Jau gimę su kamuoliu

Apsistojame turistų numylėtame Kopakabanos rajone, garsėjančiame puikiais to paties pavadinimo pliažais. Ne iš karto įsikertame į vietinę sistemą, mat paplūdimio vietelės sužymėtos numeriais, priklausomai nuo jų lankytojų pomėgių. Pvz., pliaže nr. 9 būriuojasi turtingas jaunimėlis, norintis save parodyti ir į kitus pažiūrėti, o pliaže nr. 10 gali gauti į nosį iš kamuolio – ten visi aplink ką nors žaidžia.

Nors, po teisybei, visuose Kopakabanos (pabandykite ištarti greitakalbe – liežuvį nusilaušite) pliažuose kamuolys – vietinių draugas. Iš šalies žiūrint atrodo, kad tiek merginos, tiek vaikinai jau gimę jį spardyti. Paplūdimys tiesiog nugultas jaunimo, žaidžiančio su kamuoliu, tik – skirtingai nei mes – vietiniai dažniau mušinėja jį galvelėmis, kojelėmis, petukais ar krūtine nei rankelėmis.

Mano vyrui šokas – jis negali žaisti pliažo tinklinio, nors puikiai moka! Neperkandęs mat, lietuvaitis, braziliškos tinklinio specifikos, kur kamuolys skraidinamas per tinklą ne rankų, bet kojomis.

O mums, merginoms, ne sportas rūpi. Visų pirma, labai keista, kad paplūdimyje tiesiog nėra ką rinkti (turiu omeny visokias kriaukleles, bangų mūšos nubučiuotas šakeles, koralų ragelius ar bent jau įdomesnius akmenėlius).

Tenka rinkimo maniją malšinti... pirkimo. Nemokame pasakyti "ne" braziliškiems suvenyrams! Marškinėliai, rankšluostukai, paplūdimio skaros su Rio simbolika ir dažniausiai su Jėzaus Atpirkėjo skulptūra papildo ir taip perpildytas žaliųjų turistų kuprines.

Įdomiausia, kad net menkiausią niekutį, tarkime, suvenyrinį raktų pakabuką, pas vietinį turgelio prekeivį galima nusipirkti su kreditine kortele. Visi pardavėjai čia "apsiginklavę" mažais aparačiukais, nes turistai, matyt, nelinkę keistis savo euriukų į brazilišką valiutą – ATM automatai už paslaugą lupa didžiulius procentus!

Asmeninio archyvo nuotr.

Be kulinarinių įmantrybių

Kol vyras galynėjasi su Atlanto vandenyno bangomis, lyginu kopakabaniškąsias maudynes su baltiškosiomis. Čionykštis vanduo šiltesnis. Bangos pavojingesnės (savo akimis mačiau, kaip dvi merginos, nubridusios visai netoli kranto, šaukėsi pagalbos: bangų mūša neleido sugrįžti). Atlanto sūrumas taip pat patikrintas. Reziumė: Baltijoje plaukioja kur kas mažiau silkių.

Kad jau pradėjome apie silkes, tai rėšiu teisybę – maistas mums čia pasirodė neskanus. Kažkoks be cinkelio. Nei egzotiškų sevičių ar jūrų kiaulyčių steikų kaip Peru. Mano vegetarė dukra su savo asketiškais maitinimosi principais štai jau trečia diena sėdi ant makaronų dietos.

Važiuodami taksi net užspaudžiam vietinį taksistą į kampą, kokie gi tie tradiciniai braziliški patiekalai. Pasirodo, brazilų virtuvės pagrindą sudaro ryžiai, pupelės ir manijokas. Paprasta, sotu, bet jokių kulinarinių įmantrybių. O nacionaliniu Rio barų, kavinių, pliažo kioskelių gėrimu turbūt galėtume drąsiai tituluoti ant kiekvieno miesto kampo matytą kaipirinją, gaminamą iš vietinės naminės, smulkiai pjaustytų žaliųjų citrinų, grūstų su cukranendrių cukrumi.

