Šiandien, kai pasaulis mini Tarptautinę koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo dieną, vilnietis 82-ejų Edmundas Zeligmanas taip pat braukia ašarą, nes turi ką prisiminti, – Lietuvos žydui nugalėti mirtį pavyko net šešis kartus.

Susirenka nedažnai

Šilalėje gimęs, Telšių gete kalėjęs ir didžiąją savo gyvenimo dalį Vilniuje praleidęs E. Zeligmanas bent kelis kartus per metus susitinka su savo likimo draugais: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Telšių geto kaliniais. Progų susitikti būna pačių įvairiausių – Geto kalinių komiteto ataskaitos, holokausto, Koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo diena.

„Kartais visi kartu nueinam į restoraną. Kartą per metus išklausom Geto kalinių komiteto ataskaitą apie savo veiklą, einam į renginius. O apie ką kalbam? Apie viską, apie savo išgyvenimus ir apie dabartį taip pat. Nėra taip, kad mes tik praeities prisiminimuose nugrimzdę. Mėgstame ir apie gyvenimą pašnekėti, ir papolitikuoti. Nors prisiminimai... Netrūksta ir jų“, – prieš pradėdamas pasakoti savo istoriją E. Zeligmanas kiek susimąsto ir nutyla. Tarytum ką nors skaičiuotų mintyse.

„Šešis kartus iš mirties ištrūkau“, – pagaliau prabyla pašnekovas ir pradeda vardyti.

Liko vienintelis gyvas

Karas E. Zeligmaną užklupo gimtuosiuose namuose Šilalėje. Tuomet jis buvo vos dešimties. Tačiau tai nesukliudė miestelį užėmusiems naciams jį kartu su visais miestelio vyrais uždaryti sinagogoje.

„1941 m. liepos 6 d. baltaraiščiai į sinagogą primėtė granatų. Buvo daug sužeistų, žuvusių. Tuomet visus gyvus surinko ir nuvarė į žydų kapines, kur buvo iškastos dvi duobės. Visi buvo išrikiuoti ir baltaraiščiai pradėjo juos po vieną šaudyti. Mačiau, kaip šovė ir į duobę įkrito mano tėvas“, – prisiminė pašnekovas.

Tuomet įvyko neįtikimas dalykas. Vienas savo eilės laukiančių pasmerktųjų įsikabino dantimis prižiūrėtojui į gerklę, kilo sumaištis. „Iškart sureagavau, pasislėpiau už medžio, o paskui per upę pabėgau. Šitaip išsigelbėjau vienintelis“, – pasakojo E. Zeligmanas.

Darbavosi pas ūkininkus

Išsigelbėjęs nuo mirties dešimtmetis nežinojo, kur dėtis, ir po kelių dienų grįžo namo. Ten susidūrė su turtą plėšiančiais nacių talkininkais ir vėl pabėgo, jis patraukė pas miestelyje likusias gyvas žydų moteris su mažais vaikais.

Po mėnesio, kai buvo nuspręsta sušaudyti ir jas, E. Zeligmanas vėl pabėgo, vaikas patraukė pėsčiomis per visą Žemaitiją į Varnius, kur žinojo gyvenant gimines.

„Atėjęs pas juos pagyvenau tik savaitę. 1941 m. rugpjūtį visi žydai buvo suvaryti į Telšių getą. Drauge ir aš“, – toliau kalbėjo pašnekovas.

Telšių gete, kurį sudarė viena gatvė, buvo uždaryta keli tūkstančiai žydų. Čia E. Zeligmanas praleido daugiau nei tris mėnesius, iki pat to laiko, kai getas buvo likviduotas. Buvęs kalinys pripažino, kad provincijos getai nebuvo tokie griežti ir žiaurūs, kaip veikę didžiuosiuose miestuose.

Telšių getas greičiau priminė vergų turgų, kuriame vietos ūkininkai „pasirinkdavo“ sau nemokamos darbo jėgos.

„Kiek pasakojo kiti kaliniai ir kiek esu pats girdėjęs, Vilniaus gete žmonės buvo šaudomi nuo pat geto įkūrimo. Telšiuose taip nebuvo. Žinoma, buvo baisu, ankšta, trūko maisto. Tačiau tie, kurie dirbdavo dieną, galėdavo išeiti. Tiksliau, ateidavo ūkininkai iš apylinkių ir išsirinkdavo žmonių darbui savo ūkiuose. Ryte tie žmonės išeidavo, o vakare grįždavo. Ūkininkai būdavo atsakingi, kad nė vienas darbininkas nepabėgtų“, – dėstė pašnekovas.

