Liko tik du skyriai

– Pastaruoju metu dažnai apsilankote Klaipėdoje. Pajūris traukia?

– Mane traukia tam tikros erdvės, oras, žmonės, galimybė rinktis – bendrauti ar ne. Mėgstu švarias, dideles erdves. O jeigu jos atsitiktinai pajūryje – labai gerai. Jeigu 25-ame aukšte su vaizdu į šiuolaikinį miestą ir jo gyvenimą – irgi gerai. Ieškau įkvepiančių vietų. Esu miesto gyventojas, todėl gamta mane mažai inspiruoja. Nebent joje yra belaidis interneto ryšys.

– Apsistojote Nidos meno kolonijoje. Ką matote pro savo kambario langą?

– Pušyną, švyturį ir statybas. Kyla nauji "kotedžiukai" turtingiems žmonėms. Visi jie – vienodi. Matyt, ir jų gyventojai bus panašūs. Norėčiau, kad mano būtų kitoks negu visų.

– Ką ketinate nuveikti?

– Turiu kelis tikslus. Vienas jų – pabūti su pačiu savimi ir galų gale išgirsti, ką galvoju. Įsiklausyti į vidinį vaiką, kuris, pamatęs jūrą, ima krykštauti. Atrasti savyje infantilą, iškrypėlį, moterį, beprotį, kūrėją, nuobodą ir daugybę kitų veidų, kuriuos kartkartėmis būtina peržiūrėti. Kitas tikslas – konkretūs darbai. Tai yra naujos knygos rašymas, įvairių užsakymų kūrimas, fotografija, ruošimasis televizijos projektams. Buvau įtraukęs ir skaitymą, bet išbuvęs tris savaites nespėjau atsiversti nė vienos knygos.

– Buvote pradėjęs rašyti nemažos apimties kūrinį. Tačiau įvyko nelaimė – prapuolė...

– Iš tikrųjų buvo taip: čia atvykęs prisiminiau seną savo bičiulį, kuriantį vizualinį meną. Keletą metų mes nė nesikalbėjome. Pamaniau, jis puikiai iliustruotų vieną mano pradėtų rašyti darbų. Paskambinau jam, išsakiau savo idėją ir ketinau nusiųsti, kad paskaitytų. Pradėjus ieškoti teksto paaiškėjo, kad jo nebėra. Dalis romano nuskendo matricoje. Kaip davė, taip ir pasiėmė. Ir, kaip kažkas gražiai išsireiškė, kaip pasiėmė, taip ir grąžins. Atminimui liko tik du skyriai, kuriuos siunčiau saviškiams paskaityti. O gal tai buvo tik niekalas? Dabar jau nesužinosi.

Klaipėda priminė Oksfordą

– Gimėte, mokėtės ir šiuo metu gyvenate Kaune. Niekada nenorėjote pasprukti?

– Jeigu idėja yra pabėgti nuo savęs, tada geriau nė nepradėti. Su savimi esi Frankfurte, Londone ir apskritai, kad ir kur būtum. Bet kalbant apie važiavimą kažkur, tai gyvenu tarp Vilniaus ir Kauno, o šiuo metu – dar ir Klaipėdos. Man tai patinka. Labai mėgstu kelią, ir ypač kelią į priekį.

– Kuri iš visų dabartinių veiklų – nuo dėstytojavimo iki filmų garsinimo – teikia didžiausią malonumą?

– Maloniausia visa tai padarius su gera kompanija ir vyno taure rankose stebėti saulėlydį. O rytoj – vėl viskas iš naujo. Tai niekada nesibaigia. Turėjau malonų penktadienį su vaiku. Jaunesnioji dukra Jūra savaitgalį mane aplankė. Vaikščiojome po Klaipėdą, gražiąją I.Kanto gatvę, kuri abiem primena mūsų pamėgtą Oksfordą. Tuo metu citavau jai Henriką Radauską, dirbusį Klaipėdos radijuje. Beje, tai buvo antrasis radijas Lietuvoje.

– Ar tiesa, kad vaikystėje buvote vienišius?

– Taip. Man visąlaik buvo labai nuobodu. Todėl gelbėdavo knygos. Iki dabar tenka bėgti nuo nuobodulio.

– Vadinasi, nedaug kas pasikeitė?

– Rodos, Doloresa Kazragytė labai gražiai pasakė: kokia nuostabi yra vienatvė, kai tu žinai, kad greitai kažkas pareis.

Nervinis valgytojas

– Esate išrankus maistui?

– Kai reikia rinktis, paaiškėja, kad labai išrankus. Steikas man yra kažkas nuostabaus.

– Buvote atsikratęs nemažai svorio. Jums svarbu, kaip atrodote?

