"Blogiausia demokratija yra geriau nei švelniausia diktatūra", – įsitikinęs Izraelyje gyvanantis Danielis Chanochas, dokumentinio filmo "Pica Aušvice" herojus.

Ašaros baigėsi

"Viskas bus gerai" – tai mėgstamiausias penkis konclagerius ištvėrusio vyro posakis. Gimtajame Kaune viešėjęs 78-erių D.Chanochas prisiminė šviesiausias ir juodžiausias dienas. Pereita pragaro mašina neatėmė iš vyro įgimto optimizmo. Net šiurpiausias holokausto istorijas jis sugeba pasakoti vis nusišypsodamas ar nusijuokdamas.

Prisiminus juodžiausius momentus, jo veidas apsiniaukia. Vis dėlto ašarų garbaus amžiaus sulaukusio energingo vyro veide neišvysite. "Ašaros baigėsi koncentracijos stovyklose", – nukerta.

Tarptautiniame Kauno kino festivalyje D.Chanochas pristatė Moshe Zimmermano dokumentinį filmą "Pica Aušvice", kurio herojus yra jis pats. "Aš – karalius", – šypsodamasis lietuviškus žodžius ištarė buvęs kaunietis, vienoje kino salių įsitaisęs minkštame fotelyje.

Žurnalistei nustebus, kad jis prisimena lietuvių kalbą, nors iš Lietuvos į nacių koncentracijos stovyklą buvo išvežtas aštuonerių ir vėliau į mūsų šalį nebegrįžo, pašnekovas apgailestavo dabar Kaune labai retai sutinkąs žmogų, su kuriuo galėtų pasikalbėti žydiškai. Po karo jo draugų ir giminių čia nebeliko. Kaunas ir Žasliai – dvi vietovės Lietuvoje, keliančios D.Chanochui sentimentus.

Žaslių apylinkės – Vytauto Didžiojo Lietuvą menančios Chanochų giminės lopšys. Tai viena seniausių žydų šeimų Lietuvoje, savo istoriją čia skaičiuojanti nuo 1388 m. Su kitais 6 tūkst. žydų jie atvyko pakviesti Vytauto Didžiojo, gavę privilegijų prekybai ir amatams plėtoti.

Chanochų pirmtakai įsikūrė Trakų ir Žaslių apylinkėse. XX a. giminės istorija Lietuvoje toli gražu ne tokia šviesi: daug D.Chanocho giminių žuvo Žasliuose masinių žudynių dieną, kitų jis nematė nuo Kauno geto likvidavimo dienos.

Šviesiausia vaikystė – Kaune

Kaune, Rotušės aikštėje 13-uoju numeriu paženklintame name, mažasis Danielis praleido ankstyvąją vaikystę. Jis buvo jauniausias iš trijų vaikų pasiturinčioje prekiautojo mediena šeimoje.

"Prisiminimai iš vaikystės Kaune labai gražūs. Galima sakyti, tai buvo šviesiausia vaikystė, kokią tik galima įsivaizduoti. Vasarą mes tiesiog gyvendavome prie Nemuno. Iš kitos upės pusės atplaukdavo pienas, grietinė. Iš ten mus pasiekdavo dar šilti vištos kiaušiniai. Krantinėje, kur dažnai eidavome pasivaikščioti, grodavo muzika, plaukiojo garlaiviai", – D.Chanochas prisimena šeimos savaitgalių išvykas garlaiviu į Kulautuvą, Kačerginę.

Žiemą Nemuno pakrantės vaikams virsdavo čiuožykla. "Važinėdavome rogutėmis, čiuožinėdavome ant ledo. Patirdavome daugybę vaikiškų džiaugsmų", – su vyresniais broliu ir seserimi leistus vaikiškus metus prisimena D.Chanochas.

Viešėdamas Kaune, jis aplankė kitą šviesių prisiminimų gaubiamą vietą – buvusią "Švabės" hebrajų gimnaziją Karaliaus Mindaugo krantinėje. Dabar čia įsikūręs Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras.

"Čia jautėmės laimingi", – prisimena D.Chanochas. Ramus šeimos gyvenimas baigėsi 1941 m., Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai. Aštuonmetis Danielis, stebėdamas į Kauną įžygiuojančius nacių kareivius, patyrė dvilypius jausmus: "Man jie atrodė gražūs. Labai organizuoti. Buvo sunku atsitokėti, nes iki tol atrodė, kad kariai kovoja su blogiukais."

Netrukus žydus imta žymėti geltonomis žvaigždėmis, pradėta suiminėti, kankinti ir žudyti.