Nebeatsilaikome prieš gardžiai atrodantį gatvės maistą. Ant mažų nešiojamų griliukų tiesiog prieš tavo nosį kepinami prieskoniuoto sūrio gabalėliai, verdami kukurūzai... O kaip viltingai tie maisto siūlytojai (baubiantys visokių balsų tonacijomis) atsisveikina. Jei – įjungęs valios mygtuką – sakai: "Thank you, no...", tada prekeivis visai nesupyksta ir viltingai atsisveikina: "Maybe later?.." "Maybe..." – sakome mes ir tiesiog gatvėje užsisakome pusdienio ekskursiją po Rio de Žaneiro miestą.

Kristaus ar turistų glėbyje?

Kitą dieną jau lekiame link Korkovado kalvos, esančios Tižukos nacionaliniame parke. Ant jos stovi 1931 m. pastatyta 38 m aukščio 1 145 t sverianti Kristaus skulptūra – Rio de Žaneiro simbolis – kuri puikiai matyti beveik iš visų miesto vietų.

Rio de Žaneiro pavadinimas, verčiant iš portugalų kalbos, reiškia Sausio upę. Mat 1502 m. sausį čia atvykę Portugalijos jūrininkai nusprendė, kad Guanbaro įlanka, aplink kurią įsikūręs dabartinis Rio, yra didelės upės ištakos. Virš įlankos jie pastebėjo milžinišką uolą, kurią juokaudami praminė Kupriumi (port. Corcovado). Tada dar niekas nė nenujautė, kad po keleto šimtmečių Korkovado kalva taps bene garsiausia vieta visame Rio.

Bandau užsimerkti ir pajusti kažką ypatingo (kaip jaukiame seserų benediktinių vienuolyne Kaune), deja...

Trečiojo XX a. dešimtmečio pradžioje Brazilija turėjo švęsti savo Nepriklausomybės šimtmetį. Jo paminėjimui norėjosi kažko didingo, simboliško. Tas "kažkas" turėjo tapti šalies klestėjimo liudininkas ateities kartoms. Kadangi tuo metu visoje Lotynų Amerikoje karaliavo Katalikų bažnyčia, ant Kupriaus uolos buvo nuspręsta užkeldinti milžinišką Kristaus statulą.

Ir štai mes prie jos. Tiksliau, beveik pusvalandį turistiniu mikroautobusu kilę stačiais serpantinais į Kupriaus kalną, dar keliolika minučių pėsčiomis skinamės kelią pro turistų (ar tikinčiųjų?) minias. Sekmadienis. Šv.mišių metas. Simboliška, kad praleisime jį Kristaus glėbyje. Tik pirma, tiesa, turime gerokai pasiglėbesčiuoti su pulkais "piligrimų".

Idėja – užkelti ant uolos milžinišką Kristų – dar XIX a. viduryje šovė į galvą vienam katalikų dvasininkui Pedro Maria Bossui. Jam atrodė, kad Atpirkėjas ant aukšto kalno labai gražiai galėtų simbolizuoti biblinę Jėzaus gundymo sceną. Dvasininkas išsakė savo pasiūlymus Brazilijos imperatoriaus dukrai Izabelei, tačiau grandioziniam projektui valstybės ižde tuomet dar neatsirado pinigų. Antrą kartą šventiko Pedro pasiūlymas buvo prisimintas 1921 m. ir spaudoje paskelbtas lėšų naujajam paminklui rinkimas. Prie jo dosniai prisidėjo ne tik šalies valdžia, Bažnyčia, bet ir paprasti Rio de Žaneiro miestiečiai. Būtent todėl Kristaus Atpirkėjo statula teisėtai vadinama vieningu visos Brazilijos projektu.

Asmeninio archyvo nuotr.

Statula išties milžiniška. Bandau užsimerkti ir pajusti kažką ypatingo (kaip jaukiame seserų benediktinių vienuolyne Kaune), deja... Energija čia užgožiama aukštyn ir žemyn nenutrūkstama upe plaukiančių turistų energija, kuri, rodos, tuoj pasieks kulminaciją. Karštis darosi nepakeliamas, zyzia saulėje sukaitę vaikai, visai prie pat manęs švilpia prižiūrėtojas, bandydamas šaižiu garsu sudrausminti suįžūlėjusius turistus, lipančius ant akmeninių apsauginės tvoros mūrų, kad galėtų pasidaryti geresnę asmenukę.