– Tai numetu, tai vėl priaugu. Aišku, kad svarbu. Mano amžiuje, sulėtėjus medžiagų apykaitai, tenka susirūpinti sveikata. Stresinis gyvenimo būdas, dar nevengi taurelės. Norint, kad organizmas kuo ilgiau teiktų džiaugsmą, reikia kažką daryti. Be to, esi viešas asmuo ir pageidautina, kad vaizdas, matomas kameroje, tave tenkintų. O manęs netenkina didelis svoris, todėl stengiuosi su tuo pakovoti. Kaip tyčia, esu nervinis valgytojas. Kai sunkiai dirbu, valgau, kas papuola, todėl ant darbo stalo stengiuosi turėti obuolių. Kitaip imčiau viską.

– Kas rūpinasi jūsų įvaizdžiu?

– Aš pats, visą gyvenimą. Tiesa, įvyko tam tikrų įvaizdžio pasikeitimų, kurie mane džiugina. Pradėjau tuo domėtis, su vaikais einame į "Mados infekciją". Jeigu kavinėje ant stalo gulės kultūros žurnalas ir šalia jo – "Vogue", tai pirmiau atsiversiu skaitalą apie madą. Visada sakiau, kad būtina "dozuoti" rimtą literatūrą.

– Ką renkatės norėdamas atsipalaiduoti?

– Mane labai gerai veikia poezija. Pavyzdžiui, Williamas Wordsworthas, britų klasikas ir gamtos garbintojas. Kokia laimė, kad jis yra. Taip pat pailsiu galerijose. Kad ir kur būčiau, dvasinės ramybės einu ieškoti į modernaus meno centrus. Būna, atsikeli kur nors užsienyje ir jauti, kad reikia kažką daryti arba tuoj mirsi. Tada susirandi artimiausią galeriją ir tampa geriau.

– Kaip tik šiuo metu Klaipėdoje eksponuojama Šarūno Saukos paroda.

– Mačiau Vilniuje. Š.Sauka – puikus menininkas, labai mėgstu jo darbus, juose yra viskas, ko reikia. Stebimasi, kad šitiek žmonių eina į "Žmogų su Saukos veidu", nors jis neva kelia siaubą, šokiruoja, yra nepatogus. Mano nuomonė paprasta – taip veikia talentingas menas ir intelektas kūryboje. Jautrumas, painiojamas su noru šokiruoti, meistriškumas, niekinamas tinginių, humoro jausmas, maišomas su siaubu, ir intelektas, kuris visada nepatogus. Š.Saukai žmogus – ne vis vien, jam jo gaila. Šarūnas yra humanistas, ir žmonės tai jaučia.

"Skųstis – žemas lygis"

– Neseniai atsiėmėte "Pragiedrulių" apdovanojimą už geriausią kultūros laidą. Žmonių statiškais kadrais turbūt nesudominsi?

– "Alchemijos" laidoje – visai nemažai "kalbančių galvų". Ir mus už tai kritikuoja. Bet aš turiu savo paaiškinimą. Svarbu, ką jos kalba. Pavyzdžiui, pasivaikščiojimas su Zygmuntu Baumanu virto pasisėdėjimu. Jis toks piktas, kad yra senas ir tuoj reikės mirti. Man atrodo, profesorius tai priima kaip asmeninį įžeidimą.

– Kažkada minėjote, kad filosofinius svaičiojimus, gurgiant skrandžiui, tenka atidėti. Iš kokios veiklos gyvenate?

– Be nedidelių reklamos užsakymų, scenarijų rašymo, pagrindinis ir beveik vienintelis mano pragyvenimo šaltinis – valstybės parama. Tai, ką mes darome, daugiausia yra visuomenės finansuojami televiziniai projektai, kuriems pinigus skiria fondai. Kitaip tariant – visi mokesčių mokėtojai. Iš scenarijų ar knygų rašymo neišgyvensi. Todėl puikiai suvokdamas, kad aš ir visi, panašūs į mane, esame išlaikytiniai, turiu labai stengtis pateisinti lūkesčius. Visuomenė mums skiria pinigų, kad gautų kokybišką produktą.

– Žmonėms atrodo, kad tie, kurie dažnai šmėžuoja televizijos ekranuose, kraunasi turtus.

– Nieko panašaus. Pavyzdžiui, už vieno filmo įgarsinimą yra mokama mažiau, nei kainuoja taksi nuvažiuoti iš vieno Klaipėdos taško į kitą. Bet tu žinai, kokį gyvenimą renkiesi. Aiškinti, kad esame labai puikūs, ir verkti, kad mums nieko neduoda, mano manymu, žemas lygis. Tada reikia rinktis kitą darbą, kuris irgi nebus amžinai. Ir po metų kitų tau iš po nugaros kažkas gali ištraukti sofą. Labai taikliai pastebėjo Czesławas Miłoszas: "Gerai, kad Europos istorija pasisuko tokia linkme, kad mano poezija tapo reikalinga. O jeigu būtų susiklostę kitaip?". Tai virtinė atsitiktinumų, todėl turi ugdyti save taip, kad dažniau jaustumeisi dėkingas, o ne įsižeidęs. Nes tau ir taip sekasi.

