Kasmet kelionėse tekdavo praleisti bent tris mėnesius, tačiau pastaruosius pusantrų metų dėl projekto „Šok su manimi“ ir šokio akademijos atidarymo iš Lietuvos išvažiuodavau tik savaitei ar dviem. Man, kaip keliautojai, tai labai mažai. Įdomi profesinė veikla iš dalies kompensavo nuolatinį poreikį keliauti, tačiau kelionė po Peru ir Boliviją buvo nusipelnyta ir laukta. Nusipirkau nebrangius skrydžio bilietus, uždariau vasaros atostogoms akademijos duris ir drauge su kolege Aurelija leidomės pažinti Pietų Amerikos“, – pasakoja šokėja Milana Jašinskytė-Pankevičienė. 

„Perspėjimų dėl pavojingų kraštų, ypač keliaujant tik dviem merginom, buvo, tačiau jų sulaukiu kaskart prieš važiuodama į skurdesnius kraštus. Jautėmės gana saugiai, tik nuolatiniai vietinių perspėjimai saugoti savo daiktus, neišsiimti iš kuprinių filmavimo kamerų vertė nepamiršti, kur esame. Pavojus Pietų Amerikoje, žinoma, nemažas“, – pripažįsta žinoma moteris.

„Peru ir Bolivija – vienas įdomiausių Pietų Amerikos maršrutų. Aplankytus objektus ir vietas galiu vertinti dešimčia balų. Net kalnuose paslėptas Maču Pikču miestas, apie kurį iki kelionės girdėjau tuziną legendų, nenuvylė. Peru nuostabi šalis – Naskos piešiniai iš lėktuvo atrodo mistiškai. Teko pamatyti ir didžiausią pasaulyje paukštį kondorą, skriejantį giliausiame pasaulyje Kolkos kanjone. Titikakos ežere aplankėme niekur nematytus autentiškai, tiesiog ant vandens gyvenančius aimarų tautos žmones, pėsčiomis keliavome iki nepakartojamo grožio lagūnų, o kalnai grožiu prilygo Himalajams“, – įspūdžius vardija Milana. 

M. Jašinskytę-Pankevičienę Bolivijoje nustebino ežerai ir kalnai: „Dėl Druskos ežero baltumo sunku net akis atmerkti – važiuoji ir jis nesibaigia. Sušalom, buvom apsnigtos, miegojom labiau į arklides, o ne nakvynės namus panašioje vietoje, tačiau gamta buvo tokia, kad ypatingų gyvenimo sąlygų net nesinorėjo. Dviračiais leidomės daugiau nei 3000 metrų žemyn pavojingiausiu pasaulyje vadinamuoju Mirties keliu. Pirmiausia supratau, kad dviračiu praktiškai nemoku važiuoti, o nuo žvyrkelio dviratis tiek vibravo, kad delnus pritrynė iki pūslių. Visą kelią iš skausmo sukandusios dantis važiavome, ir aš sakiau, kad už jokius pinigus daugiau to nepakartočiau.“

Nors dabar vasara, Milana kone per visą kelionę avėjo šiltus batus ir vilkėjo žieminę striukę, miegojo su drabužiais ir net miegmaišyje, tačiau įspūdžiai atpirko visus nepatogumus: „Labai džiaugiuosi, kad teko ir šokti. Dažnai buvo nejauku, tad stengdavausi nematyti žmonių reakcijos, tik išsišiepdavau prieš filmavimo kamerą, sušokdavau šokį ir pilna adrenalino greitai pasišalindavau.“

„Šokimas buvo ne darbas, o asmeninis iššūkis, ir nors dažnai jausdavausi nepatogiai, šaunu yra taip susidraugauti su savo kompleksais. Šokau šalia lėktuvo ir lėktuve, iš jo išprašė, visa įraudusi iš jo išlipau. Šokau ant eskalatoriaus, net prie stovinčių policininkų. Labai bijau aukščio, todėl, kai tik pamatydavau galimybę sušokti panoraminėje vietoje ar ant skardžio, tai ir sušokdavau. Norėjau nugalėti šią baimę ir dabar jaučiuosi kur kas laisviau – nebesurakina kūno pažvelgus žemyn. Tikiuosi projektą tęsti ir Lietuvoje – kadangi vietos čia puikiai žinomos, teks pasitelkti vaizduotę.“