Vieno žinomiausių Lietuvos dizainerių Aleksandro Pogrebnojaus žmona ir jų beveik penkių mėnesių sūnaus Mykolo mama Monika Račiūnaitė nekreipia dėmesio į stereotipus ir švytėdama pripažįsta išgyvenanti nuostabiausią laikotarpį.

Žmona – ne prie indų stovėti

– Monika, kokiu žodžiu apibūdintumėte dabartinę savo būseną?

– Išgyvenu patį nuostabiausią periodą savo gyvenime, – pokalbio metu švytinti M.Račiūnaitė spinduliavo gerą energiją ir kartais priminė laimingą vaiką. – Nieko nėra nuostabesnio už motinystę. Tiesa, ta laimė susijusi ne tik su vaiku, bet ir su vyru.

Vaikelis miega ramiai, nors jis – labai malonus rūpestis. Svarbiausia, kad jis papildė mūsų šeimą.

– Kodėl Mykolas?

– Vardą atsitiktinai sugalvojome mano nėštumo pabaigoje. Sako, gimęs vaikelis pats atsineša vardą. Tačiau Mykolas gimė ir neabejojome – vardas jam tinka. Beje, sutapo, kad mes susituokėme Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčioje.

– Jums nekelia ambicijų, kai jus pristato kaip Aleksandro Pogrebnojaus žmoną, o ne jį kaip jūsų vyrą?

– Aš ir esu jo žmona, o jis – mano vyras, – juokiasi. – Kodėl tai turi žeisti? Nesijaučiu, kad būčiau jo šešėlyje. Svarbu, kad jis man yra ir geras draugas.

– Kas yra būti jo žmona?

– Nuo buities nepabėgsi, – iš Monikos veido nedingsta šypsena. – Būti žmona – tai ne tik stovėti prie indų. Vaikelis auga, yra rutinos, bet šiam mažučiui reikia mamos šilumos. Bet ši rutina neslegia, ši auka – dėl vaikelio. O viskas keičiasi, tad po metų bus lengviau.

Nebuvo jokių saldybių

– Šaltas, griežtas ir kategoriškas. Daugeliui toks atrodo Aleksandras. Kuo jis sužavėjo?

– (Juokiasi.) Gal tuo griežtumu ir sužavėjo? Kai pirmą kartą pamačiau, išties atrodė labai kategoriškas, bet kartu intrigavo. Nebuvo jokių saldybių, bet jis turėjo kažką paslaptingo.

Jau per pirmą susižiūrėjimą per atstumą atsirado kažkoks kabliukas, kad tarp mūsų gali kažkas užsimegzti. Nors iš pradžių protas to nesuvokė.

– Kardinaliai skirtingi žmonės traukia tik iš pradžių. Sakoma, norint gyventi kartu ilgai, reikia bendrų vertybių, supratimo, požiūrio.

– Tiesa, sutinku. Po to, su juo daug keliavome, o tuo metu vienas kitą gerai gali pažinti. Keliaudami praleidome nuostabų laiką. Esame ir skirtingi, ir labai panašūs. Ir yra tarpusavio trauka, cinkelis.

Smulkių barnių būna, kaip ir pas visas poras, bet tai – normalu.

– Kokie didžiausi jūsų panašumai ir skirtumai?

– Sutampa mūsų požiūris į gyvenimą, laisvalaikį, puikiai sutariame buityje. Jis nevaržo manęs, aš jo. Be to, abu esame prie meno.

Tiesa, abu užsispyrę: jis – Ožiaragis, aš – Jautis. Abu – degtukai, tad jei ginčijamės – karštai. Tai yra didžiausias minusas.

Senukas ir gražuolė

– Jums – 23, jam – 44. Neabejoju, kad ir draugės klausė, ir kiti liežuviais plakė kalbėdami apie amžiaus skirtumą.

– Taip, taip. Galbūt mane traukė vyresni?

Kai susipažinome, negalvojau apie amžiaus skirtumą. Jis – įdomus žmogus, labai patiko bendrauti. Kartais pagalvoju: na taip, jis už mane dvigubai vyresnis. Bet kai esame dviese, jaučiuosi puikiai, tarsi būtume bendraamžiai ir to skirtumo nejaučiu. Panašus mūsų požiūris, bendros temos.

– Prisipažinkite, pažiūrėjusi į jį, pagalvojate, kas bus po 20 metų?

– Oi, kaip jis sako, bus senukas, aš – gražuolė žmona, o mūsų sūnus žais futbolą.

Kaip įsivaizduoju aš? Matau savo sūnų, kuris bus panašaus amžiaus, kaip dabar aš. Jis žais futbolą. Aleksandras bus su skrybėliuku, pypke rankoje, mažiau kategoriškas, minkštesnis, nes sako, kad darau jam įtaką. Gyvendami kartu žmonės vienas kitam daro įtakos.

Aš būsiu aktorė su didele šukuosena, karoliais. Tikiuosi, turėsime antrą vaikelį ir tai bus dukrytė.

– Gražuolė žmona turės slaptą draugą?

– Neeee, – juokiasi ir netrukus rimtai. – Šeima – gyvenimo pamatas. Tai, ant ko tvirtai stovi žmogus. Nuo to ir prasideda. Jei šeimoje yra nesutarimų, jaučiasi, kad blogai. Vien dėl vaikų reikia gerų tarpusavio santykių. Negali būti egoistas, galvoti tik apie save. Pykčiai, nesutarimai turi būti laikini.