Darome ir mes nuotrauką su Kristumi. Joje, be žalių turistų, – dar šimtai veidų. Juk nusipirkę įėjimo bilietą neišsipirkome vienatvės su Atpirkėju. Širdyje verda pyktis ir pasitenkinimas. Vis tik labiau reikėtų džiaugtis, kad nuo biblinių laikų tradicijos nekinta – kur Kristus, ten ir minios! O gal liūdnai lietuviškai šniaukroti, kad visas to korkovadiško reikalo masiškumas – tik noras užsidėti pliusą prie šių dienų stebuklo: juk 2007 m. Rio de Žaneiro Atpirkėjas išrinktas vienu iš septynių Naujųjų pasaulio stebuklų.

Marakanos lūkesčiai ir realybė

Net ir visiškai su sportu nesusijusiam turistui Rio de Žaneire pabuvus bent keletą dienų pasidaro aišku kaip dieną – futbolas čia užima išskirtinę vietą. Kamuolį paplūdimiuose spardo visi – nuo apsisnarglėjusių keliamečių bamblių iki liaunų mergaičiukių. Net pavydas ima, kaip seksualaus užpakaliuko savininkė su brazilišku bikiniu mikliai atmušinėja vyrukų perduotą kamuolį!

Stadiono pavadinimas – tai ne kažkokio garsaus vietos futbolininko vardas – o galėtų būti! (Sutikit, Marakana skamba visai panašiai kaip Maradona). Tai rajono, kuriame stadionas stovi, pavadinimas (beje, pro pat areną teka Makanos upė). Stadiono panorama nuo Korkovado kalvos primena apverstą milžinišką skraidančią lėkštę. Aikštės ir tribūnų linijos atrodo tarsi kelių taisyklingų žiedų derinys. Siekiant išvengti sirgalių antplūdžio į aikštę aplink stadioną buvo iškastas 3 m gylio ir 4 m pločio griovys, per kurį buvo padaryti specialūs, nustumiami nuo aikštės tilteliai.

1950 m. Rio de Žaneire vyko IV pasaulio futbolo čempionatas. Šia išskirtine proga ir gimė sumanymas pastatyti šį ypatingą monstrą, per finalines rungtynes sutalpinusį net iki 200 tūkst. Rio sirgalių! Tuo metu tai buvo didžiausias stadionas pasaulyje.

Deja, brazilams pasaulio futbolo taurės finale nebuvo lemta džiaugtis pergale. Braziliją, giliam tautiečių liūdesiui, rezultatu 2:1 nugalėjo Urugvajus. To meto žiniasklaida skelbia, kad toks fanų nusivylimas šaliai nepraėjo be pėdsakų: po varžybų stadione rasta ir savižudžių, ir rimtų sveikatos problemų patyrusių sirgalių. "Užtai jau 1969 m. futbolo karalius Pele čia pelnė savo tūkstantąjį įvartį!" – reziumuoja gidė linksmesne gaida.

Po renovacijos, ruošiantis 2014-ųjų Pasaulio futbolo čempionatui, Brazilijos futbolo "šventykloje" vietų fanams gerokai sumažėjo. Bet ir tais metais garsiosios Marakanos namų sienos neatnešė brazilams pergalės. Pirmąja pasaulio futbolo čempionato finalo dalyve, o paskui ir čempione tapo Vokietijos rinktinė, "išmaudžiusi" pusfinalyje rinktinius Brazilijos vyrus rezultatu 7:1.

2016 m. rugpjūčio penktąją būtent Marakanos stadione suliepsnojo Rio de Žaneiro žaidynių olimpinė ugnis. Čia vyko vasaros olimpinių žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijos. Pirmą kartą istorijoje Rio dalyvavo olimpinė pabėgėlių komanda, o į žaidynių tvarkaraštį buvo įtrauktos dvi naujos sporto šakos – golfas ir regbis.