– Su kuo šiuo metu norėtumėte pasikalbėti?

– Konkretūs žmonės man nėra taip svarbūs. Reikia daugiau kalbėti apie reikalus, šįsyk "Alchemija" gavo apdovanojimą už dešimties laidų ciklą apie švietimą. Mano galva, Lietuvos švietimas yra labai prastai finansuojamas, išvargintas idiotiškų reformų ir begalės kitų dalykų. Bet jis yra esminis ir kertinis, jei norime ką nors pagerinti savo valstybėje. Dovanokite, bet viskas prasideda jau nuo pirmos klasės. Vadinasi, būtų gerai sukurti daugiau laidų švietimo tema, o tada atsiras ir pašnekovų. Taip pat svarbi tema, apie kurią reikia kalbėti – mūsų buvimas Europos Sąjungoje ir bendri Europos reikalai. Kodėl mes negalime tapti europietiškais optimistais ir pasiūlyti išeičių, kaip paversti ją geresne sąjungą, kurioje esame laisvu noru ir, beje, labai naudingai sau. Nes kol kas tik gauname pinigus, sėdime ir tylime. Nė nepasidomime ES veikiančiomis institucijomis.

Galėtų kurti horoskopus

– Skaitote horoskopus?

– Ne. Manau, kad juos kur kas naudingiau rašyti nei skaityti. Galėčiau tai daryti.

– Koks pastarasis matytas filmas?

– Pernai metų "The Lady in the Van" (liet. "Ponia autobusiuke") – gero britų scenaristo darbas. Turiu kažkokią nuojautą filmams. Arba yra nemirštantys Luchino Visconti, Michelangelo Antonioni, Jacques Tati, François Truffaut. Manau, kad režisierius per savo gyvenimą gali sukurti tik du gerus filmus – tai pirmą, kurį jis atsineša su savimi iš vaikystės, ir antrą, kurį supranta per gyvenimą. Turbūt tai galioja net ir genialiajam Federico Fellini. Bet čia tik mano teorija, kuri remiasi William'u Blake'u. Jis pats per savo gyvenimą parašė tik du ciklus poezijos. Vienas jų vadinasi "Nekaltybės dainos", o kitas – "Patyrimo dainos". Pastarajame tas pačias temas perrašė iš naujo jau sukaupęs gyvenimo patirtį.

– Ar "Pasivaikščiojimų" metu kada nors pritrūkote klausimų?

– Visada. Ir tai normalu, jei nesi idiotas ir galvoji, ką darai. Kiekvienuose "Pasivaikščiojimuose" būdavo vieta, kai nežinodavau, ko klausti. Anksčiau bijodavau, maniau, kad esu blogas profesionalas, kai supratau. Dviejų pasaulių – su kuo tu atėjai ir ką sužinojai naujo – susidūrimo riboje yra nežinojimas, ko paklausti. Pokalbyje dalyvauja šeši pašnekovai – mano požiūris į tave, tavo požiūris į mane, mano požiūris į tavo požiūrį į mane, tavo požiūris į mano požiūrį į tave, tavo požiūris į save, mano požiūris į save. Norint, kad pašnekesys būtų geras, pats turi būti įdomus pašnekovas. Apskritai interviu aš vadinu prievartos aktu arba kontroliuojamu monologu dviese.

– Laikote save keistuoliu?

– Planuoju toks būti senatvėje. Vaikai bėgs man iš paskos pažiūrėti, kas čia yra. Nereikia bijoti elgtis keistai. Juk tai – didžiulė laimė.

Vizitinė kortelė

Gimė 1969 m. spalio 28 d. Kaune.

Baigė Kauno Varpo gimnaziją, tuometinę 43-iąją vidurinę mokyklą.

Nuo 1990 m. verčia ir garsina televizijos bei kino filmus.

1993 m. baigė Vilniaus universitetą, Kauno humanitarinį fakultetą, anglų filologiją.

1994 m. pradėjo dirbti televizijoje.

Nuo 2010 m. vedė ir kūrė televizijos laidas "Pasivaikščiojimai", "Alchemija".

Pelnė Kultūros ministerijos premiją.

Šiemet trečią kartą pelnė "Pragiedrulių" apdovanojimą už geriausią 2015 metų kultūros laidą.

Vedęs, turi du vaikus.