Sriuba su žmonių mėsa

Jei reikėtų paminėti momentus, kada jis jautėsi tarsi antrą kartą gimęs, D.Chanochas pirmiausiai prisimintų du atvejus: kai Demokratų gatvėje per surengtą atranką pabėgo nuo esesininko ir kai, vykstant vėlesnei atrankai, mama jį paslėpė traukinyje. Per atrankas vaikai buvo atskiriami nuo suaugusiųjų. Toks vaikų atskyrimas reiškė mirties nuosprendį – žydų vaikus naciai pasmerkdavo krematoriumui.

1944 m., likvidavus Kauno getą, prasidėjo, D.Chanocho žodžiais, jo ekskursija po koncentracijos stovyklas. Pirmoji buvo Štuthofas. Nuo tada, kai čia atsidūrė, Danielis daugiau nebematė savo mamos ir sesers. Nuo tėvo ir brolio buvo atskirtas išsiuntus jį į Dachau. Vėliau – Aušvico, Birkenau koncentracijos stovyklos. "Turiu Ašvico bakalaurą", – liūdnai šyptelėja D.Chanochas.

Mathausenas Austrijoje tapo paskutiniuoju jo pragaro ratu. Izraelietis šią stovyklą vadina blogio gyvatės galva. "Gyvenimo sąlygos buvo nepakenčiamos. Vokiečiai kaliniams virdavo sriubą su žmonių mėsa. Aš tebuvau vaikas, bet to, ką mačiau, niekada nepamiršiu", – apniukusiu veidu prisimena vyras.

1945 m. gegužę Danielį, kaip ir kitus dar gyvus Mauthauseno barakų gyventojus, išlaisvino JAV armijos kariai. Kai pasiekė Izraelio krantus, Danieliui tebuvo 12 metų, bet tokio amžiaus žydų berniukai jau laikomi vyrais.

"Su kitais izraeliečiais mes kūrėme valstybę. Džiaugiuosi, kad aš kūriau ne tik valstybę, bet ir šeimą", – juokiasi D.Chanochas. Dabar jis – tėvas, senelis ir sėkmės lydimas verslininkas, subtropikų klimato juostos augalų specialistas, ypač besidomintis vynuogių auginimu. Net prabėgus per 40 metų nuo kraupių įvykių, vyras retai pabėga nuo praeities prisiminimų.

Užkopęs ant savo namo Jeruzalės apylinkėse stogo, Danielis gali gėrėtis neaprėpiamomis Izraelio kalvomis. Iš namų kaminų kylantys dūmai ir dabar primena krematoriumus.

"Nėra žmonių, kuriems holokaustas – praeitis. Prisiminimai tokie gyvi, kad apie tai jie negali kalbėti būtuoju laiku", – pastebi D.Chanocho dukra Miri.

Barake vaišinosi pica

Prieš ketverius metus D.Chanochas suplanavo kelionę, kuri jį trumpam turėjo grąžinti į praeitį: vyras ketino aplankyti visas koncentracijos stovyklas, kuriose buvo kalinamas. "Nenorėjau atsisveikinti su šiuo pasauliu nenuvykęs į tuos pragaro ratus su savo vaikais", – užsimena vyras.

Tėvo noru į jam tokią svarbią kelionę leidosi ir jo suaugę vaikai – dukra Miri ir sūnus Sagi – bei visa dokumentinio filmo kūrybinė komanda. Trys šeimos nariai ir operatorius šešias dienas keliavo autobusiuku per skausmingos patirties vietas. Vėliau istorija tapo dokumentine juosta, apkeliavusia pusę pasaulio ir susižėrusia daugybę prizų.

Juostoje "Pica Aušvice"dažnai skamba juodojo humoro kupinas sąmojis. "O, man skambina Hitleris. Labas, Hitleri, ar dar liko žydų?" – telefonu "kalba" Miri. Kitur tėvas su atžalomis niūniuoja gana linksmos melodijos lagerio vaikų dainelę apie tai, kad berniukas išlėkė per kaminą.

Savo vaikams apie holokaustą vyras pasakojo nuo jų kūdikystės. Dėl to ir dabar sulaukia priekaištų iš savo dukters. Filme dukra kaltina tėvą vaikystėje tiek pasakojus apie holokaustą, kad ji, būdama maža mergaitė, sustingdavo iš baimės kam nors pasibeldus į duris – vaikiška vaizduotė jai sakė, kad tai – greičiausiai esesininkai.

