Netrukus pianistas vyks į Čekiją, kur pasirodys Fryderiko Chopino klasikinės muzikos festivalyje ir atliks šio kompozitoriaus Koncertą Nr. 2 su orkestru. Šį koncertą rugsėjo 29 d. galės išgirsti ir Lietuvos klausytojai. Kartu su Liepojos simfoniniu orkestru K.Uinskas pradės koncertinį sezoną Gariūnų verslo parko Koncertų salėje. Vėliau atlikėjo laukia Ferenzas Lisztas ir jo Koncertas Nr. 2 Čekijoje. Lapkritį su pianistu Evgeni Bozhanovu Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje jis pristatys naują programą fortepijoniniam duetui. Ir tai – tik keli išvardyti artimiausi jo koncertiniai planai.

– Skirtingos programos, džiugu, kad su koncertais neaplenksite ir Lietuvos. Intriguojančiai skamba jūsų būsimas koncertas Gariūnų verslo parko Koncertų salėje. Papasakokite plačiau.

– Klasikinės muzikos gerbėjams jau ne naujiena, kad Gariūnuose be viso kito antrus metus klausytojus į koncertus kviečia nauja klasikinės muzikos salė. Praėjusį rudenį įstaiga "Naujoji muzikų karta" kartu su šiuo centru didžiojoje jo scenoje pristatė pirmąjį tarptautinį klasikinės muzikos festivalį "Intermezzo", sutraukusį pasaulines klasikinės muzikos žvaigždes. Man teko garbė atidaryti šį festivalį su Liepojos simfoniniu orkestru. Šiais metais koncertinį sezoną nuspręsta taip pat pradėti iškilmingai su dideliu renginiu. Vieno vakaro metu (rugsėjo 29 d.) skambės ir Piotro Čaikovskio Koncertas smuikui ir orkestrui, ir F.Chopino Koncertas fortepijonui ir orkestrui bei žymioji Ludvigo van Beethoveno Penktoji simfonija. Smuiko koncertą atliks pirmą kartą į Lietuvą atvykstantis smuiko virtuozas Valeryi Sokolovas. Fortepijoninį koncertą atliksiu aš. Džiaugiuosi šio koncerto iniciatyva ir galėdamas būti jo dalimi. Klausytojai neabejotinai gaus įspūdingą muzikos dozę, nes išties retai per vieną vakarą galima išgirsti dviejų skirtingų instrumentų koncertus.

– Kita galimybė jus išgirsti Lietuvoje – lapkritis, trys miestai ir, galima sakyti, unikalus duetas su pianistu Evgeni Bozhanovu. Tai jau antras jūsų turas Lietuvoje. Neretai sakoma, kad fortepijonas – instrumentų karalius, o čia vienoje scenoje jų bus du. Ar galima sakyti, kad fortepijoninio dueto koncertas yra patrauklesnis klausytojui negu solinis pianisto pasirodymas?

– Tai gana skirtingos koncertų formos, jeigu jas lyginti viena su kita. Dueto atveju – scenoje du partneriai, kurie turi sekti vienas kitą, suderinti abiejų idėjas ir kartu jie pasiekia dar didesnę garsų, muzikos spalvų galią, koncertui suteikdami savo individualumą. Tai tarsi dviejų partnerių šokis. Toks duetas skiriasi nuo kamerinės muzikos, kai pianistas groja su smuikininku ar violončelininku. Fortepijoninio dueto atveju – kalbėsis du fortepijonai ir du pianistai tuo pačiu garsiniu potencialu. Na, o solinis rečitalis – taip pat be galo įdomi klausytojui koncerto forma, kurios metu solistas turi galimybę atskleisti visą savo individualumą ir vidinį pasaulį.

– Kuo jūsų duetas su E.Bozhanovu skiriasi nuo kitų?

– Galiu kalbėti tik iš savo perspektyvos. Yra susikūrusių įvairių duetų. Vieni jų nuolat pasirodo tik tokia koncertine forma ir su tais pačiais scenos partneriais. Neretai duetai turi ir savo pavadinimus. Mes su Evgeni neturime "nuolat veikiančio dueto". Abu koncertuojame daugiau atskirai kaip solistai. Duetas – mums tarsi specialus, be galo įdomus projektas. Tai naujas iššūkis, suteikiantis galimybę išbandyti save šioje srityje ir išmėginti savo kūrybinį potencialą. Kartu tai užduotis mums abiem – suderinti savo aštrių charakterių kampus ir individualumą. Manau, praėjusių koncertų patirtis parodė, kad mums tai pavyko. Kitus skirtumus geriausiai apibūdintų klausytojai, nes sunku objektyviai vertinti save iš šalies.