1980–1991 m. Marakanos stadionui teko pavirsti ir pasaulio muzikos garsenybių scena. Joje koncertavo tokios pasaulinio lygio žvaigždės kaip "Queen", Tina Turner, Frankas Sinatra, Paulas McCartney, Stingas, Madonna ir kt.

Asmeninio archyvo nuotr.

Atiduodame pagarbą šlovingai Marakanos praeičiai išskleisdami Brazilijos vėliavą prie užrakintų stadiono vartų ir skubame tolyn, link meniškojo Santa Teresos kvartalo, kur kiaurabalkonių namų, dekoruotų susipynusiomis elektros laidų girliandomis, apsupty mūsų laukia spalvingieji Selarono laiptai.

Selarono hobis ir lobis

Selarono laiptai – tai visomis vaivorykštės spalvomis mirguliuojančios pakopos, apklijuotos ranka dekoruotomis bei parsivežtomis iš įvairių pasaulio šalių keramikinėmis plytelėmis.

Jas keliautojas, menininkas čilietis Jorge Selaronas (g. 1947 m.) tempė į Rio iš visų pasaulio kampelių. Kai 1983 m. ši spalvinga asmenybė atvyko į Braziliją (prieš tai aplankęs daugiau nei 50 šalių Amerikoje, Europoje ir Azijoje), tarp jo ir Rio įvyko cheminė reakcija. Sela, kaip jį vadino draugai, įsimylėjo šį miestą ir pasiliko jame visiems laikams.

Ilgai ieškojome nors mažiausios su Lietuva susijusios plytelės.

Menininkas įsigijo butą šalia 215-os pakopų laiptų, kurie jungė du bohemiškus miesto rajonus – Lapos ir Santa Teresos. Meniškos sielos žmogui jie pasirodė perdėm pilki ir apleisti. Ilgai nelaukęs Selaronas ėmėsi laiptų, buvusių arčiausiai jo namų, rekonstrukcijos.

Iš pradžių dekorui jis naudojo vien tik Brazilijos vėliavos spalvas – mėlyną, geltoną ir žalią. Tai turėjo būti savotiška Čilės piliečio duoklė šaliai, į kurią jis, svetimtautis menininkas, niekieno neprašomas atsikraustė gyventi.

Ilgainiui laiptų dekoravimas tapo tikra Selarono aistra, o galvosūkis – iš kur gauti pinigų idėjai pratęsti – amžinu Selos būties ir buities klausimu. Draugų teigimu, menininkas užsidirbdavo pragyvenimui pardavinėdamas savo nutapytus paveikslus, bet dažniausiai viską, ką tik uždirbdavo, investuodavo į viso gyvenimo aistrą – laiptų dekoravimą.

Bėgant laikui, ant Selarono laiptų ėmė dominuoti ir kitos menininkui patikusios spalvos. Kai vyro kūrybiniai užmojai toli prašoko Brazilijos sienas, keliautojai, atvykstantys paviešėti į Rio, mielai vežė menininkui nacionalinių lauktuvių: keraminių plytelių su tos šalies simbolika. Beje, kai ant spalvingųjų laiptų savo vaizdo klipus nufilmavo tokios pasaulinio lygio muzikos žvaigždės kaip U2 ir Snoop Doggas, laiptų populiarumas dar labiau išaugo. Jie net sušmėžavo 2016-ųjų vasaros olimpinių žaidynių reklamoje.

Ilgai ieškojome nors mažiausios su Lietuva susijusios plytelės. Deja... Tarp 2 tūkst. egzempliorių iš daugiau nei 60 pasaulio šalių nieko panašaus neradome arba tiesiog nepastebėjome.

Liūdnoji šios istorijos dalis, kad eidamas šešiasdešimt penktuosius metus depresyviu charakteriu išsiskyręs menininkas sausio dešimtąją buvo rastas ant savo laiptų negyvas. Policija norėtų tikėti savižudybės versija, bet artimi Selai žmonės kalba, kad jo asmenybė (kaip ir jo laiptai), deja, patiko ne visiems...