Kelionė pasiekia aukščiausią tašką buvusioje koncentracijos stovykloje Birkenau, kurioje išlikę senieji kalinių barakai – dabar čia veikia muziejus. Vyras pasiekia baraką, kuriame kažkada gyveno. Tačiau čia įvyksta šeimos konfliktas. Gulėdamas ant savo barako gulto, D.Chanochas su vaikais dalijasi pica ir jau ruošiasi čia nakvoti, tačiau tam pasipriešina duktė, kuriai, jos žodžiais, ir iki to momento gautos holokausto dozės užteks visam gyvenimui. Tėvas taip ir nepernakvoja barake, šeima apsipyksta, tačiau vėliau nuskamba susitaikymo žodžiai: "Atleidžiu jums, kad nenakvojote su manim Aušvice."

Filmo kopija liks Lietuvoje – "Picos Aušvice" peržiūras skirtinguose Lietuvos miestuose žada organizuoti žydų bendruomenės. Juodąjį humorą spinduliuojanti juosta primena genialų Balio Sruogos romaną "Dievų miškas".

D.Chanochas prisipažino apie šią knygą negirdėjęs. Jei gautų ją angliškai, mielai paskaitytų.

Religija – tarsi Disneilendas

D.Chanochas nenoriai užsimena apie antisemitinį išpuolį prieš jo sūnų Kaune. Filmuojant dokumentinę juostą, jo sūnus užkliuvo chuliganams, nes žydų ortodoksų stiliumi buvo su vadinamaisiais peisais ir dėvėjo žydišką šlikę. Tiesa, filmo autoriai šią istorijos dalį paliko už kadro – juostoje lieka tik dukros kaltinimas tėvui, kodėl jis nesaugiame Kaune leidęs sūnui vaikščioti vienam. "Apie tą antisemitinį išpuolį mes galbūt papasakosime būsimose istorijose", – nedaugiažodžiauja vyras.

Danielis tikina tarpukario Lietuvoje nejautęs antisemitinių nuotaikų. "Tačiau gali būti, kad jų buvo, kaip ir kitose stipriai katalikiškose valstybėse, tokiose kaip Lenkija. Jose gajos antisemitinės ir antijudaistinės nuotaikos, – tvirtina izraelietis ir dėsto savo požiūrį į religinius dalykus. – Nesu religingas žmogus: ir judaizmas, ir krikščionybė, ir islamas man yra tarsi Disneilendas. Nors gyvenu visai šalia krikščionims šventų vietų, man jos yra tik istorijos dalis."

D.Chanocho sūnus – religingas judaistas. Tėvas tikina gerbiąs sūnaus pasirinkimą, ir vis dėlto priduria: būti religingam nėra labai intelektualu. "Inkvizicija, eretikų ir kitatikių kankinimai, deginimai, pagaliau Rugsėjo 11-osios teroro aktas – visa tai yra religijos padariniai. "Mano galva, įvairių religijų bažnyčias reikėtų paversti vaikų darželiais, mokyklomis ar kultūros centrais. Laimei, dabar turime demokratiją – esame laisvi turėti ir reikšti skirtingus įsitikinimus", – šypsosi vyras.

Diktatūros priešininkas

Vis dėlto kas, jei ne tikėjimas, jam padėjo išgyventi mirties stovyklose? "Manau, kad man būdingas išgyvenančiojo mąstymas. Kuo aš tikiu? Tikiu švietimu, atvirumu pasauliui", – tikino D.Chanochas, savo išgyvenimo istoriją pasakojantis visiems besidomintiesiems įvairiuose pasaulio kampeliuose.

Kokią žinią jis skleidžia pasauliui? "Mokau, kad bendradarbiauti su bet kokiu diktatoriumi, savanoriškai ar ne, yra didžiulė klaida. Blogiausia demokratija yra geriau nei švelniausia diktatūra", – dėsto didžiausiu demokratijos šalininku save vadinantis pašnekovas.

Paklaustas, kas, jo įsitikinimu, vertė paprastus žmones įsitraukti į masines žudynes, žudyti net savo kaimynus, atsakė: "Toks buvo bendravimo stilius. Mano akimis, Katalikų bažnyčia, eksponuojanti Jėzų Kristų, prikaltą ant kryžiaus, skatina antisemitizmą. Matydami savo Dievą ant kryžiaus, šios bažnyčios atstovai sako: aha, žydai prikalė Kristų, jie kalti."

Holokaustą išgyvenęs vyras tikina nenorintis būti vaizduojamas kaip auka. "Taip, daugybė žmonių sudeginti krematoriumuose. Bet mus, likusius gyvus, koncentracijos stovyklos sustiprino. Ir aš nenoriu būti vaizduojamas kaip auka. Taip, holokaustas buvo, laimei, jis baigėsi, ir dabar, nepaisant visko, mes turime žvelgti į priekį", – įsitikinęs D.Chanochas.