– Kodėl po vestuvių pasilikote savo pavardę? Nejaugi griežtajam Aleksandrui nesukilo vyriškos ambicijos, kad jo pavardė būtų rašoma prie žmonos bent per brūkšnelį?

– Jis pasiūlė pasirinkti. Aš pamąsčiau ir pasilikau savąją.

– Viename portale skaitytojai plačiai komentavo, kad iš keliasdešimties jūsų ir vyro nuotraukų vestuvių dieną nė vienoje nebuvote susikabinę už rankų ir atrodėte gana šaltai.

– Ai, tuomet buvo nemalonu, kai mus užklupo nekviestas fotografas. Sutrikome, kai jis įkyriai fotografavo. Todėl iš tų akimirkų, o fotografas buvo kelias minutes, žmonės susidarė klaidingą nuomonę.

Pilna svajonių ir idėjų

– Jūs kalbėjote vienas apie kito praeitį? Apie Aleksandro skyrybas su menininke Salomėja Marcinkevičiūte?

– (Bene vienintelį kartą pokalbio metu dingsta šypsena.) Kalbėjome. Žinau tą istoriją, bet Aleksandras nenori apie tai viešai kalbėti, todėl gerbiu savo vyro sprendimą.

– Ką papasakotumėte apie save – kas yra Monika Račiūnaitė? Moteris, dirbanti modeliu, daugeliui atrodys paviršutiniška, tuščia, kuriai svarbu išorė, blizgučiai.

– Kiekvienam reikėtų susimąstyti, kas aš esu. Kiekvienas esame unikalus, asmenybė. Dabar esu mama, gyvenanti nuostabiu periodu. Monika yra pilna svajonių ir idėjų, gerų minčių. Esu labai gera mama: tą sakė ne vienas žmogus, gydytojai.

Esu užsispyrusi. Jei turiu tikslą – siekiu. Blogai, kad užsispiriu ir būdama neteisi. Reikia dar mokytis tolerancijos.

Būsimoji kino žvaigždė?

– Minėjote futbolą. Tai mėgstama sporto šaka?

– Man – ne. Anksčiau dvejus metus lankiau krepšinį. Bet visą gyvenimą futbolas greta manęs: labai patiko seneliui, buvusiam draugui, dabar – Aleksandrui.

– Pasilikote savo pavardę, esate dvigubai jaunesnė ir aukštesnė už vyrą.

– Esu 183 cm ūgio. Bet mes beveik vienodi, gal esu vos aukštesnė. Man svarbiau, kad sutaptų vidinis pasaulis. Ir jis bei jo ūgis man tobulas.

– O kokios didžiausios jūsų vertybės?

– Šeima. O po jos seka gyvenimas, kiti dalykai.

– Neseniai Aleksandras pasakė, kad Monika gali būti kino žvaigždė. Jis tai sakė rimtai? Ar pataikavo savo vaiko mamai?

– Rimtai. Mane visą gyvenimą traukia kinas, aktorystė. Filmavausi ne vienoje reklamoje, bet viena iš didžiausių svajonių – tapti aktore, nusifilmuoti kine.

Tikiu, kad turiu aktorinių sugebėjimų. Mokėčiau susikoncentruoti, keisti nuotaikas. Paaugus vaikeliui, ketinu mokytis aktorystės.

Svajonių vaidmens neturiu, norėčiau pabandyti įvairius. Taip, galėčiau būti ir moteris žudikė, ir maniakė, ir mokytoja.

– Galima sakyti, kad mokate meluoti ir turit daug kaukių?

– Ne, realiame gyvenime esu atvira ir neturiu daug veidų. Tik norėčiau kine į tai įsijausti. Tos kino kaukės mane žavi.

Tarp žemės ir dangaus

– Kokia Monikos Račiūnaitės gyvenimo prasmė?

– Oho, jūs čia kaip klausinėjate... Vertybės, prasmė...

– Norėtumėte, kad kalbėtume apie batus žudikus ar apatinį trikotažą?

– Nee, – kvatojasi. – Prasmė – suteikti gyvybę naujam žmogui. Ir norėčiau kažką padaryti labai labai gero vaikams. Aš juos labai myliu. Labai gaila, kad Lietuvoje daug palieka, atstumia, nevertina vaikų. Norėčiau kažką pakeisti.

– Jūs spinduliuojate gera energija, ypač kai kalbate apie vaikus. Jei viskas sėkmingai, bus galima tikėtis ir trečiojo vaikelio?

– Neskubėkim, kol kas užteks vieno. Esu labai laiminga. Kaip duos Dievas, bet antro norėčiau. Tam natūraliai ateis laikas.

Kai pastojau, pradėjau sapnuoti nuostabius sapnus. Jaučiau begalinę, tyrą meilę, kurios gyvenime nepajausi. Prabusdavau su nuostabiu jausmu, šviesa ir vidinis balsas sakė, kad turėsiu sūnų. Tuomet net nežinojau, kad pastojau.

– Ką sapnuojate dabar?

– Oi, viską. Bet labai dažnai – skrydžius aukštai aukštai. Nors dabartinė mano būsena – tarsi skraidyčiau. Esu kažkur tarp dangaus ir žemės.