Piramidės formos katedra

Daugiau nei 100 m diametro ir 96 m aukščio kūgio formos statinio stikliniais dangoraižiais apaugusiame Rio de Žaneiro centre neįmanoma nepastebėti. Tai garsioji Rio katedra, iš pirmo žvilgsnio neturinti nieko bendro su tradicine bažnytine architektūra. Labiau ji primena senovės majų piramidę.

Jos architektas Edgaras Fonseca statė šią tikinčiųjų šventovę net 12 metų (nuo 1964 iki 1976 m.). Stebiu turistus, aukštai užverstomis galvomis pagarbiai žengiančius pro įspūdingas, 18 m aukščio duris. Gidė sako, kad panorėjusi Dievo žodžio čia galėtų klausytis net 20 tūkst. žmonių minia. Įkypos katedros sienos padengtos mažais bičių korį primenančiais kvadratiniais langiukais.

Įėjus į vidų norisi užversti galvą į viršų ir suktis (kaip vaikystėje), nes tuomet keturi pailgi 64 m aukščio vitražiniai langai, susitinkantys pačioje katedros viršūnėje ir sudarantys permatomą kryžių, ima suktis tarsi vitražinis vėjo malūnas.

Mes lankomės Rio de Žaneire rugpjūtį, tad iki karnavalo pradžios dar pusmetis laiko – tylu...

Beje, kryžius, iš visko matyti, turi dar ir praktinę reikšmę – tai savotiškas stoglangis, pro kurį srūva šviesa. Pasivaikščioję po bažnyčią pasijuntame tarsi sakralinio meno muziejuje, kuriame nemažai istorinių ir religinių daiktų. Įdomiausias iš jų – indas šventintam vandeniui, kuris buvo naudojamas krikštijant Portugalijos karališkosios šeimos atžalą.

Vienbalsiai nusprendžiame, kad tai, ką dabar matome, – originaliausia mūsų iki šiol aplankyta bažnyčia. Gaila, kad maldai joje jau nebelieka laiko...

Sambodrome tylu

Daugumai europiečių Rio de Žaneiras turbūt labiau asociuojasi su triukšmingu sambos karnavalu, prasidedančiu kasmet vasario mėnesį ir panardinančiu kiekvieną – vietinį ar svečią – į gaivališką miesto šventės siautulį, nei su Kristaus Atpirkėjo skulptūra ar originalia miesto katedra.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kiaurus metus apie 10 Rio sambos mokyklų samdo garsiausius choreografus, dizainerius, kad sykį per metus galėtų dalyvauti prestižiniame Rio sambos mokyklų konkurse. Mes lankomės Rio de Žaneire rugpjūtį, tad iki karnavalo pradžios dar pusmetis laiko – tylu...

Unikali vieta, kurią suprojektavo garsus Brazilijos architektas Oscaras Niemeyeras, anot mūsų gidės, vadinama Sambodromu. Jis sukurtas taip, kad iki 50 tūkst. karnavalo žiūrovų galėtų stebėti kostiumuotųjų šokėjų šou. Tobulai pražygiavęs 700 m ilgio ir 13 m pločio keliu drauge su savo komanda gali tapti Rio žvaigžde: juk tai svarbiausias metų renginys visoje Brazilijoje!

Bandau įsivaizduoti, kaip dabar ta nykoka Laisvės alėja atgyja žaižaruojančiomis įspūdingų kostiumų spalvomis, kuriais pasipuošę visų kiečiausių Brazilijos sambos mokyklų šokėjai, bando sužavėti žiuri. Idėjinį šokio pasakojimą lydi sudėtingos judančios konstrukcijos. Galima tik paspėlioti, kiek braziliškų realų nuplaukia pasiruošimui šiam svarbiam metų įvykiui, pritraukiančiam minias turistų iš viso pasaulio.

Prie užrakintų vartų sėdi karnavališkai išsipusčiusi dama, kuri už dešimt vietinių pinigų siūlo pasimatuoti kokį nors praėjusio sambos festivalio šokėjo kostiumą. Tiek to... Geriau jau vakare, grįžę į viešbutį, įsijungsime "YouTube" ir pamėginsime įsijausti į kasmetinio sambos siautulio vaizdus.