E. Zeligmanas taip pat įsidarbino pas ūkininkus ir iki žiemos išbandė pačius įvairiausius darbus.

„Išmokau ir arti, ir akėti, ir bulves kasti. O pradėjau nuo piemens. Kas dirbdavo pas ūkininkus, tas būdavo pavalgęs. Bet buvo nemažai tokių, kurie mirė iš bado. Daugiausia tie, kuriems darbo nebuvo. Be to, žmonės buvo labai religingi, o košerinio maisto buvo beveik neįmanoma gauti“, – pasakojo buvęs geto kalinys.

Slapstėsi iki galo

Artėjant žiemai ir pasibaigus žemės ūkio darbams, nuspręsta getą likviduoti, o jo gyventojus sušaudyti. E. Zeligmanas, nujausdamas kuo visa tai gali baigtis, vėl paspruko. Iš mirties gniaužtų drauge su juo sugebėjo ištrūkti dar dešimt žydų. Tuomet prasidėjo pabėgėlių klajonės, išblaškiusios juos po visą Lietuvą.

„Grįžau į Šilalę, slapsčiausi pas lietuvių ūkininkus. Pirmiausia pas savo pažįstamus Lašaičius, vėliau mane perkraustė į saugesnę vietą – už kelių kilometrų nuo Šilalės esantį Jokūbaičių kaimą“, – prisiminė pašnekovas.

Jokūbaičiuose berniukas apsigyveno Onos Norbutienės šeimoje. O iš ten, baiminantis dažnai besilankančių vokiečių ir baltaraiščių, išvežtas pas O. Norbutienės seserį Marijoną į Žvingių miestelį.

„Tie žmonės man tikrai daug padėjo. Sužinoję, kad slepia žydą, vokiečiai ar baltaraiščiai juos galėjo nužudyti drauge su manimi. Tikrai pelnytai O. Norbutienė ir jos sesuo buvo apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais“, – dėstė E. Zeligmanas.

Taip E. Zeligmanas sulaukė dienos, kai naciai buvo išvyti iš Lietuvos. Pasibaigus karui, 1947 m. iš vieno pažįstamo karininko sužinojo, kad Vilniuje gyvena giminaitė Frida Šuchman, kuri, kaip ir E. Zeligmanas, pabėgo iš Telšių geto.

„Dar mokiausi gimnazijoje, tačiau kelioms dienoms išsiruošiau į sostinę“, – prisiminė pašnekovas.

Šiuo metu garbingo 92 metų amžiaus sulaukusi F. Šuchman gyvena Izraelyje.

„Kai atvykau, giminaitė čia jau dirbo pardavėja, pažinojo nemažai kitų geto kalinių. Tačiau aš tada tik trumpai buvau, o į Vilnių visiems laikams atsikrausčiau 1952 m., kai įstojau į Vilniaus universitetą. Tada sutikau ir kitų geto kalinių, ėmėme dažniau bendrauti, susitikinėti. Mano pirmas prisiminimas iš pokarinio Vilniaus – griuvėsiai. Vokiečių gatvė visa buvo sugriauta ir daug žmonių sinagogoje Pylimo gatvėje. Nors aš pats nelabai pamaldus. Dabar, kiek žinau, Vilniuje gyvena dar viena Telšių geto kalinė“, – apibendrino pašnekovas.

Tarptautinė koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo diena

Balandžio 11 d. minima Tarptautinė koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo diena. Šią dieną 1945 m. buvo išlaisvinti Buchenvaldo kaliniai. Balandžio 22 d. išlaisvinti Zaksenhauzeno kaliniai, balandžio 29 d. – Dachau, balandžio 30 d. – Ravensbriuko.

1941 m., kai Lietuvą užgrobė hitlerinė Vokietija, žmonės, daugiausia inteligentai ir žydai, buvo tremiami į koncentracijos stovyklas, žydų tautybės asmenys taip pat buvo uždaromi į getus didesniuose miestuose ir miesteliuose. Viena didžiausių koncentracijos stovyklų – Buchenvaldo. Pagėgiuose (Žemaitijoje) miške buvo įkurtas šios stovyklos filialas „Oflager-53“. Koncentracijos stovyklos buvo įrengtos ne vienoje Europos šalyje.