– Minėjote, kad fortepijoninis duetas – tarsi šokis. Galbūt jūsų pasirinkta šių metų turo programa neatsitiktinė – joje muzika iš garsiųjų baletų "Spragtukas", "Pelenė".

– Įdomus sutapimas. Šį kartą norėjosi konceptualios programos, turinčios vieną temą – tai žymiosios istorijos, baletai, kuriems parašyta nepaprasto grožio muzika. Abi P.Čaikovskio "Spragtukas ir Sergejaus Prokofjevo "Pelenė" baletų adaptacijos dviem fortepijonams, dedikuotos legendinei pianistei Marthai Argerich, kuri pirmoji ir atliko kūrinių premjeras su jų autoriais pianistais M.Pletniovu ir N.Economou. Koncerte taip pat atliksime garsiąją P.Čaikovskio fantaziją – uvertiūrą "Romeo ir Džiuljeta", kurios meilės tematika ir muzika gerai pažįstami klausytojams.

– Tad kviesite publiką šokti su jumis. Ar įmanoma atskleisti baleto istorijos turinį vien tik instrumentais?

– Viskas priklauso nuo atlikimo. Jeigu pianistai groja su didele fantazija, laisve, muzikiniu polėkiu ir aistra, manau, kad tikrai taip. Muzika pati savaime yra geniali, tad nors ir nematydami šokėjų scenoje, klausytojai gali sekti muzikinę istoriją.

– Skirtingos programos laukia jūsų ateinančiais mėnesiais, kada dirbate ties jomis? Juk vasara – atostogų metas, ar atlikėjams tai negalioja?

– Žinoma, vasarą pagundų daugiau. Saulė ir geras oras savaime sukuria atsipalaidavusią atmosferą. Buvo intensyvūs metai, tad šią vasarą labai norėjau atsikvėpti. Su šeima kelioms savaitėms buvome išvykę į Ispaniją. Pirmąją savaitę, prisipažinsiu, neprisiliečiau prie instrumento. Daug keliavome, ragavome įvairiausių patiekalų, buvome kartu. Tačiau antrąją savaitę mintys jau pradėjo grįžti prie muzikos. Turiu išmokti daug naujo repertuaro, tad nori nenori net ir per atostogas tenka skirti laiko tekstams mokytis. Apskritai atlikėjų gyvenimas ir atostogos kiek kitokie. Aš išmokau ilsėtis neplanuotai, kelias dienas tarpuose tarp koncertų. Muzika užima vieną pagrindinių vietų mano gyvenime, todėl nuo jos nutolti ilgesniam laikui būtų ir neįmanoma, ir kartu psichologiškai sunku. Geriau nuolat palaikyti formą, jausti jos pulsą.

– Ar atlikėjai kada nors nustoja mokytis naujų repertuarų?

– Yra visokių atlikėjų. Vieni apsiriboja gana siauru savo atliekamų kompozitorių ir kūrinių sąrašu, kiti priešingai – mokosi visą gyvenimą. Fortepijoninis repertuaras yra vienas plačiausių klasikinėje muzikoje. Ko gero, gyvenimo neužtenka jam visam pažinti, ką jau kalbėti apie išmokimą. Man įdomu nuolat atrasti kažką nauja. Visai neseniai ieškojau nežinomų kūrinių kameriniams koncertams su smuiku. Buvau nustebintas, kiek radau nežinomų ir neįrašytų kompozitorių kūrinių, kurių muzika aukščiausio lygio, įdomi ir, sakyčiau, visiškai be pagrindo retai atliekama. Kitas man pačiam naujas atradimas tai, kad būna kūrinių, kurių, atrodo, niekada negrotum, tačiau koks festivalis ar organizatorius, kviesdamas pasirodyti pas juos, ima ir paprašo būtent tą kūrinį atlikti. Pradedi dirbti su juo ir tik tuomet atrandi visą jo užkoduotą grožį bei unikalumą. Todėl, tikiuosi, visada atrasti laiko mokytis ir naujų kūrinių. Jaučiu begalinę aistrą muzikai ir kažko naujo mokymasis man – tai pulsuojantis, tarsi muzikinę gyvybę palaikantis procesas.