiečiai.